Anna Rosling Ronnlund

A. Rosling Rönnlund: „Svarbiausia yra suvokti, kodėl patikima informacija neužsilieka galvose“

A. Rosling Rönnlund: „Svarbiausia yra suvokti, kodėl patikima informacija neužsilieka galvose“

Pasaulis nėra toks blogas, kaip mums atrodo, ir reikėtų daugiau remtis faktais, o ne emocijomis. Tai viena pagrindinių Annos Rosling Rönnlund, knygos apie pasaulį ir statistiką „Factfulness“ bendraautorės, tezių. Kalbėdamasi su IQ apžvalgininku Gyčiu Kapsevičiumi ji davė patarimų žiniasklaidai ir atskleidė, kodėl turėtume būti kuklesni vertindami savo žinias.

– Vietoj plačiai vartojamų „išsivysčiusių“ ir „besivystančių“ šalių kategorijų siūlote jas suskirstyti į keturias pajamų grupes: pirmai priskiriamos valstybės, kurių gyventojai uždirba vos dolerį per dieną, ketvirtai – daugiau nei 32 dolerius. Tačiau kai visas pasaulis artėja link ketvirtos grupės, ji pati tarsi atsiremia į augimo „lubas“. Ar manote, kad ateityje tokį modelį reikės taisyti, pavyzdžiui, pridėti penktą pakopą ar panašiai?

– Naudodami keturias pakopas stengiamės iš esmės parodyti pajamų proporcijas ir tai, kad dauguma žmonių gyvena 1–3 lygio pajamų šalyse. Tik apie milijardą gyventojų įsikūrę ketvirto lygio valstybėje. Bet iš tiesų reikėtų ketvirtą lygį padalyti į daugiau grupių. Jį galima suskaidyti į labai daug skilčių, bet daugumoje jų bus vienas ar du milijardieriai.

Tad skirstymas į keturias pajamų grupes yra geras, norint pamatyti bendrą vaizdą. Žinoma, būtų idealu pažvelgti į ketvirtą lygį ir detaliau patyrinėti, iš ko jis susideda. Kadangi populiacijos pajamos greičiausiai ir toliau augs, poreikis jį išskaidyti tik didės. O apačioje to daryti nereikės. Gyvendamas pirmo lygio šalyje visuomet išliekate arti mirties. Žemiau jau nebenusileisite.

– „Factfulness“ yra paremta idėja, kad pasaulis plačiąja prasme tampa vis geresne vieta gyventi. Tačiau lokaliai nėra didelės paguodos, kad žmonės kur nors Bolivijoje gyvena geriau nei anksčiau. Tad ar mes pasirengę mąstyti taip globaliai ir ar toks požiūris nėra pernelyg optimistinis?

– Visi gyvename savo lokalius gyvenimus. Todėl mūsų pagrindinis interesas buvo suteikti šansą žmonėms tuos gyvenimus pamatuoti pasauliniame kontekste. Jums nereikia to daryti kasdien – kai einate į parduotuvę pirkti pieno, greičiausiai negalvojate apie savo vietą pasaulyje pagal gaunamas pajamas.

Tačiau labai svarbu suprasti pasaulį ir savo padėtį jame. Svarbu žinoti, kur iš tiesų esate. Manau, kad tai yra arti tų egzistencinių klausimų, kuriuos kelia religingi žmonės. Atsakymai į klausimus, kur aš esu, kas aš esu, kokia mano paskirtis?

Jei turite priimti svarbius sprendimus, jums reikia suprasti, kad netgi jei gyvename lokalius gyvenimus, esame labai priklausomi nuo to, kas vyksta pasaulyje, ir būtina turėti nors kokį supratimą apie tai.

– Žmonės dažnai skundžiasi pernelyg negatyviomis, mažai vertės turinčiomis žiniasklaidos pateikiamomis naujienomis ir skandalais. Tačiau internetinių leidinių redakcijų matomi skaičiai rodo, kad skaitytojai dažniausiai atsiverčia tai, ko neva nemėgsta – tas pačias nusikaltimų ir nelaimių naujienas bei skandalus. Kaip tai paaiškinti?

– Reikėtų pabrėžti, kad žiniasklaidos vaidmuo yra papasakoti, kas vyksta, ir atrinkti, kuriuos ypatingus ir nekasdienius dalykus turėčiau sužinoti šiandien. Dauguma tų atrinktų istorijų bus dramatiškos. Ir būtent jas mes mėgstame skaityti.

Manau, kad naujienose galėtų būti pateikta bent kiek nors konteksto. Pavyzdžiui, jei įvyksta žemės drebėjimas Turkijoje, galbūt apie reiškinį verta pakalbėti plačiau. Žinoma, kaip žurnalistas įvykio metu jūs turite nedaug laiko ir informacijos, reikia ką nors greitai parašyti. Bet būtų galima, pavyzdžiui, pridėti, kad, kalbant apskritai apie žemės drebėjimus, mirčių skaičius ilguoju laikotarpiu mažėja. Žmonės yra geriau pasiruošę padėti kitiems, pasaulis tampa turtingesnis, statomos tvirtesnės pastatų konstrukcijos. Toks trumpas sakinys įvykiui suteiktų kontekstą. Arba, tarkime, jei įvyko teroro aktas, galima pridurti, kad štai šioje pasaulio dalyje tokių išpuolių mažėja, o kitoje – daugėja. Kalbu apie tokio tipo apžvalgas ir kontekstą. Skirtumą pajustume visi.

Tačiau taip pat manau, kad dabar žiniasklaida daro tai, ką ir turi daryti. Kalbu tik apie smulkius pakeitimus. Norint nusipiešti detalesnį paveikslą, reikia atsigręžti į švietimo sistemą. Mokykla turi suteikti pagrindus, kad žmonės ir patys galėtų suvokti mus supantį kontekstą.

– Ar kritinis mąstymas ir medijų raštingumas turėtų būti dėstomi mokyklose kaip atskiri dalykai?

– Manau, kad galėtų. Mokyklos yra efektyvios, mokydamos apie informacijos šaltinius – kad juos reikia kritiškai tikrinti. Čia jos atlieka gerą darbą, tačiau visiškai nemoka paaiškinti žmogaus nesugebėjimo vartoti informaciją. Esame uždavę klausimų apie šiandienos pasaulį labai skirtingoms auditorijoms. Žmonės dažniausiai į juos atsako neteisingai, tačiau ne dėl to, kad kas nors jiems pamelavo. Visa reikalinga informacija atsakymams buvo pasiekiama, jie galėjo tuo pasidomėti.

Kai leidžiame savo protui spėti aklai, tai gali privesti prie netinkamo pasaulio vertinimo. Taigi, manau, kad mokyklos turi pradėti mokyti žmones apie proto limitą susidūrus su informacija.

Mokyti, kaip būti kukliam ir smalsiam, išmokyti taisyklių, kaip kontroliuoti skirtingus dramatizavimo instinktus. Tai tikrai padėtų. Žmonės galėtų įgyti statistika paremto mąstymo pagrindus – tai nereikalauja aukšto akademinio laipsnio. Tai daugiau bendro supratimo ir mąstymo įpročiai, kuriuos galime praktikuoti ir taip tapti protingesni.

– Be pasenusios informacijos, kuri kažkada buvo teisinga, yra ir kita kenksminga informacijos rūšis – melagingų naujienų fenomenas. Ar turėtume naudoti tas pačias priemones kovodami su melagingomis naujienomis kaip ir su pasenusia informacija?

– Manau, kad su melagingomis naujienomis galime susidoroti, jeigu žmonės tiesiog kritiškiau žiūrės į naujienų šaltinius: kas siunčia šią žinutę, kodėl tai daro, ką siuntėjas nori, kad aš pasiekčiau ją gavęs. Apie šiuos dalykus jau kalbame ir pasiekiame šiokių tokių rezultatų. Svarbiausia suvokti, kodėl patikima informacija nepasiekia žmonių protų arba neužsilaiko mūsų galvose.

O tai yra didžioji informacijos dalis.

– Jei žmogus nenori gauti informacijos tik iš žiniasklaidos, jis privalo skirti dalį savo laiko tuo domėtis, faktų tikrinimą paversti tarsi pomėgiu. Kai kurie taip ir daro, bet dauguma tam neturi tam laiko. Ar yra būdų jiems parodyti tokio žinojimo svarbą?

– Sutinku, kad daugelis žmonių neskirs daug savo laisvo laiko mokytis. Kai žmonės yra nepatenkinti žiniasklaida, prašo jos pasikeisti, tapti rimtesnei, labiau subalansuotai. Tačiau manau, kad tai nėra tinkamas kelias, nes kai paruošiame šias ypač rimtas publikacijas, kurios yra arti akademinių straipsnių standartų, beveik niekas nekreipia į jas dėmesio. Tai tik dalis problemos ir visuomet sudėtinga balansuoti – juk yra ir žmonių, kuriems įdomu didelė informacijos apimtis.

Neturiu tiesaus atsakymo, ką reikėtų padaryti, tačiau galbūt informaciją bei žinias reikia pateikti mažiau akademiškai ir snobiškai. Kai klausimus apie pasaulį užduodame aukštas pareigas einantiems asmenims ir jų teisingų atsakymų rodikliai nebūna geresni nei vidutinio žmogaus, tai rodo, kad šie puikiai išsilavinę asmenys turėtų kiek kukliau vertinti savo galimybes ir žinias.

Kitaip jie gali nesuprasti pasaulio ir kalbėti apie jį tokiu tonu, kuris aplinkiniams nepatiks.

Taigi, pravartu susikoncentruoti į žinių kultūrą, į tuos, kuriems įdomus žinojimas. Reikia jiems parodyti, kokios mūsų smegenys yra ribotos. Taip pat akcentuoti, kad teisinga informacija galbūt yra kitokia, nei jiems norėtųsi.

– Ar „žinių atnaujinimas“ gali pridaryti žalos? Sakykime, kad tam tikros rūšies tigrai prieš 20 metų buvo arti išnykimo ribos, tačiau dabar jų populiacija gerokai padidėjo, nors išlieka nedidelė. Paskleista tokia žinia gali sudaryti įspūdį, kad užduotis įveikta, viskas gerai, o tai irgi turi padarinių.

– Mums šį klausimą užduoda dažnokai.

Aš tikiuosi, kad ne. Dažniausiai apie tai mąstau iš kitos pusės. Jei organizacija mėgina išsaugoti tam tikrų rūšių gyvūnus ir jai sekasi, žmonės norėtų apie tai sužinoti. Ji galėtų sakyti: „Ačiū, kad mums padėjote, mes sugebėjome pasiekti gerų rezultatų. Dabar tęskime ir pridėkime kitą gyvūną prie šio sąrašo.“ Manau, kad tai didžiulis motyvacinis variklis – padaryti teigiamą įtaką. Jei noriu išsaugoti gyvūnus ir mūsų organizacija tai daro sėkmingai, tokia komunikacija būtų naudinga, nes paskatintų žmones dar labiau įsitraukti. Ši žinia parodo, kad įmanoma pasiekti tikslus.

Nuo seno yra organizacijų, kurios kone konkuruoja, kuri paskleis kuo negatyvesnę žinią. Įdomu, kas nutiktų, jei jos pasidalytų savo sėkmės istorijomis. Nemanau, kad tai būtų blogai.

Kai kalbu su draugais, girdžiu, kad jie yra gana pesimistiški dėl ateities. Dauguma žmonių galvoja, jog pasaulis eina blogyn, todėl nedaro nieko, kad jį pakeistų.

– Ar šiuolaikiniame pasaulyje yra vietos baltajam melui?

– Tai labai pavojingas kelias, jei tuo remiamasi priimant svarbius viešuosius sprendimus. Sprendimų priėmimas platesnėje plotmėje labai priklauso nuo žmonių pasitikėjimo jų priėmėjais.

Vienintelis būdas tai padaryti – siekti skaidrumo ir atvirų duomenų. Nematau jokių kitų galimybių. Žinoma, galbūt kartais turi būti atsargesnis dėl skirtingo kultūrinio konteksto, bet duomenimis grįsta informacija yra vienintelis būdas judėti į priekį.

 

A. Rosling Rönnlund

Gimė 1975 m.

Baigė fotografijos ir sociologijos studijas.

2005 m. su uošviu Hansu Roslingu ir vyru Ola Roslingu įkūrė „Gampinder Foundation“. Žinomiausias organizacijos projektas – interaktyvi platforma „Dolerio gatvė“ („Dollar Street“), leidžianti įvairias pajamas gaunantiems žmonėms vizualiai palyginti gyvenimo sąlygas visame pasaulyje.

Su vyru sukūrė vizualinį statistikos pateikimo įrankį „Trendalyzer“, kurį 2007 m. nupirko „Google“.

Su vyru ir uošviu parašė knygą „Factfulness“, kuri tapo bestseleriu ir išleista 30-yje šalių.

Rugsėjo 19 ir 20 d. dalyvaus Lietuvoje vyksiančioje konferencijoje „Lūžio taškas“, skaitys pranešimą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų