RUsenanti Vakarų etika

RUsenanti Vakarų etika

Prieš daugiau nei 150 metų rusų poetas Fiodoras Tiutčevas teigė, kad vien protu Rusijos nesuprasime. Tarptautinės viešųjų ryšių agentūros moko, kad to ir nereikia – pakanka mylėti.

2007-aisiais pasaulį išvydo pirmasis „iPhone“, mirė pirmasis demokratiškai išrinktas Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, o Estija tapo pirma pasaulio valstybe, parlamentarus renkančia internetu. Tada žurnalo „Time“ metų žmogaus titulą gavo Vladimiras Putinas.

Po metų Rusija okupavo du Gruzijos regionus, o po šešerių V. Putinas amerikiečiams simbolinę rugsėjo 11-ąją pasirodžiusiame straipsnyje „The New York Times“ aiškino pagarbos valstybių suverenumui svarbą. Per kelias dienas tekstas tapo viena iš penkių skaitomiausių metų publikacijų.

Galingas viešųjų ryšių užtaisas detonuotas amerikiečių rankomis. JAV nacionalinio saugumo departamento lobistinės veiklos registras liudija, kad „Time“ suteiktas titulas ir publikacija „The New York Times“ atsirado padedant Niujorke įsikūrusiai ryšių su visuomene agentūrai „Ketchum“. Skaičiuojama, kad darbas su Rusija jai 2006–2013 m. atnešė 55 mln. JAV dolerių pajamų.

Patarimai fronte

Komunikacijos gigantei „Omnicom Group“ priklausanti „Ketchum“ santykius su Maskva užmezgė dar 2006 m., kai Rusija ruošėsi priimti G 8 šalių vadovus Sankt Peterburge. Buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas A. McFaulas žiniasklaidai buvo užsiminęs, kad tuomet V. Putinui itin rūpėjo, ką apie jį mano užsienio valstybių lyderiai.

Nerimauti buvo ko. Anos Politkovskajos ir Aleksandro Litvinenkos nužudymai, Čečėnijos karo palikimas ir žmogaus teisių pažeidimai tuomet tiesiogiai susieti su Rusijos prezidento vardu.

Buvęs „Ketchum“ komandos narys ir BBC korespondentas Mask­voje Angusas Roxburghas pasidalijo atsiminimais apie darbą su Kremliumi knygoje „Vladimiras Putinas ir kova dėl Rusijos“: „Mes dirbome su Rusijos vadovui artimais žmonėmis. Keista, tačiau jie buvo įsitikinę, kad teigiamą viešąją nuomonę galima kurti papirkinėjant arba grasinant žurnalistams. Ilgainiui įtikinome juos, kad žurnalistus geriau kviesti vakarieniauti.“

2009-aisiais viešųjų ryšių duonos atsisakęs žurnalistas savo darbo esmę apibūdino vienu sakiniu: „Padėjome jiems maskuoti problemas, kenkusias Rusijos įvaizdžiui, pavyzdžiui, žmogaus teisių pažeidimus ar klausimus dėl invazijų į kaimynes.“

Vakaruose gimusi laisvos diskusijos idėja neturi priemonių melui naikinti.

Ne paslaptis, kad po karo su Gruzija „Ketchum“ patarė Rusijos vadovams, kaip susitvarkyti su nemaloniu žiniasklaidos dėmesiu. V. Putino ir Dmitrijaus Medvedevo interviu televizijoms CNN, BBC ir „Al Jazeera“, Rusijos poziciją ginančios publikacijos „The Financial Times“ greičiausiai nebūtų atsiradusios be viešųjų ryšių specialistų pagalbos.

Vien įprasta veikla neapsiribota. „Ketchum“ Vakarų žiniasklaidai ne kartą siūlė paruoštus straipsnius, kuriuose kalbinami esą nepriklausomi ekspertai, itin pozityviai vertinantys Rusiją. JAV lobistinės veiklos regist­re užfiksuota, kad šios agentūros atstovai ne sykį skatino JAV Kongresą atlaidžiau vertinti žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje.

Žurnalo IQ kalbintas viešųjų ryšių ekspertas Liutauras Ulevičius pabrėžė, kad Kremliaus skleidžiamos informacijos dažnai net nebandoma maskuoti: „Rusija puikiai išnaudoja „kitos nuomonės“ kozirį, o Vakaruose gimusi laisvos diskusijos idėja neturi priemonių melui naikinti.“

Pagalba Briuselyje

Karas Ukrainoje atsiliepė „Ketchum“ darbui su Kremliumi. Agentūros atstovai dar pavasarį išplatino pareiškimą, kuriame tikino neturintys nieko bendro su Rusijos užsienio politika. Netrukus nutraukta jos sutartis su „Gazprom“ – teigta, kad bendrovė nusprendė daugiau dėmesio skirti Europai.

Tačiau čia Rusija taip pat turi patikimų sąjungininkų. Vienas tokių – ES institucijų veteranų nestokojanti bendrovė „Gplus Europe“. Ji su „Gazprom“ ir Kremliumi dirba nuo 2006-ųjų. Įdomu tai, kad „Ketchum“ ir „Gplus Europe“ priklauso tai pačiai komunikacijos gigantei – „Omnicom Group“. Jau minėtas A. Roxburghas dirbo abiejose agentūrose, o finansinėse ataskaitose figūruoja tų pačių buhalterių pavardės. ES skaidrumo registre užfiksuota, kad viena „Gplus Europe“ klienčių – Rusijos Federacijai (taip nurodoma ataskaitoje) atstovaujanti „Ketchum“.

Buvusio Europos Komisijos pirmininko Romano Prodi komunikacijos komandos vadovo Peterio Guilfordo įkurta „Gplus Europe“ – viena stambiausių žaidėjų Briuselio viešųjų ryšių ir lobizmo rinkoje. 2013 m. finansinėje ataskaitoje rašoma, kad ji lobistinei veiklai pernai skyrė 3,5–3,75 mln. eurų. Tarp įmonės vyresniųjų politikos patarėjų yra ilgamečių Europos Parlamento ir Vokietijos Bundestago narių, buvęs Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijos vadovas, pirmojo komercinio Prancūzijos TV kanalo steigėjas, buvęs dujotiekių „Nord Stream“ ir „South Stream“ komunikacijos vadovas ir kitų politikos bei žiniasklaidos veteranų.

Vieni bendrovės vyresniųjų part­nerių – Rusijos premjero ir prezidento viešųjų ryšių patarėjas Timas Price’as, dirbęs ir su Viktoru Juščenka, taip pat dešimt metų Europos Komisijos komunikacijos komandoje praleidęs Gregoras Kreuzhuberis. Pastarasis dirba su „Gazprom“. Jo pasiteiravę, kaip suderinami klientų ir ES interesai, pavyzdžiui, klausimai dėl Trečiojo energetikos paketo, sulaukėme lakoniško atsakymo: „Mūsų agentūra atitinka visus etikos ir reguliavimo normatyvus.“

Kai kurie IQ kalbinti ekspertai mano kitaip. Žurnalo „The Economist“ apžvalgininkas Edvardas Lucasas teigė, kad su Kremliumi ir oligarchais dirbančios viešųjų ryšių agentūros teršia savo lizdą. „Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje galėjome manyti, kad toks bendradarbiavimas padės Rusijai išmokti žaisti pagal Vakarų taisykles, tačiau nutiko priešingai – oligarchai sugebėjo apeiti sistemą“, – atvirai dėstė pašnekovas. E. Lucaso teigimu, advokatai pasirūpina teisiniais aspektais, buhalteriai sutvarko nešvarius pinigus, bankininkai saugiai juos paslepia, o viešųjų ryšių specialistai nutildo kritikus.

Nieko asmeniško

Lobizmo srityje dirbančių IQ šaltinių Briuselyje teigimu, darbas su bet kuriuo klientu grindžiamas profesionaliais santykiais. „Nepaisant tam tikrų mitų, visi klientai be išimties suinteresuoti galimybėmis teikti savo produkciją ar paslaugas ir būti suprasti politikų. Mūsų vaidmuo – suteikti progą suinteresuotoms pusėms susėsti prie derybų stalo“, – sakė lobistas, sutikęs kalbėti tik su sąlyga, kad nebus atskleista jo pavardė. Pašnekovas pridūrė, jog sutartyje numatoma spręsti išimtinai verslo klausimus, o pagrindinis lobisto vaidmuo – pateikti informaciją, kurią galima pagrįsti statistiniais duomenimis.

Šalies Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos tarybos pirmininkas Kęstutis Gečas teigė, kad etikos klausimai itin aktualūs apie ilgalaikę perspektyvą galvojančioms įmonėms: „Rimtos ryšių su visuomene agentūros laikosi tokio principo: geriau šiandien uždirbti mažiau, tačiau turėti ilgalaikių pajamų.“ Jis papildė, kad dėl Lietuvai priešiškų šalių įtakos formuojant visuomenės nuomonę kreiptasi į valstybės saugumu besirūpinančias institucijas. Asociacija buvo informuota, kad agentūroms dėmesį vertėtų kreipti ne į užsakovą, o šio tikslus.

Ar vakarietiškos viešųjų ryšių bendrovės gali pakeisti savo požiūrį į Rusiją dėl karo Ukrainoje ir atsisakyti pelningų sutarčių? E. Lucasas pabrėžė, kad su Kremliumi susijusios agentūros nesunkiai rastų kitų klientų: „Niekas neprivalo dirbti su Maskva, taip pat su teroristais ar mafija. Tai pasirinkimo klausimas.“ Tačiau iki šiol Vakarų viešųjų ryšių agentūros nevertino Rusijos vyriausybės kaip neetiškos partnerės ir vadovavosi nuostata, kad tai „tik“ verslas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų