Julija Reklaitė. Norbert Tukaj nuotr.

Ryšininkė iš Romos

Ryšininkė iš Romos

Lietuvos menų festivalis Romoje ir pirmą kartą Vilniuje surengti pusryčiai su 13 mūsų šalies kultūros atašė – dvi priežastys susitikti pokalbio su Julija Reklaite. Architektė, kultūros atašė Italijoje su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie kultūros eksportą, žmogaus – orkestro veiklos specifiką ir italų mentalitetą.

– Gegužę Romoje surengtas Lietuvos kultūros festivalis FLUX pristatė žymiausius nūdienos šalies menininkus. Kokius jo rezultatus galime apčiuopti šiandien?

– Sakyčiau, kad FLUX atgaivino santykius, suvedė žmones, sukėlė didesnį susidomėjimą Lietuva. Tikiuosi, ateityje kai kurios durys dėl šio festivalio atsidarys dar lengviau, nes jau būsime dirbę kartu. Be to, kai apie šalį pasklinda gandas, atsiranda norinčių sužinoti apie ją daugiau. Rengiant FLUX pirmą kartą bendradarbiavo trys didelės Romos meno institucijos, ir joms ši patirtis buvo labai smagi. Sulaukta daug žiniasklaidos dėmesio – ne tik anonsų, bet ir labai palankių recenzijų. Pavyzdžiui, apie Mirgos Gražinytės-Tylos koncertą publikaciją parašė labai gerbiamas didžiausio Italijos laikraščio „La Repubblica“ kritikas. Lietuvos kultūros instituto ir komunikacijos partnerių Italijoje dėka apie absoliučiai visus pasirodymus buvo rašoma plačiai ir daug.

Aš tikiu, kad viskas festivaliu nesibaigs: jis padės pamatus bendradarbiauti ateityje – toks ir yra šio darbo tikslas. Italai yra labai konservatyvūs, jie sunkiai įsileidžia kitus. Bet jei tave jau priėmė, tai atsimins daugelyje kitų kontekstų. Pavyzdžiui, FLUX koordinatorė prisiminė, kad prieš daugiau nei dešimt metų viename teatro festivalyje jai teko dirbti su Eimuntu Nekrošiumi. Tad dėl šio režisieriaus net nekilo diskusijų – jis privalėjo būti FLUX programoje. Kitas pavyzdys: mažo miestelio žmonės pasakojo, kad pas juos 1985 m. grojo pianinu profesorius Vytautas Landsbergis – jie tai prisimena iki šiol. Tokios kultūrinės asociacijos ir yra kultūrinė diplomatija, nors Lietuvoje ji dažnai suvokiama kitaip.

– Per visuomenės pusryčius su kultūros atašė pasakojote FLUX atsiradimo istoriją, kurioje daugybė atsitiktinumų ir asmeninių pažinčių. Ar jie ir lėmė šio festivalio gimimą?

– Manau, jį lėmė aplinkybių visuma. Man pasisekė atsidurti reikiamu metu šalia reikiamų žmonių. Bet sėkmė nebūna visiškai atsitiktinė. Sakyti, kad viską lėmė pažintys, būtų susireikšminimas. Jei nebūtų turinio – aukštus kriterijus atitinkančių mūsų menininkų – nepadėtų jokios pažintys. Tad pirmiausia tai lėmė meninė kokybė. Antras faktorius – naujoji kultūros atašė banga. Daugelyje šalių kultūros atašė dirba diplomatai. Bet kai pats esi iš meno, kultūros lauko, tave ir vietos kultūros bendruomenė priima visai kitaip. Natūralu, kad muziejininkai traukia muziejininkus, muzikai – muzikus ir t.t.

Labai padeda ir Lietuvos kultūros instituto ekspertų vizitų programa. Užsienio ekspertai atvyksta čia ir savo akimis pamato vietos kontekstą, geriau suvokia mūsų istoriją. Pavyzdžiui, aš visuomet juos nuvedu į Genocido aukų muziejų. Tai padeda geriau suprasti, kodėl lietuviai yra tokie, o ne kitokie. Apie mūsų šalies praeitį italai žino labai mažai, be to, jie yra palyginti prorusiški. Tačiau juos labai paveikia faktas, kad kone kiekviena lietuvių šeima yra paliesta trėmimų.

– Pasakodama Vilniuje apie FLUX užsiminėte, kad kultūros atašė veikla nėra kultūros eksportas. Tačiau dažnai jūsų veikla suprantama būtent taip?

– Taip, bet tai lemia tam tikra žmonių patirtis. Iki šiol daug kultūrinių renginių vykdavo ambasadose, kurioje galioja uždarų durų sistema. Kai atvykau į Romą, mane ištiko šokas pamačius, kad tame mieste egzistuoja lyg du skirtingi pasauliai: yra vietinis stiprus kultūros laukas ir yra ambasados, kuriame diplomatai vaikšto vieni į kitų renginius. Ir tie du laukai beveik niekada nesusitinka. Pažintys lėmė, kad aš atsidūriau kultūros lauke ir tuo buvau jiems įdomi. Žinoma, iš dalies mūsų veikla aprėpia ir kultūros eksportą. Bet aš save labiau matau kaip ryšininką, o ne eksportuotoją.

– Kultūra, jos įtaka ir grąža yra sunkiai išmatuojami matmenys, nelabai pasiduodantys exceliui. Kaip tai veikia jūsų veiklą – juk privalote teikti ataskaitas, įgyvendinti planus?

– Įvertinti savo darbą labai sudėtinga. Negali skaičiuoti koncerto sėkmės pagal nupirktų bilietų skaičių. Tai, be abejo, taip pat yra kriterijus, bet ne vienintelis. Tą patį spektaklį Kinijoje lengvai gali pažiūrėti du tūkstančiai žmonių, o Romoje ir šimtas žiūrovų jau bus daug. Kategorijos, kontekstai yra nepalyginami, todėl kliautis vien statistika būtų neteisinga. Be to, yra tokių veiklų, kuriose grąžos reikia laukti labai ilgai, o ir pats darbas lyg nematomas: pavyzdžiui, padedame parvežti meno ir kultūros archyvus, organizuoti kūrinių vertimus. Vienas iš atašė veiklos tikslų – pritraukti ne tik paprastą žiūrovą, bet ir profesionalą, kad užsimegztų ir tęstųsi kūrėjų ryšiai.

Įvertinti savo darbą labai sudėtinga. Negali skaičiuoti koncerto sėkmės pagal nupirktų bilietų skaičių.

Kai architektas Massimiliano Fuksas Romoje atidarė naują savo projektuotą pastatą, jis buvo labai puolamas. Visuomenė piktinosi, kad statinys brangus. Bet M. Fuksas pasakė: „Kodėl kalbėdami apie kultūrą visada pirmiausia kalbame apie pinigus? Juk yra daugybė kitų sudedamųjų dalių“. Aš iš dalies net džiaugiuosi, kad mes, Lietuvos kultūros atašė, turime savo veiklai labai mažą biudžetą. Tai skatina kūrybiškumą ir verčia prisitaikyti prie situacijos. Mes projektų iš esmės nefinansuojame, mes inicijuojame, sukuriame sąlygas arba prisidedame. Kai atvykau į Romą dirbti, Lietuvos ambasadoje nebuvo jokių galimybių organizuoti renginius – šiuo metu tai fiziškai neįmanoma (tiesa, po kelerių metų, kai bus įrengta nauja ambasada, situacija gali pasikeisti). O dirbti vis tiek reikėjo. Teko ieškoti kitų erdvių, galimybių, megzti ryšius. Taip ir prisikasiau prie „Auditorium Parco della Musica“ (viena svarbiausių Romos kultūros įstaigų, kurioje vyko festivalis – IQ past.). Čia noriu pabrėžti, kad reikėtų orientuotis ne vien į festivalius. Maža solinė paroda gali būti ne mažiau reikšminga ir pareikalauti ne mažiau darbo. Aplinkybės ir kontekstas lemia, kaip toje aikštelėje žaidi konkrečiu momentu.

– Kultūros ministerija metams vieno atašė veiklai skiria nuo 10 iki 20 tūkstančių eurų. Kokius dar finansavimo šaltinius galite naudoti?

– Pagrindinis šaltinis yra Lietuvos kultūros taryba ir jos finansuojami projektai. Tačiau atašė yra fizinis asmuo, todėl jis negali teikti paraiškos. Bet mes galime ieškoti partnerių, kurie teiks paraiškas. Taip inicijuojama labai daug projektų – surandi institucijas, pasiūlai aktualią temą, suvedi su kita institucija. Viena vertus, toks modelis yra loterija. Būna, kad atvežame į Lietuvą užsienio ekspertus, jie susiranda menininkus, su kuriais dirbs, bet pateikę paraišką negauna finansavimo. Nors mes į tą specialistą jau esame investavę. Visgi toks modelis turbūt yra teisingiausias. Priešingu atveju kultūros atašė taptų tarsi kultūros minitaryba, skirstančia pinigus, nors neturi tam ekspertinių žinių.

Šiemet Romoje buvo surengta tarptautinė paroda „Magma“: ji finansavimą gavo tik ketvirtą kartą pateikus paraišką. Kaskart patikėti iš naujo, tobulinti projektą ir vėl teikti paraišką buvo labai sunku. Bet turiu pripažinti, kad taip paroda subrendo ir išsivystė iki puikaus tarptautinio projekto.

– Paskirtasis kultūros atašė šalyje veikia vienas – neturi savo komandos. Kiek galite remtis į vietos bendruomenes?

– Tapdamas kultūros atašė tampi žmogumi – orkestru. Yra mūsų koordinatoriai Lietuvos kultūros institute, dar – Kultūros ministerija, kurioje dirbame. Ko gero, sunkiausia, kai reikia su kuo nors pasitarti, o dar neturi su kuo. Ilgainiui susiformuoji ekspertų ratą. Be to, mes dabar turime neoficialią kultūros atašė profesinę sąjungą ir daug konsultuojamės tarpusavyje. Kai dirbi viena, atrodo, kad tik toje šalyje susiduri su tam tikrais niuansais. Tačiau kai susirenkame visi atašė, paaiškėja, kad daug kur yra panašiai. Kita vertus, yra ir didžiulių skirtumų. Štai daug kalbame apie komunikaciją feisbuke, o Kinijoje jis apskritai uždraustas. Taigi ir darbo įrankius turime rinktis skirtingus.

Su vietos bendruomenėmis daugiau dirba Užsienio reikalų ministerija. Bet jose atsiranda ir profesionalių menininkų, su kuriais kontaktuoju. Taip gali nutiesti net tiltą tų žmonių sugrįžimui. Venecijos architektūros bienalės projektui surengėme kūrybines dirbtuves: atvažiavo mano kartos žmonių, kurie seniai iš Lietuvos emigravo. Tačiau jiems įdomu, kuo ji šiandien gyvena, ką joje arba su ja galima nuveikti. Man tai atrodo labai svarbus faktorius.

– Ar dirbant tokioje palyginti netolimoje šalyje galima įžvelgti kultūrinių skirtumų?

– Taip. Nors dirbdamas ten adaptuojiesi ir paskui jau turi iš naujo mokytis dirbti su lietuviais. Tačiau vienas didžiausių skirtumų – tai, kad italai turi pradinį kapitalą. Jie kur kas labiau atsipalaidavę, nepatiria tos kovos už būvį, kokią patiria lietuviai. Mes daug energijos išleidžiame tam, kad išgyventume, todėl nežvelgiame toli į priekį ir strategiškai. Atsiranda daug frustracijos ir agresijos. Italai jau būna iš šeimos paveldėję būstą ir kita, todėl jie kur kas vėliau daro karjerą ir daug investuoja į išsilavinimą. Italų intelektualai yra ypač aukšto lygio, nes jie daug investavo į žinias. O mes tuo metu viena koja studijuojame, kita – dirbame.

Italai kur kas labiau atsipalaidavę, nepatiria tos kovos už būvį, kokią patiria lietuviai.

Viena lietuvių kuratorė labai tiksliai pastebėjo: kai skaičiuojame projektų sąmatas, italai tai daro „tikrais“ pinigais. Mes durstome galą su galu: čia paprašysime, čia galbūt gausime, čia patys naktimis padirbsime, kad sutaupytume. O italai derasi nebent dėl sportinio intereso. Todėl mes iškart pralaimime derybas, nes esame nelygiose startinėse pozicijose: mums tas šimtas eurų – išgyvenimo klausimas.

Antra vertus, italus žavi mūsų dinamiškumas. Save jie laiko mirštančia kultūra. Iš Lietuvos sugrįžę italai sako, kad būtent mes esame ateitis. Lietuviai italams įdomūs savo gyvybiškumu. Juos ypač žavi jaunieji mūsų menininkai, kurie būdami labai jauni yra itin aukšto lygmens. Toje šalyje įprasta, kad įstaigai vadovautų 70-metis. O tai, kad mūsų žmonės perpus jaunesni kuria aukštą meną ir dar turi šeimą, jiems atrodo neįtikėtina.

– Kur savo patirtį ir žinias galvojate panaudoti po sausio, kai baigsis jūsų kadencija? Galbūt ketinate likti Romoje?

– Likti niekada neplanavau. Juolab kad ten vis dar tęsiasi finansinė krizė, kurios italai dėl to minėto kapitalo ir atsipalaidavimo neskuba spręsti. Tačiau darbų trūksta, pragyvenimo lygis itin aukštas, o užsieniečiui įsitvirtinti būtų nelengva. Tikrai grįšiu į Lietuvą, tik apie konkrečias veiklas čia kol kas stengiuosi negalvoti. Visiems gautiems pasiūlymams iki šiol pasakiau „ne“ – pirmiausia norėsiu pailsėti ir apgalvoti įgytas patirtis. Visgi pajutau, kad dirbdamas kaip žmogus-orkestras tiesiog negali gilintis. Man to labai trūksta, nes į šias pareigas atėjau iš akademinės srities, jau ėmusi dirbti atašė apgyniau daktaro disertaciją. Pasiilgau galimybės tirti, gilintis, juk ilgainiui prarandi ir gebėjimus. Manau, būtų labai gerai panaudoti sukauptą patirtį Lietuvoje tose srityse, kurios žvelgiant iš šalies atrodo šiek tiek užsistabarėjusios.

 

J. Reklaitė

Nuo 2007 m. veikė kaip nepriklausoma parodų architektė.
2009 m. tapo VšĮ „Architektūros fondas“ direktore.
2015 m. apgynė daktaro disertaciją „Nacionalinio identiteto diskursai šiuolaikinėje Lietuvos architektūroje“.
Nuo 2015 m. – LR kultūros atašė Italijos Respublikoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų