GALA koncerte (Martyno Aleksos nuotr.)

S. Quatrini: „Metas orkestrą iš duobės perkelti ant scenos“

S. Quatrini: „Metas orkestrą iš duobės perkelti ant scenos“

Naujasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos meno vadovas Sesto Quatrini teigia, kad šiandien teatrui nebepakanka būti teatru – jis turėtų priminti kultūrinį fabriką ar oro uostą. IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė su dirigentu kalbėjosi apie operos ir restorano kombinaciją, muzikų privilegijas ir lyderystę.

– Ar sulaukęs pasiūlymo tapti LNOBT operos meno vadovu turėjote kokių nors abejonių?

– Jokių. Paprastai elgiuosi instinktyviai – nesu tas, kuris ilgai svarsto. Jau senokai, ypač pastaruosius trejus metus, jutau augantį norą būti muzikos arba meno vadovu teatre. Dabar Vilniuje esu meno vadovas, bet kituose sezonuose pats daug ir diriguosiu. Taigi galime sakyti, kad ši pozicija sujungia abi sritis.

Kai 2016-aisiais pirmąkart atvykau į Vilnių dirbti, išsyk pajutau, kad publika buvo nustebinta mano dirigavimo – sakyčiau, jis temperamentingas. Dirigavau GALA koncerte su latvių operos žvaigžde Kristine Opolais, atlikome keletą simfoninės muzikos ir operos perlų. Vienas svarbiausių buvo „Bacchanale“ iš Camille’io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“. Po paskutinio akordo žiūrovai ėmė šaukti – tai buvo lyg sprogimas. Vėliau sužinojau, kad Lietuvoje tai ne visai įprasta. Čia publika dažniausiai būna mandagi, jei sakytume politiškai korektiškai. Šalta – jei kalbėtume politiškai nekorektiškai. Šiaip ar taip, iš karto pajutau užsimezgusį ryšį tarp manęs, orkestro ir klausytojų.

Vėliau grįžau diriguoti Vincenzo Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“. Tąkart jaučiau jau daug didesnę pagarbą iš teatro muzikos, rinkodaros skyrių. Taip pat pradėjau pamilti jūsų šalį. Pirmą kartą atvykęs čia praleidau tik dvi dienas. Šiame darbe, ypač jei pasieki aukštą tarptautinį lygį, esi lyg čigonas – nuolat keliauji ir nespėji įsigilinti į vietos kontekstą. Bet grįžęs gegužę ilgiau kaip mėnesį galėjau studijuoti jūsų šalies istoriją, vaikštinėti po Vilnių ir labiau jį pajusti. Todėl pasiūlymą, leisiantį man šiame mieste praleisti daugiau laiko, iškart priėmiau.

– Ar galėtumėte atskleisti šiek tiek detalių apie pasirašytą sutartį su LNOBT – kiek laiko planuojate čia dirbti?

– Pirminis sumanymas yra treji metai. Nors jau dabar esu operos meno vadovas, visgi šio sezono repertuarą kūriau ne aš. Todėl šiemet daugiausia dirbsiu su orkestru – noriu nukreipti jį savo kryptimi. Manyčiau, kad kitus tris sezonus repertuare girdėsime mano indėlį.

– Visgi jau spalio pabaigoje teatro repertuarą papildė jam neįprastas simfoninės muzikos koncertas. Tai buvo jūsų idėja?

– Taip. Vienas mano sumanymų LNOBT – rengti daugiau tokių koncertų. Tvirtai tikiu, kad tai padeda teatrui atsiverti, o orkestrui – tobulėti. Tikiuosi, kitą sezoną tokių koncertų bus šeši, o ateityje jų skaičių norėčiau padidinti iki dešimties. Metas orkestrą iš duobės perkelti ant scenos. Noriu, kad atlikdamas simfoninę muziką orkestras būtų pats sau vadovas: kad jis pats spręstų, kuriuos dirigentus kviestis, kokį repertuarą norėtų atlikti. Būtent taip dirba Niujorko Metropolitano operos ar Milano „La Scalos“ orkestrai. Tada man vadovaujant galėtume sukurti tai, kas patiktų ne tik publikai, bet ir muzikantams. Vis pamirštame, kad orkestras turi būti teatro centre. Todėl mano tikslas yra muzikantus ir dainininkus paversti teatro siela ir krauju visais atžvilgiais, taip pat rinkodaros. Be šių žmonių teatro apskritai nebus.

– Anksčiau dirigavote Niujorko ir Paryžiaus teatruose. Kokių idėjų pasisėmėte iš šios patirties, kurias norėtumėte realizuoti Vilniuje?

– Dirbdamas Amerikoje ir Prancūzijoje mačiau labai skirtingų teatro formų: Brodvėjaus, operos, dramos, eksperimentinį ir t. t. Nuoširdžiai manau, kad šiandien teatras nebegali būti tik teatras. Jis turėtų tapti savotišku menų fabriku, o ne mirusia erdve, atgyjančia tik porai valandų vakare. Teatras turėtų veikti kaip oro uostas. Jis privalo atsiverti daugybei skirtingų meninių patirčių. Kitaip jam galas. Operos auditorija visame pasaulyje vis labiau sensta. Nors, pastebiu, Lietuvoje jaunimas sudaro gana nemažą publikos dalį. Vis dėlto privalome daryti kur kas daugiau nei iki šiol.

Man sunku patikėti, kad LNOBT nėra restorano. Įsivaizduokime operos vakarą Lietuvoje vasarį: tamsu, lauke beveik 20 laipsnių šalčio. Žmonės atvyksta pažiūrėti „Don Karlo“, kuris baigiasi po 22 valandos. Vilniuje tokiu metu mažai yra kur pavalgyti, ypač savaitės pradžioje. Kodėl pats teatras negalėtų turėti bistro? Arba kodėl čia nėra knygyno? Jei ką tik pažiūrėjau Gioacchino Rossini operą, gal noriu nusipirkti jo biografiją – kur man ją įsigyti? Lietuva yra tarptautinės bendruomenės narė, bet kultūrinę pasiūlą ji formuoja vis dar šiek tiek senamadiškais būdais. Taigi vienas mano darbų yra plačiau atverti LNOBT duris visiems lietuviams. Norime, kad jie didžiuotųsi šiuo teatru. Žmonės neturi eiti žiūrėti operos ir jaustis nejaukiai. Jei einame į roko koncertą, paprastai jaučiamės laisvai, esame savo vietoje. O opera vis dar siejama su elitarizmu. Bet juk visi žmonės myli, visi nekenčia, verkia – opera kalba būtent apie tai.

Jūsų šalis yra tarptautinės bendruomenės narė, bet kultūrinę pasiūlą ji formuoja kiek senamadiškais būdais.

Anksčiau iš tiesų žmonės eidavo pas kalną – Italijoje taip pat. Bet dabar laikai pasikeitė, ir kalnas – t. y. teatras – turi pas žmones ateiti pats. Privalome žengti į kitus miestus, kaimą, ligonines. Priartėti prie tų, kuriems gyvenime pasisekė mažiau nei mums. Svarbi ir teatro socialinė funkcija: reikia operą parodyti ir neišgalintiems už bilietą sumokėti 50 eurų.

– Vis dėlto daliai publikos tas senasis operos įvaizdis yra priimtinesnis?

– Tai lemia išankstinės nuostatos. Paryžiuje dirbau „Les Voix Concertantes de Paris“, eksperimentinėje operos trupėje. Mūsų pasirodymai vyko „Grand Boulevards“ teatruose – labai prašmatniose, rafinuotose erdvėse. Tačiau bilietai buvo pigūs. Operas režisuodavo jauni žmonės, grodavo tik 23 orkestro nariai. Taip su mažomis sąnaudomis ir privačių rėmėjų pagalba sugebėjome pastatyti „Traviatą“, „Rigoletą“ ir daugybę kitų kūrinių. Ten nebuvo aprangos kodo: galėjai ateiti ir pasipuošęs brangenybėmis, ir vilkėdamas džinsais bei marškinėliais. Mūsų pastatymai buvo skirti visiems. Jei menas nėra suvokiamas kaip būdas suvienyti žmones, tai jis neturi prasmės. Suprantu, kad gruodžio 31-ąją „Traviata“ turėtų būti prašmatni – tegu ši pasaulio dalis lieka. Bet reikia ir kitos dalies, jei norime pritraukti auditoriją.

(Martyno Aleksos nuotr.)

– Esate sakęs, kad per repeticijas būnate griežtas ir reiklus, nes visada norite jaustis lyderiu…

– Tai nereiškia, kad noriu demonstruoti savo lyderystę. Dirigentas privalo būti lyderis. Be abejo, atsakomybę kartais lydi būtinybė priimti nepopuliarius sprendimus. Jeigu reikalauju, kad orkestras kasdien grotų dviem valandomis ilgiau, nes esamas lygis nėra pakankamai aukštas, žinoma, jis nebus laimingas. Bet turime apsispręsti, kokio lygio siekiame. Juk tai – tavo, dirigento, orkestras, kuris reprezentuoja tave. Kai jis groja man diriguojant, iš esmės atlieka mano muzikines idėjas. Taigi privalau išgauti kokybę.

Be abejo, visų pirma dirigentas privalo būti mandagus ir pagarbus. Juk orkestro nariai yra muzikantai kur kas labiau nei aš. Jie grojo „Traviatą“ nepalyginti daugiau kartų, nei aš ją dirigavau. Labai juos gerbiu, bet taip pat žinau, kad dabar man teko lyderio vaidmuo, o jis neatsiejamas nuo atsakomybės. Esu griežtas, nes pirmiausia labai daug reikalauju iš savęs. Štai mano darbo pavyzdys (rodo 430 puslapių partitūrą, išmargintą daugybe pastabų, – IQ past.). Privalau būti preciziškai tikslus, įsigilinti į detales, nes jose glūdi esmė. Galbūt kartais per repeticijas kiek primenu diktatorių. Bet juk sudėtinga dirbti su 250 žmonių, kurie tuo pat metu daro skirtingus dalykus, ir visi priklauso nuo tavęs.

Sau ir kitiems visada sakau, kad mūsų darbas iš tiesų nėra darbas. Visų pirma tai – aistra. Esame privilegijuoti dirbti tai, kuo gyvename. Štai neseniai dirigavau „Bohemą“: iš esmės publikai perdavėme emocijas. O tuo pat metu galbūt Vilniaus ligoninėse mirė žmonių. Galbūt kas nors kentėjo kalėjime dėl savo poelgių. Galbūt kai kuriuose namuose tą vakarą poros skyrėsi. Žinoma, menininko gyvenimas irgi nelengvas. Jei nepadarai sėkmingos karjeros, uždirbi nedaug. Norėčiau, kad ir Lietuvoje muzikantai būtų labiau patenkinti savo atlyginimais. Vis dėlto privalome nepamiršti, jog bet kuriuo atveju esame privilegijuoti.

– Dešimt metų studijavote kompoziciją, prieš tai grojote trimitu. Ar perėjęs prie dirigavimo iš karto jautėtės ir lyderiu, ar tam prireikė daugiau laiko?

– Atvirai kalbant, visai nesijaučiu stiprus ir savimi pasitikintis. Iš tikrųjų muzikoje jaučiuosi labai drovus. Nors galbūt tiksliau būtų sakyti – itin atsargus. Dirbdamas daugybę kartų klausiu savęs, ar priėmiau gerą sprendimą, ar ne. Naktį prieš „Bohemą“ beveik nemiegojau: į galvą staiga ėmė lįsti mintys apie visus tuos niuansus, kurie repeticijose skambėjo blogai. Mano mergina sakė, kad net man miegant rankos nesiilsi – jos diriguoja.

Tačiau kai pirmą kartą dirigavau, pamenu, pagalvojau: galbūt štai čia yra mano kelias. Turiu rankų lengvumo dovaną – man nereikia specialiai mąstyti, kaip jas judinti. Žinoma, daug dirbu. Kasdien savarankiškai studijuoju partitūras 6–8 valandas. Štai šiandien pabudau septintą ryto ir dirbau iki dešimtos. Tada atėjau į šį interviu, po jo keliausiu į jaunų muzikantų atranką, o tada vėl dirbsiu namie. Toks mano laisvadienis.

– Jūsų karjera šoktelėjo Niujorke ir Paryžiuje. O iki tol gimtojoje Italijoje sekėsi prasčiau. Ar šiandien pats žinote, kodėl?

– Italijoje jauniems žmonėms nelabai linkstama suteikti erdvės. Pastebiu, taip yra ir Lietuvoje. Štai Mirga Gražinytė-Tyla diriguoja Birmingame. Nuostabioji Giedrė Šlekytė dirba Klagenfurte, Modestas Pitrėnas – Šveicarijoje. Vienas mano tikslų yra pasikviesti juos namo, į Lietuvą. Tikiuosi, kad G. Šlekytę jau kitą sezoną išgirsime diriguojant Vilniuje. Dar vienas pavyzdys – Ričardas Šumila: kitąmet jis taip pat gerokai daugiau diriguos LNOBT. Mes privalome jaunimui skirti vietos.

Italijoje jauniems žmonėms nelinkstama suteikti erdvės. Pastebiu, taip yra ir Lietuvoje.

Iš tiesų pirmiausia diriguoti ėmiau Italijoje ir esu italų dirigentas tiek kalbant apie temperamentą, tiek apie žinias. Mano šalies konservatorijose dėstymo lygis neįtikėtinai aukštas. Dirbau su nuostabiu profesoriumi Marcello Bufalini, kurį taip pat tikiuosi kitą sezoną pakviesti į Vilnių. Visgi Italijos rinka užpildyta. Teatrų daug, bet juose sukasi vis tie patys žmonės. Italija – gerontokratiška šalis: kuo esi senesnis, tuo daugiau darbo pasiūlymų sulauki. Jaunais žmonėmis čia nepasitikima ir dėl ankstesnės neigiamos patirties. Taigi pasukęs į dirigavimą iš pradžių neuždirbau nė euro. Pradėjau vesti privačias pamokas savo namuose, ir tai nebuvo linksma. Šeima ėmė siųsti man visokius darbo konservatorijose skelbimus. Bet nemaniau, kad mano kelias yra dėstyti.

Taigi po siaubingų metų – asmeniniame gyvenime taip pat patyriau katastrofą – nusprendžiau viską mesti ir išvykti ieškoti amerikietiškos svajonės. Ją ir pasiekiau. Angliškai visiškai nekalbėjau, tad Niujorke pirmiausia ėmiau mokytis kalbos. Gerte gėriau į save Amerikos kultūrą (nors noriu pabrėžti, kad kiekviena savo kūno ląstele esu italas ir tuo didžiuojuosi). Niujorke laimėjau tarptautinį dirigentų konkursą. Be to, sutikau maestro Fabio Luisi, kuris tapo itin svarbus mano gyvenime. Tuo metu jis buvo vyriausiasis Metropolitano operos dirigentas ir leido man kartu dalyvauti visose repeticijose. Taip man atsivėrė durys į muzikinį gyvenimą. Šiandien dirigentas nėra vien dirigentas. Tavo energija, idėjos, veidas – visa tai labai reikalinga. Sakyčiau, kad dirigentas atlieka ir politinį vaidmenį pačia kilniausia šio žodžio prasme.

– Ar vykdamas į Ameriką turėjote minčių mesti dirigento kelią, jei ir šįkart nepasiseks?

– Taip, važiuodamas į Niujorką sau pasakiau: tai – mano paskutinis šansas. Bet juk kartais sau meluojame. Myliu šį darbą ir manau, kad net ir nesėkmės atveju nebūčiau liovęsis ieškoti sau vietos. Tačiau maniau: jei nepasiseks, tapsiu virtuvės šefu. Dievinu gaminti maistą ir valgyti. Kai žinau, kad vėl vyksiu į Lietuvą, pirmiausia galvoju: puiku, vos atskrisiu, eisiu valgyti silkės. Viskas gyvenime man asocijuojasi su maistu. Taigi turėjau idėją Romoje atidaryti mažytį restoraną ir kasdien jame ruošti vis kitą meniu, skambant klasikinei muzikai.

Kitas mano kelias galėjo būti politika. Svarsčiau tapti partijos nariu ar pats sukurti judėjimą, vienijantį kultūros lauko žmones. Nekalbu vien apie aukštąją kultūrą. Mes dažnai kultūrą asocijuojame su turtu, nors kultūringų žmonių kaime sutikau daugiau nei prašmatniuose salonuose. Vis dėlto nemanau, kad būčiau pritraukęs daug rinkėjų balsų (juokiasi).

 

S. Quatrini

Gimė 1984 m. Romoje.

Baigė Akvilos muzikos konservatoriją, dirigavimo mokėsi Milano Claudio Abbado muzikos mokykloje.

2013 m. laimėjo tarptautinį dirigavimo meistriškumo kursų konkursą Džordžijoje (JAV).

2015–2016 m. buvo italų dirigentų F. Luisi ir Maurizio Benini dubleris Niujorko Metropolitano operos teatro Giacomo Puccini „Manon Lesko“ ir Gaetano Donizetti „Robertas Deverė“ pastatymuose. S. Quatrini taip pat buvo F. Luisi asistentas jam statant operas festivalyje „Valle d’Itria“.

Nuo 2018–2019 m. sezono – LNOBT operos meno vadovas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų