Ryžiai, grikiai ir dangoraižis. Latviška Biržų mero istorija

Ryžiai, grikiai ir dangoraižis. Latviška Biržų mero istorija

Valdemaro Valkiūno bendrovės produkciją Latvijoje žino absoliučiai kiekvienas. Pats verslininkas yra tipiškas tylus milijonierius, apie kurį beveik niekas nėra girdėjęs. Tačiau ir jis turėjo napoleoniškų planų.

Kaip Latvijos „milijonierių medžiotoja“ žinoma žurnalistė Lato Lapsa, kuri jau daugiau nei dešimt metų sudaro turtingiausių šalies gyventojų sąrašus, tik gūžtelėjo pečiais: „Valdo“ savininkas? Ar jis lietuvis V. Valkiūnas? Apie jį turime labai mažai informacijos. Jokių skandalų, apskritai nieko įspūdingo apie jį negirdėjau.“

Iš tiesų, V. Valkiūnas yra tipiškas vidutinio kalibro tylusis milijonierius. Į viešumą niekada nesiveržė, su vietos politika nesusijęs, o Latvijos žiniasklaidai per 23 verslo pasaulyje praleistus metus interviu davė vos du tris kartus. Nebuvo ir partnerių, su kuriais būtų kilę didelių konfliktų, – jis visuomet tvarkėsi vienas pats.

Lietuvio sukurtą prekės ženklą „Valdo“ Latvijoje žino kiekvienas: juo pažymėtos produkcijos galima rasti visose šalies parduotuvėse – nuo visai mažyčių iki prekybos centrų „Maxima“ ar „Rimi“.

 

Nuo sūrio iki grikių

Viskas prasidėjo 1992-aisiais, vos Latvijai iškovojus nepriklausomybę. Tuomet V. Valkiūnas įkūrė ir savo vardu pavadino bendrovę „Voldemars“. Su keturiais darbuotojais pradėjo nuo didmeninės prekybos sūriu, tačiau pamažu plėtė prekių asortimentą. Jau po kelerių metų verslininkas suprato, kad prekiauti svetimais produktais nedaug malonumo, ir 1996 m. registravo savo prekės ženklą „Valdo“. Po 15 metų „Valdo“ išrinktas vienu iš penkiolikos populiariausių maisto produktų prekės ženklų šalyje.

Ilgainiui atsirado prekės ženklai „Tautas“ („Tautos“) ir „Draugu“ („Draugų“). Ir nors daugelis Latvijos gyventojų įsitikinę, kad pirkdami „Valdo“ prekes remia vietos gamintojus, iš tikrųjų šiose pakuotėse yra įvairių šalių produkcija (druska, kruopos, šokoladas, saldumynai, grikiai ir t. t.), o V. Valkiūnas ją tik supakuoja ir parduoda.

Įmonė to ir neslepia, 2013-aisiais ji paskelbė: „Mes negaminame margarino, majonezo, sūrio, kečupo ir kitų pirkėjams žinomų „Valdo“ produktų. Vienintelis mūsų gaminys, jei galima taip pasakyti, yra pakuotė. Mūsų rūpestis – rinkodara ir produktų platinimas.“

Su latvišku prekės ženklu parduodami vietnamietiški, indiški ir, žinoma, lietuviški produktai, pavyzdžiui, bendrovių „Klaipėdos konditerija“, „Javinė“, „Tikras kelias“, Vilkyškių pieninės gaminiai.

 

Bumo metų statybos

Naujas V. Valkiūno imperijos etapas skaičiuojamas nuo 2002-ųjų, prasidėjus statybų bumui ir likus dvejiems metams iki Baltijos šalių įstojimo į ES. Bendrovė „Voldemars“, 2001 m. pasiekusi 13,3 mln. eurų apyvartą, ėmėsi statybų Pardauguvoje – tykiame rajone ant Dauguvos kranto, atokiau nuo Rygos centro. Ir iš karto įgyvendino kelis stambius projektus.

Tuo trintis netrukus baigėsi, abi įmonės atsiėmė ieškinius ir surado kompromisą, tačiau neskelbiama kokį. Daugiau statybų „Voldemars“ nesiėmė, nors iš pradžių turėjo itin ambicingų tikslų.

Pirmasis – vienas didžiausių šalyje verslo ir logistikos centrų su sandėliavimo ir biurų patalpomis, kurių bendras plotas 8606 kv. m. Požeminiame aukšte įrengtos tuo metu didžiausios Latvijoje šaldymo kameros greitai gendantiems maisto produktams laikyti.

Antrasis – devynių aukštų verslo centras žalio stiklo fasadais. Tai 12 tūkst. kv. m biurų patalpų, iš kurių 11,5 tūkst. išnuomojama kitoms įmonėms. Kaip tik tuo metu „Voldemars“ šventė savo veiklos dešimtmetį ir išdidžiai pareiškė: 1992 m. sūriu prekiavo vos keturi darbuotojai, o dabar bendrovėje dirba 200 žmonių.

2003 m. baigus statybas, į viešumą išlindo nedidelis konfliktas, nors jų V. Valkiūnui iki tol pavykdavo išvengti. Nesutarimų kilo su didele statybų bendrove PBLC, kai ši teisme „Voldemars“ pateikė 1,4 mln. eurų ieškinį. Esą viskas pastatyta, tačiau atsiskaityta ne iki galo. Atkirsdama „Voldemars“ pateikė 822 tūkst. eurų ieškinį dėl keletą mėnesių vėlavusių darbų ir laiku eksploatuoti neatiduoto daugiaaukščio verslo centro.

Tuo trintis netrukus baigėsi, abi įmonės atsiėmė ieškinius ir surado kompromisą, tačiau neskelbiama kokį. Daugiau statybų „Voldemars“ nesiėmė, nors iš pradžių turėjo itin ambicingų tikslų.

 

Smėlio laikrodžio formos dangoraižis

„Viena, ką prisimenu apie V. Valkiūną, tai jo gigantiško dangoraižio statybų projektas, tačiau jis taip ir nepradėtas. Bet tiek jau to, kas tais laikais nesvajojo pasistatyti dangoraižio“, – prisiminė Latvijos milijonierių ekspertė L. Lapsa.

Iš tikrųjų, tuo metu buvo daug ambicingų planų: 2004–2007 m. prasidėjus bumui Rygoje planuota pastatyti tris keturis daugiau nei 20 aukštų verslo centrus, tačiau projektai liko neįgyvendinti. Vienais atvejais net išlieti pamatai, kitais (kaip V. Valkiūno) liko tik gražios projektuotojų vizualizacijos, kurių dar galima surasti internete.

Lietuvio užmojai Rygoje laikyti napoleoniškais – Pardauguvoje, šalia žalio devynaukščio, buvo suplanuotas 35 aukštų, 125 m aukščio ir 50 tūkst. kv. m ploto biurų centras. Palyginkite: aukščiausias Latvijos sostinės senamiesčio pastatas, Šv. Petro bažnyčia, siekia 123,5 m. O dabartinė Pardauguvos dominantė – 27 aukštų „Swedbank“ pastatas su bokšteliu – yra 122,8 m aukščio.

„Valkiūno dangoraižis“ planuotas kaip avangardinis – smėlio laikrodžio formos: viršutinių ir apatinių aukštų skersmuo turėjo siekti 50 m, o per vidurį susiaurėti iki 26 m. Į šį projektą ketinta investuoti 28 mln. eurų, o statybas baigti iki 2006 m.

Kam reikėjo tokio pastato? „Voldemars“ vadovų teigimu, čia turėjo įsikurti pasaulinio garso viešbutis („derybos jau prasidėjo“), biurai, sveikatingumo centras, 2000 vietų automobilių garažas ir restoranas 35-ame aukšte, iš kurio atsivertų įspūdinga Rygos panorama. Investuoti milijonai turėjo atsipirkti per 10 metų, bent jau taip atrodė 2003-iaisiais.

Bet… galima sakyti, V. Valkiūnui labai pasisekė, nes projekto dėl kažkokių priežasčių atsisakyta. Jei 35 aukštų dangoraižis būtų iškilęs, galbūt jis būtų paskandinęs visą verslininko imperiją – krizės metais tokių pavyzdžių Latvijoje gausu.

 

Kaip lietvis užvaldė latvių „tautą“?

Ikikriziniai 2007-ieji buvo V. Valkiūno imperijos klestėjimo metai. „Voldemars“ apyvarta pasiekė 19,5 mln. eurų. Tuo metu įsiplieskė dar vienas kuriozinis skandalas ir verslininkų aplinkoje jis pasakotas kaip anekdotas.

Primename, kad 2003 m. V. Valkiūnas Latvijos patentų biure registravo prekės ženklą „Tautos“ ir rezervavo 29 grupų produktams: kiaušiniams, pienui, jo gaminiams. Problemų kilo 2007 m., kai į jo prekės ženklą pasikėsino nedidelė sūrių gamintoja „Preiļu siers“, pradėjusi prekiauti savo „tautos sūriu“.

V. Valkiūnas liepė konkurentams liautis gaminti „nelegalų tautos sūrį“. Šie nesutiko, tad lietuvis kreipėsi į teismą. Sūrininkai išsigando ir išėmė gaminį iš apyvartos, tačiau bendrovės vadovas Jazepas Šnepsas kalbėdamas su vietos žiniasklaida stebėjosi, kaip bendrinis žodis „tauta“ gali tapti kieno nors nuosavybe. Teismas netrukus nusprendė, kad lietuvis V. Valkiūnas turi visas teises į latvišką „tautą“.

Išskyrus šį nesusipratimą, 2007 m. verslininkui buvo vieni sėkmingiausių: įmonė ne tik pakavo ir pardavė produktus su savo prekės ženklu, bet ir bendradarbiavo su kitais gamintojais, remdamasi principu, jūs gaminate, o mes pasirūpiname visu kitu: logistika, didmena, rinkodara, atveriame kelius į didžiausius prekybos tinklus. Būtent tai „Voldemars“ leido gana lengvai išgyventi krizę.

 

Krizė, politika ir parduotas verslas

Kaip rašė vietos spauda, mintis parduoti dalį verslo Latvijoje (tiksliau, devynių aukštų pastatą) V. Valkiūnui kilo 2008-aisiais, kai jis, Biržų savivaldybės taryboje praleidęs metus, pateko į Lietuvos Seimą. Planus sujaukė ekonomikos nuosmukis: sumenko ir paklausa, ir nekilnojamojo turto kainos.

Nuosmukio įkarštyje, 2010-ųjų pabaigoje, V. Valkiūnas vietos žiniasklaidai vėl prasitarė norįs parduoti verslą Latvijoje.

Per krizę „Voldemars“ sugebėjo išlikti saugioje užuovėjoje: pigūs maisto produktai, ypač ryžiai ir grikiai, neprarado paklausos. 2008 m. įmonė pasiekė visų laikų rekordinę apyvartą – 22 mln. eurų, taip pat nugriebė nedidelį 283 tūkst. eurų pelną. Daugeliui siaubingais 2009-aisiais „Voldemars“ apyvarta smuktelėjo iki 19,5 mln. eurų, bet pelnas paaugo iki 627 tūkst. eurų.

Nuosmukio įkarštyje, 2010-ųjų pabaigoje, V. Valkiūnas vietos žiniasklaidai vėl prasitarė norįs parduoti verslą Latvijoje. Pirkėjo paieškai net nusamdytas investicijų bankas „Eventus Corporate Finance“. Tais metais įmonė pasiekė 18,2 mln. eurų apyvartą ir 212 tūkst. eurų pelną.

Galiausiai bendrovės atstovai pradėjo teisintis, kad buvo neteisingai suprasti ir negali būti jokių kalbų apie greitą verslo pardavimą. Tik pridūrė, esą geri patikimo pirkėjo pasiūlymai būtų apsvarstyti. „Voldemars“ atstovė Ilona Barkanė paragino klientus nesijaudinti ir net ėmė manipuliuoti nacionaliniais jausmais, neva lietuviai būtų labai laimingi, jei V. Valkiūnas verslą būtų kūręs Lietuvoje, o ne Latvijoje.

Tinkamas pirkėjas neatsirado, o po 2012-ųjų Seimo rinkimų mandato negavęs verslininkas grįžo į įmonės valdybos pirmininko pareigas, kurias buvo apleidęs dirbdamas Lietuvos parlamente.

Kodėl nepavyko rasti pirkėjo? „2011 m. pradžioje krizė pasiekė dugną ir visos įmonės tuomet kainavo labiai pigiai, – tvirtino Latvijoje žinomas bendrovių finansų ekspertas Girtas Rungainis. – Net už labai geras įmones tuomet mokėta 4–5 EBITDA (pelnas prieš mokesčius, palūkanas, nusidėvėjimą ir amortizaciją). Ir tai geriausiu atveju… Tiesa, prieš pusantrų metų girdėjau, kad V. Valkiūnas vėl nori parduoti verslą, bet smulkmenų nežinau.“

 

Lėtai krintantis pardavimas

2008 m. pardavimas liko rekordinis, tačiau vėlesniais metais rodikliai iš lėto prastėjo. 2013 m. „Voldemars“ apyvarta siekė 15,5 mln. eurų – ketvirtadaliu mažiau nei 2008-aisiais. 202 tūkst. eurų pelnas pasiektas po dvejų nedidelių nuostolių metų.

Bendrovė 2013-aisiais skundėsi esą prastu Latvijos gamintojų įsitikinimu, kad savo produkciją geriau pardavinėti patiems. „Gal jiems gaminti produktus su mūsų prekės ženklu?“ – tokį retorinį klausimą kėlė „Voldemars“ atstovai.

Po krizės konkurencija tik aštrėjo: savo prekės ženklus stiprino „Maxima“ ir „Rimi“ – ėmėsi beveik to paties, ką „Voldemars“ pradėjo dar prieš dešimtmetį. Bet, palyginti su prekybos gigantais, „Voldemars“ ne tokia galinga bendrovė. Taip pat ant kulnų lipa vietos maisto produktų gamintojai, pavyzdžiui, „Dobeles Dzirnavieks“, kurią prieš porą metų taip pat įsigijo lietuviai.

Nors „Valdo“ produktų kokybė pirkėjų įvertinta, neatskleidžiama, kokia pačios bendrovės padėtis. Tikėtina, kad, „Dobeles Dzirnavieks“ atsiriekiant vis daugiau rinkos, laimės „Voldemars“ biure ne tiek jau daug“, – kalbėjo L. Lapsa.

„Voldemars“ nemėgsta pasakoti apie savo verslą, galbūt todėl ją gaubia daug paslapčių ir šiek tiek gandų. „Kapitals“ žurnalo duomenimis, 2014 m. V. Valkiūnas pateko į turtingiausių Latvijos žmonių šimtuką – į 42 vietą. Jo verslas vertinamas 16 mln. eurų – 2 mln. daugiau nei 2013-aisiais.

Be to, Latvijoje V. Valkiūnas džiaugiasi prabanga, kuri neprieinama Biržuose, – galimybe nueiti į parduotuvę grikių ir likti neatpažintas.

—–

Bendrovės ir rezultatai

„Voldemars“

Didmeninė maisto produktų prekyba, logistikos paslaugos. 100 proc. priklauso V. Valkiūnui. 2013 m. apyvarta – 15,5 mln., pelnas – 202 tūkst. eurų.

„Valdo V“

Antrinė įmonė, kurios 99,3 proc. valdo „Voldemars“, o 0,7 proc. asmeniškai V. Valkiūnas. 2013 m. apyvarta – 114 tūkst. eurų, pelnas – 407 eurai.

„Serbenta“

Nekilnojamojo turto valdymo bendrovė, 100 proc. priklauso V. Valkiūnui. 2013 m. apyvarta – 232 tūkst., pelnas – 42 tūkst. eurų.

—–

Užmiršta NT istorija

Jau gerokai primirštas skandalas, kaip V. Valkiūno verslo imperija Rygoje įsigijo nedidelį pastatų kompleksą. 2002 m. tai sukėlė didelį šurmulį, nes konfliktuojančios šalys drabstėsi purvais ir teismams teikė ieškinius.

Latvijos vežėjų asociacija „Latvijas Auto“ 2002 m. valdė 64,9 proc. bendrovės LNAC (Latvijos nacionalinis pervežimo automobiliais centras). Pastarajai dar sovietmečiu atiteko šiokio tokio nekilnojamojo turto, tarp jo ir dviaukštis pastatas Rygos Skaistakalnio gatvėje – sklype, kuris priklausė „Voldemars“. Galiausiai visą savo LNAC akcijų paketą asociacija pardavė antrinei „Voldemars“ įmonei „Valdo V“.

Netrukus atsirado nepatenkintų asociacijos narių, taip pat norinčių įsigyti nekilnojamojo turto. Pasipylė kaltinimai. Kalbėta, kad turtas parduotas neteisėtai ir kad lietuvių „Valdo“ čia „Vilniaus prekybai“ pastatys parduotuvę.

Ginčai pasiekė teismą ir šis areštavo „Valdo V“ nupirktas LNAC akcijas. 2002 m. pabaigoje teismas priėmė V. Valkiūnui palankų sprendimą, kad nėra įrodymų, jog pirkėjai ir pardavėjai elgėsi nusikalstamai.

Po dvejų metų, 2004-aisiais, verslininkas iš valstybės ir smulkiųjų akcininkų supirko nuvertėjančias likusias akcijas. Už 64,9 proc. akcijų paketą „Latvijos Auto“ sumokėta 230 tūkst. latų – daugiau nei po latą už akciją. Perkant iš valstybės už akciją atseikėta jau po 50 santimų, o likusiems smulkiesiems akcininkams 2005-aisiais mokėta vos po 3 santimus už akciją.

Iki šiol išlikę tie patys pastatai ir juose įsikūrusios mažos parduotuvėlės, o „Maximos“ prekybos centras stūkso 200 m toliau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų