Rusijos agresija – ir Vakarų kaltė

Rusijos agresija – ir Vakarų kaltė

„Transparency International“ Rusijos skyriaus vadovė Jelena Panfilova – visame pasaulyje garsi korupcijos, persmelkusios agresyvų Vladimiro Putino režimą, ekspertė. Į jos pateikiamą Rusijos diagnozę verta įsiklausyti visiems. Juo labiau kad ši vis dar gyvos Rusijos pilietinės visuomenės atstovė turi rimtų klausimų ir Vakarams. Apie visa tai J. Panfilovą kalbino IQ užsienio politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius.

Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą visas pasaulis ieško atsakymų ne tik kas bus toliau, bet ir į daug bendresnį, platesnį ir sudėtingą klausimą: kas atsitiko su Rusija? Kaip atsakytumėte į jį?

– Man pastaruoju metu nuolat tenka ieškoti šaknų tų dalykų, kurie pirmiausia susiję su mano darbu. Bandau suprasti, kodėl tai, kas dar prieš kurį laiką buvo neįsivaizduojama, tampa dominuojančia paradigma visuomenės sąmonėje. Gal ir nepatikėsite, bet pastaruosius šešis mėnesius, nuo tada, kai visa tai prasidėjo, studijuoju antropologijos, socialinės psichologijos ir, baisu net pasakyti, psichiatrijos knygas.

Ir ką radote?

– Socialinis šalies audinys suplėšytas. Dar blogiau, kad susidarius tokiai situacijai ir broliui pasirengus stoti prieš brolį, valstybė apsimeta esanti niekuo dėta ir gyvena įprastu ritmu. Šalia valstybės egzistuojantys elito sluoksniai dedasi nesusiję nei su visuomene, nei su šalimi ir užsiima visiškai kitais dalykais.

Atrodo, kad Rusijoje vyksta socialinė ir politinė drama. Kalbant apie milžinišką paramą propagandiniam triukšmui apie kažkokius fašistus, kurie mus neva puola, kažkokius Vakarų sąmokslus, kurie prieš mus esą rengiami, kone visuotinį pritarimą žvanginti ginklais ir dabartinę karingą retoriką, visa tai, mano požiūriu, yra šalyje neįvykdytų socialinių reformų rezultatas.

Už „stabilumo“ vardu pavadintos vitrinos slėpėsi labai nemaloni tikrovė, milžiniškas žmonių pajamų, gyvenimo lygio skirtumas. Svarbiausia, išryškėjo akivaizdi didžiulė praraja tarp „stabilumo“ lūkesčių ir realybės, su kuria susiduria nemenka Rusijos gyventojų dalis. Ko gero, tinkamiausias žodis tam apibūdinti yra „pažeminimas“.

Nors pylė netikėtas naftos bei dujų pinigų lietus ir dėl to „suklestėjo sostinės“, gyvenimas suspindo prabanga – iškilo oligarchai su jachtomis, į kairę ir į dešinę mėtyti pinigai, auksu žibėjo milžiniški projektai (universiada Kazanėje ar olimpiada Sočyje), – didelė piliečių dalis gyveno visiškai kitaip.

Nemažai miestų, kurių žmonės gyvena barakuose su tualetais lauke, daugybė verčiasi iš socialinių pašalpų. Jie net neįsivaizduoja, kas vadinama „socialiniu mobilumu“, kad galima kur nors išvažiuoti ir pradėti naują gyvenimą. Iš kurio nors „miegamojo rajono“ tokiame vidutiniame pramoniniame mieste kilęs vidutinis jaunuolis grįžęs iš armijos gali tik arba eiti dirbti apsaugininku, arba tapti banditu.

Valstybė nesuteikia jokio kito socialinio pasirinkimo. Tiesa, buvo vadinamosios motinų kapitalo programos. Tačiau jų tikslas – tik didinti gyventojų skaičių, nesirūpinta, kas paskui nutinka tiems žmonėms. Vaikai gimsta tuose pačiuose barakuose, eina į tas pačias nepakankamai finansuojamas mokyklas, tačiau neturi jokių galimybių save realizuoti. Už badą ir skurdą baisiau, kai negali pasirinkti, kuo tapti.

Tai, kad V. Putino Rusija pasuko ne tuo keliu, kalbant apie pačios šalies raidą, bent jau Vakaruose daugeliui akivaizdu senokai. Tačiau tikrai mažai kas tikėjosi, kad valstybė pradės elgtis taip agresyviai, kaip dabar matome tarptautinėje arenoje. Iš kur toks agresyvumas? Juk kalbame ne vien apie valdžią, bet ir apie visuomenę?

– Viskas susiję. Politika susipynė su ekonomika ir dėl įvairių priežasčių „valdžios vertikalės“ sukūrimą lydėjo „korupcinė vertikalė“. Pirminė „valdžios vertikalės“ būtinybė iš esmės suprasta ir pateisinta  akivaizdžiais uždaviniais, kuriuos 2000–2001 m. teko spręsti tuomet dar naujajam Rusijos prezidentui V. Putinui. Tai „Kaukazo nuraminimas“, nes karas ten vyko daug metų, nusikalstamumo gatvėse kontrolė, nes tai buvo ypač rimta problema, taip pat oligarchų grupių įtakos valstybės politikai sumažinimas. Sunku būtų ginčytis, kad visi šie uždaviniai V. Putinui iš tiesų buvo iškilę. Tačiau jų sprendimo būdas sukėlė daugiau problemų, negu jų pašalino. Kartais atrodė, kad šis tas jau gerėja, tačiau dabar apsidairę pamatėme, kad ir Kaukaze neramu, vietoj sutramdytųjų oligarchų išaugo naujų ir net dar baisesnių, o nusikalstamumas gatvėse „užsidėjo antpečius“ – ne taip baisu sutikti banditą, kaip patekti į rankas policininkui.

Šis neįtikėtinas visko „apvertimas“, vien tarpusavio lojalumu ir visuotine kontrole paremta sistema  prarijo finansinius ir ekonominius išteklius, nors jie galėjo paskatinti šalies ūkį. Milžiniški antpelniai iš naftos ir dujų perskirstyti neperžengiant minėtos vertikalės, o visuomenei nieko neteko. Piliečiai visa tai mato.

Pažeminimo jausmas, kad viskas galėjo būti kitaip, bet aš ir toliau gyvenu barake, o man vadovaujantys asmenys plaukioja jachtomis ir maudosi prabangoje, daugeliui žmonių sukėlė totalaus nelaimingumo būseną. Išeitys iš šios padėties galėjo būti dvi: arba pakelti gyvenimo lygį, arba, ir tai mums sako politinių mokslų vadovėliai, eiti į pergalingą karą.

Pasirinktas antras variantas. Žmogui, kuris didžiuojasi tuo, kad mes ką nors nugalėjome, kuriam džiaugsmo teikia mūsų grasinimai kumščiu visam pasauliui, tas pažeminimo jausmas dabar tiesiog ištrinamas. Jis jaučiasi didvyriu kartu su visa „laiminčia tauta“. Ir žmogus griebiasi to kaip gelbėjimosi šiaudo. Dabar ši emocija dominuoja, bet ji netruks ilgai. Tokia socialinė reikalo pusė. Valstybė tuo sąmoningai naudojasi ir tik kursto, o viso šito ekonominio bei vidaus ir užsienio politikos nestabilumo fone turtas perdalijamas aktyviau.

Kalbėdama, kad šalia valstybės esantis elitas sprendžia savus klausimus, turėjau omenyje, kad jį domina iš esmės vienas dalykas: atimti ir pasidalyti. Dar geriau – atimti ir nesidalyti. Gauti ir naudotis kuo nors, lyg tai visuomet tau ir priklausė. Bet tai irgi negali būti ilgalaikis dalykas. Nepavargstu kartoti, kad kiekvienam „dantingam“ atsiras „dar dantingesnis“. Todėl tų, kurie iš pradžių pasiglemžė daug, paskui dar daugiau, o galiausiai labai labai daug, vietoje tikrai neatsipalaiduočiau. Jų taikomi metodai atveria Pandoros skrynią – visiškai paneigiama nuosavybės teisė, kai bet koks turtas gali būti „atšauktas“ tau iškeltos baudžiamosios bylos pagrindu.

Mintyje turite garsiai nuskambėjusią bylos milijardieriui Vladimirui Javtušenkovui iškėlimo istoriją.

– Tai toli gražu ne vien V. Jevtušenkovo byla. Net neįsivaizduojate, kiek yra panašių atvejų. Ši byla įdomi gal kiek kitu aspektu. Didieji verslininkai iš tiesų patikėjo nerašytu lojalumo susitarimu, kurį sudarė valdžia ir verslas po Michailo Chodorkovskio bylos.

Tačiau valdžia susitarė tik su stambiausio verslo atstovais. Visą tą laiką šalyje klestėjo „korupcinis reideriavimas“ (verslo atėmimas – IQ past.), nukreiptas prieš smulkųjį ir vidutinį verslą. Mūsų įstatymų leidėjams 2008–2009 m. teko į Baudžiamąjį kodeksą įrašyti naują straipsnį, kuris vadinasi „korupcinis reideriavimas“. Tai nuosavybės užgrobimas, panaudojant valstybės prievartos mechanizmus ir piknaudžiaujant tarnybine padėtimi.

Pažeminimo jausmas, kad viskas galėjo būti kitaip, bet aš ir toliau gyvenu barake, o man vadovaujantys asmenys plaukioja jachtomis ir maudosi prabangoje, daugeliui žmonių sukėlė totalaus nelaimingumo būseną.

Smulkusis verslas dejavo, vaitojo, mes nuolat apie tai kalbėjome, net bandėme pasitelkti stambųjį kapitalą. Sakėme: „Žiūrėkite, smulkųjį verslą praryja su visais kauliukais, o jūs užmerkiate akis ir nepadedate. Juk ir jums taip atsitiks.“ Jie mums tvirtino, kad tai neįmanoma, nes jie dideli, be to, neva egzistuoja nerašytas lojalumo susitarimas.

Pasirodo, kad gali visko nutikti visiems. Todėl V. Jevtušenkovo byla – tarsi vyšnia ant torto, tiesiog užbaigtas nuo pirmosios bylos M. Chodorkovskiui prasidėjęs laikotarpis. Per tą periodą atimta daugybė verslų, į kalėjimus pasodinta būrys verslininkų dėl kartais visiškai sufabrikuotų, o kartais aukštyn kojomis apverstų kaltinimų, sužlugdyta daugybė likimų. Dėl ateities nesijaučia užtikrinta ne tik plačioji visuomenė, bet ir verslas. Jis visiškai sutrikęs. Visi svarsto, kuris bus kitas.

Ir ką tai lems ateityje?

– Čia pereiname prie labai svarbaus trečiojo visuomenės sluoksnio. Tai valdininkai ir įvairūs teisėsaugos bei jėgos žinybų atstovai, kurie staiga suprato, kad gali daryti viską, kas jiems šauna į galvą. Siekiant įteisinti tai, kas vėliau įvyko su Krymu ir Ukraina apskritai, net iš aukščiausių valdžios atstovų pasigirdo pareiškimų, kad Rusijai neturėtų būti taikomos tarptautinės normos. Esą valstybės suverenumas reiškia ir teisės suverenumą. Kalbu tik apie vieną tokių pareiškimų aspektą – siunčiamas paprastas signalas: jeigu tarptautines normas galima laikyti formalumu, tai gal ir nacionalines teisės normas, kai reikia, galima vertinti kaip formalumą? Taip teisinis nihilizmas nusirita per visą valdžios vertikalę.

Ar norite pasakyti, kad šaliai gresia arba jau ją apėmė visiškas chaosas?

– Dabar noriu konkrečiai atsakyti į klausimą, kurį suformulavote pokalbio pradžioje. Štai kas nutiko su Rusija: matome milžinišką šalį, kurioje gyvena labai nelaimingi žmonės, staiga puikiai pasijutę dėl dirbtinės euforijos. Jos centre – lyg „naftos adata“ stovinti vertikalė, kuri iš tikrųjų gerokai suskilusi. Tarpusavio lojalumas išsilaikys iki pirmo stumtelėjimo arba didesnio elito vidaus konflikto.

Žvelgiant iš Vakarų pusės, tai, ką jūs apibūdinote, verčia piešti dar baisesnį įvaizdį. Tikrai nenoriu įžeisti nei jūsų, nei Rusijos, bet įvaizdis nuo to nesikeičia. Mes Vakaruose privalome suprasti, kad turime reikalą su iki dantų ginkluotu ir visiškai neprognozuojamu banditu? Tuomet kyla klausimas, ar tas banditas apskritai kada nors baigs siautėti. Neapsiribojo Gruzija, neatrodo, kad sustojo ir Ukrainoje. Kas toliau?

– Manau, kad toliau mums nebeužteks jėgų. Gruziją užpuolėme tada, kai turėjome išteklių ir juos galėjome švaistyti. Ukraina talžoma lėšoms baigiantis. Ką tik patvirtintas federalinis biudžetas nelabai numato net galimybę rimčiau finansiškai remti tas Ukrainos teritorijas, kuriose dabar kariaujama. Smarkiai išaugo karinis biudžetas, bet sumažintas socialinės, sveikatos apsaugos, švietimo ir kitų sričių finansavimas. Tikėtina, kad ateityje negalėsime sau leisti tokių išpuolių. Nebent mūsų valdantysis elitas staiga sugalvotų užbaigti viską vienu kartu ir įsivelti į ką nors dar didesnio bei idiotiškesnio. Taip irgi gali nutikti. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad turime išteklių dabar nesustoti. Karštose politikų galvose galbūt daug ko idiotiško sukasi, tačiau pinigai išpuoliams beveik išsemti.

Dėl jūsų nupiešto įvaizdžio, pirmiausia to bandito nevadinčiau iki dantų ginkluotu – vis dėlto kiekybė nereiškia kokybės. Kita vertus, egzistuoja į jūsų nupieštą panašus įvaizdis: „mačio“ kliošinėmis kelnėmis. Pamenate, sovietiniame animaciniame filme „Na, palauk!“ vilkas su zuikiu susikibę už parankės vaikšto laivo deniu. Zuikis nuolat mina vilkui ant kliošinių kelnių, jos dryksta ir gražuolis vilkas virsta nudriskėliu. Mano požiūriu, šis įvaizdis būtų tikslesnis.

Jei rimtai, Rusija nevienalytė. Gausu žmonių, kurie nenori jokio karo ir, tikiuosi, neleis jo. Erzina, kai mus, nenorinčius karo, laiko banditu, kuris staiga vėl puls su kastetu rankoje visus aplinkui.

Esu įsitikinusi, kad ir mūsų stambusis verslas, ir tas, kurį priimta laikyti „artimu valstybei“, nesidžiaugia nei susiklosčiusia padėtimi, nei įvaizdžiu. Sankcijos ir atsakomieji veiksmai padeda bent jau tiems žmonėms, kurie nelinkę pasiduoti vien propagandai, „sudėti du prie dviejų“ ir suprasti, ką visa tai reiškia.

Daugybė verslininkų, valdininkų ir teisėsaugos atstovų mano, kad nepateisinami bandymai Rusiją įvelti į padėtį, kai šaliai būtų klijuojamas jūsų nupieštas įvaizdis. Viskas gresia virsti mano minėtu vilko įvaizdžiu: ir kelnės nudriskusios, ir išvaizda kvaila, o naudos – jokios.

Noriu grįžti prie vienokių ar kitokių visuomenės sąmonės lūžių, kuriuos vargu ar galima apibūdinti tik tais dalykais, kuriuos čia taip išsamiai ir įdomiai išdėstėte. Štai puikiai žinoma garsaus muzikanto Andrejaus Makarevičiaus pjudymo kampanija. Prie jos prisideda ne vien valstybė, bet ir nemaža dalis visuomenės. Pavyzdžiui, trikdomi ir nutraukiami net tie koncertai, kuriuos pavyksta surengti apeinant nepaskelbtą valdžios blokadą.

– Pirmiausia reiktų pasakyti, kad visuomenė – tai ne grupė specialiai mokytų jaunimo organizacijų, kurios užtvindė internetą ir žiniasklaidą. Taip, propagandos paveiktų gyventojų šalyje gausu. Žmonės net skiriasi. Dar ne dėl A. Makarevičiaus, bet, pavyzdžiui, dėl nuomonės, Krymas – mūsų ar ne. Net mano šeimoje to yra, nors, atrodytų, visi turi galimybę naudotis visapusiška informacija. Vieni labiau pasiduoda propagandai, kiti jai atsparesni.

Vieni gerbė ir toliau gerbia A. Makarevičių. Galiu užtik­rinti, kad jei rytoj pirmam, antram ir trečiam televizijos kanalams bus duotas signalas skelbti visiškai priešingą žinią, po mėnesio visi bėgs bučiuoti muzikanto.

Ko Vakarams dar laukti iš Rusijos?

– Man regis, kad nereikia Rusijai teikti pretenzijų, kai nėra tam pagrindo, tačiau būtina aštriai kelti tuos klausimus, kurie anksčiau buvo nepriimtini. Vakarų vietoje ir sau iškelčiau vieną – kaip nutiko, kad visose itin gerbiamose Vakarų šalyse yra ką areštuoti. Juk nelegali nuosavybė, kurią dabar taip audringai areštuoja, buvo ir anksčiau, iki Ukrainos įvykių. Rusijos pareigūnai neturi teisės turėti vilų ir jachtų dėl korupcinės jų prigimties. Tačiau kažkodėl tie nešvarūs pinigai buvo tinkami Vakaruose: bankai juos priėmė, nuosavybę už juos pardavė, net leidimus gyventi ministrų, gubernatorių ir merų šeimoms davė.

Kaip nutiko, kad nešvarūs pinigai, kol kilo užsienio politikos įtampa, visiems buvo gerai, o dabar staiga nebe? Kam šį klausimą užduoti? Jis labai svarbus, nes būtent per šį dialogą matau ateitį. Rusijos ateitis priklauso nuo to, kaip sąžiningai vieni kitiems atsakysime į tokius klausimus.

Sutikite, nė vienas nenori jaustis idiotu, o aš dažnai jaučiausi būtent taip, kai nuo pat 2005 m. važinėjau po Vakarų šalių sostines ir klausiau, ar išprotėjote? Į jūsų teritoriją ateina purvini, išplauti pinigai, o su jais – purvini žmonės, nes purvinų pinigų be purvinų žmonių nebūna. Galiausiai pasirodo, kad už viso šito stovi asmenys, su kuriais konfrontuojate. Kalbu apie idiologinę, vertybinę konfrontaciją, bet su žmonėmis jūs konfrontuojate, o pinigai nekvepia? Taip?

Tuomet mane laikė naivia kvaile – negi tu nesupranti: realpolitic, realus verslas. O aš tai vertinu kaip sudedamąją viso proceso dalį – jei nebūtų to, gal nebūtų ir kito. Rusija yra tik viena bendros problemos dalis. Ir šalies ateitis priklausys nuo to, kaip kartu išnarpliosime šią keistą faktų kombinaciją.

J. Panfilova

Gimė 1967 m. Maskvoje.
1989 m. baigė istorijos studijas Maskvos valstybiniame universitete, o 1997 m. – politologiją Diplomatinėje akademijoje prie Rusijos užsienio reikalų akademijos.

1989–1992 m. dirbo Nepriklausomų socialinių tyrimų institute Maskvoje, vėliau tęsė karjerą įvairiuose tyrimų centruose ir organizacijose JAV bei Prancūzijoje.

2000 m. įkūrė „Transparency International“ Rusijos biurą ir tapo jo vadove.

Dėsto aukštojoje ekonomikos mokykloje Maskvoje. Buvo prezidento Dmitrijaus Medvedevo Tarybos pilietinei visuomenei plėtoti narė, bet iš šių pareigų pasitraukė baigiantis D. Medvedevo kadencijai, 2012 m. balandžio pabaigoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų