Reveransas legendai

Reveransas legendai

Penkiolika sakinių. Maždaug tokios apimties tėra užrašytas padavimas apie Klaipėdos pilies vaiduoklį, tapusį skulptorių įkvėpimo šaltiniu. Iš Mėmelio kilusio juodojo vyro virsmą iš XVI a. pasakojimo į skulptūrą uostamiesčio krantinėje sekė Viktorija Vitkauskaitė.

Apie Vaiduokliui skirtą kūrinį anksčiau ar vėliau veikiausiai taip pat netruks pasklisti legendos. Skulptorius Svajūnas Jurkus jau dabar visai rimtai pasakoja, kad viena dama, panorusi įsiamžinti įsirangiusi į kūrinio vidų, įstrigo ir vos neišsinarino klubo sąnario. Vis dėlto prieš beveik trejus metus Klaipėdos krantinėje ties jachtų uosteliu atsiradęs Vaiduoklis iki šiol jokių piktesnių išdaigų neiškrėtė. Skulptūros autoriai S. Jurkus ir Sergejus Plotnikovas jo ir nesistengė lipdyti tokio, kokio reikėtų bijoti.

Tad rūsčiausias uostamiesčio Vaiduoklis liko ne Klaipėdos krantinėje, bet legendoje. Pasakojimas apie juodąjį vyrą iš Mėmelio užrašytas senoje vokiškoje knygoje „Rytprūsių padavimai“. Teigiama, kad vėlų 1595-ųjų vasario vakarą Hansas von der Heidė sargavo prie Mėmelio tvirtovės pylimo. Staiga kariškis pamatė, kaip virš pilies griovio nusitiesia tiltas, o ant jo pasirodo vyras su juoda mantija. Vaiduoklis saksų tarme užkalbino kariškį, pasiteiravo, ar netrūksta tvirtovėje maisto. Išgirdęs neigiamą atsakymą, Vaiduoklis piktokai pasakė, kad netrukus pritrūks ir grūdų, ir malkų. Po pranašystės vyras dingo, o pilies įtvirtinimai smarkiai sudrebėjo.

Šią legendą skulptūros kūrėjai atrado Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Vaiduoklio įkūnijimo iniciatorius – ne vieną skulptūrą Klaipėdoje pastačiusios bendrovės „Pamario restauratoriai“ direktorius Aldas Kliukas – prisiminė, kad išgirdus apie savivaldybės paskelbtą konkursą skulptūrai jam kilo visokių minčių. Vis dėlto įsikalbėjus su muziejaus direktoriumi Jonu Geniu užgimė idėja įamžinti vieną iš Klaipėdos legendų. Tokių, gerokai panaršius muziejaus archyvus, pavyko aptikti keletą.

Legendų apie Klaipėdą yra išlikę labai mažai: keli pasakojimai apie miesto įkūrimą XIII a. ir dar pora istorijų iš XVI–XVII a., aprašytų minėtuose „Rytprūsių padavimuose“. Tai nedidelės apimties, maždaug 10–20 sakinių, pasakojimai. „Būsimos skulptūros iniciatoriams aš pasiūliau dvi legendas – apie Vaiduok­lį ir apie sūrį“, – prisiminė J. Genys.

Legenda apie sūrį kildinama iš XVII a. Mėmelio karų su švedais. Pasakojama, kad miestą apgulę švedai jau patys vadavosi badu, tačiau kantriai nesitraukė. Kai mieste baigėsi ir maistas, ir ginklai, į priešus iš tvirtovės buvo paleistas apvalus sūris – paskutinis likęs valgomas dalykas. Švedai pamanė, kad jei Mėmelio gyventojai drįsta taip švaistytis maistu, vadinasi, jo dar turi daugiau nei pakankamai, ir atsitraukė.

J. Genys pastebi, kad abi legendos susijusios su konkrečia istorine vieta – pakeliamuoju senosios pilies tiltu. Prie jo pasirodė Vaiduoklis, prie jo į priešus buvo paleistas lietuviškas sūris. Svarstant, kurią legendą paversti meno kūriniu, nusvėrė praktiškumo ir racionalumo kriterijai. Kad ir kokia smagi istorija apie svaidomą sūrį, pasakojimas apie Vaiduoklį pasirodė įgyvendinamas lengviau.

„Pasirodė“ čia – itin tinkamas žodis. A. Kliukas net nesvarstė, kuriems skulptoriams patikėti sukurti Vaiduoklį. Su S. Jurkumi bei S. Plotnikovu jam ne kartą teko dirbti ir anksčiau. Išversti legendą iš vokiečių kalbos – lietuviško šios knygos leidimo apskritai nėra – irgi nebuvo sudėtinga. Taip pat leng­vai pavyko išsirinkti vietą skulptūrai. Bet čia visas lengvumas ir baigėsi.

 

Buvome atsidūrę aklavietėje, – sudėtingą meninį procesą prisiminė „Pamario restauratorių“ direktorius A. Kliukas. Kūrybinės kančios tęsėsi daugiau nei pusę metų, o skulptūra, pasak pašnekovo, „kaip neskambėjo, taip neskambėjo“.

Iš pradžių gerokai skyrėsi kūrėjų vizijos, kaip turėtų atrodyti pajūrio Vaiduoklis. S. Plotnikovui norėjosi kurti didžiulę, iš tolo matomą skulptūrą, S. Jurkui – mažesnę, tokią, kurią praeiviui reikėtų atrasti. Vienas panūdo baugesnio kūrinio, kitas – kuo mažiau primenančio kraupius kapinių vaiduoklius. Buvo svarstymų sukurti stūksantį vaiduoklį ir vizija nulipdyti jį, besiropščiantį iš vandens. Viena versijų netgi priminė angelą, tačiau buvo nuspręsta laikytis vaiduokliškesnės stilistikos. Pamažu būsima skulptūra apaugo detalėmis: iš krantinės išlindusia, nuo kūno atskirta pėda, rankoje laikomu žibintu, lyg apšviečiančiu šalia esantį jachtų uostą. „Pagaliau, po vieno labai audringo ir kūrybingo vakaro, pamačiau: bus“, – lūžį prisimena A. Kliukas.

300 kg svorio ir 2,4 m aukščio bronzinis Vaiduok­lis, prieš atsirasdamas Klaipėdos krantinėje, spėjo pabūti ir Kaune. Į šį miestą skulptoriai vežė savo kūrinį išlieti, mat uostamiestyje to padaryti negalėjo – Vaiduoklis buvo per didelis. O grįžęs iš Kauno juodojo vyro iš Mėmelio siluetas dar keliems mėnesiams apsigyveno S. Jurkaus dirbtuvėse. Atidengti skulptūrą buvo planuojama dar 2009-aisiais, tačiau sukliudė krantinės, o kartu ir pasukamojo tiltelio, rekonstrukcija.

Būtent ši erdvė Vaiduokliui buvo išrinkta tarsi leng­va ranka, per daug nesvarstant. Ji ne vien tiko vizualiai, bet ir turėjo istorinę reikšmę. Autentiškoje vietoje, kurioje, anot padavimo, pasirodė Vaiduoklis, skulptūros pastatyti jau nebūtų įmanoma: ji seniai užpilta žemėmis. Tačiau pasukamasis tiltas, prie kurio iš vandens ropščiasi Vaiduoklis, taip pat yra buvusioje piliavietės teritorijoje. Dar XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, kai pilies gynybinė funkcija tapo nebe tokia svarbi, atsirado perkasa, jungianti pilį ir jos gynybinį griovį su Danės upe. Nuo tų laikų ir išlikęs pasukamasis tiltas – iš pradžių medinis, o nuo 1855 m. pakeistas metaliniu, daugybę metų vadintu tiesiog Grandinių tiltu.

Daug kartų pažeistas, niokotas, užkliudytas tiltas restauratorių sulaukė maždaug tada, kai klaipėdiečių skulptorių dirbtuvėse buvo kuriamas Vaiduoklis. S. Jurkus ir S. Plotnikovas dirbdami žinojo, kad jų skulptūra stovės krantinėje, bet gerai neįsivaizdavo, kaip po rekonstrukcijos ta vieta atrodys. Tačiau, autorių nuomone, atnaujintoje krantinėje šalia rekonstruoto pasukamojo tilto kūrinys „įsipaišė“ sėkmingai.

 

Kuo matuojama skulptūros sėkmė? „Tuo, kaip ji konkrečioje vietoje auga ir gyvena“, – sako S. Jurkus. Panašiai mano ir A. Kliukas, būtent Vaiduoklį laikantis sėkmingiausiu bendru savo ir abiejų menininkų projektu.

„Žmonėms Vaiduoklis patinka labiau nei, pavyzdžiui, Kaminkrėtys (taip pat trijulės rūpesčiu atsiradusi skulptūra ant vieno namo stogo – autorės pastaba). Čia gali vykti daugiau veiksmo: vaikas gali paliesti, įlįsti į vidų, nusifotografuoti. Vien gerų atsiliepimų apie šį kūrinį girdėjau ir iš profesionalų“, – tvirtino įmonės vadovas.

Patys skulptoriai sėkmingiausiu savo, kaip dueto, kūriniu laiko miniatiūrinę skulptūrą „Stebuklingasis peliukas“. Prie jos neretai nusidriekia eilė vaikų, norinčių patrinti peliukui ausis ir pašnabždėti savo norą. „Bet, aišku, šios skulptūros funkcija kita. Taip pat vis bandoma lįsti į Vaiduoklio vidų, nors mes to neplanavome. Tačiau manęs, kaip skulptoriaus, tai nepiktina“, – sako S. Jurkus.

Suskaičiuoti nedidelėms skulptūroms, nuo nepriklausomybės atkūrimo papuošusioms Klaipėdos viešąsias erdves, nebepakaktų rankų pirštų. „Pamario restauratorių“ direktorius svarsto, kad didingų, monumentalių darbų per tą laiką gerokai sumažėjo visoje šalyje, ne tik uostamiestyje, o viena priežasčių labai proziška – nebėra užsakovų, kurie būtų pasirengę tokių kūrinių užsakyti ir už juos sumokėti: „Dabar baiminuosi, kad nuo monumentalių paminklų nenuslystume į priešingą pusę ir „nenusimikimauzintume“.

Vaiduoklis – kol kas naujausias A. Kliuko, S. Jurkaus ir S. Plotnikovo projektas. Idėjų yra ir naujiems darbams, tačiau apie juos pasakoti klaipėdiečiai neskuba. Pasiekti, kad mintyse matomas kūrinys „suskambėtų“ ir įgyvendintas, nėra paprasta.

Kita vertus, laukti verta. Juk ir kariškiui pasivaidenęs juodasis vyras iš Mėmelio bronziniu pavidalu į piliavietę sugrįžo po daugiau nei 400 metų. Nežinia kada užrašyta legenda iš „Rytprūsių padavimų“ yra faktinis įrodymas, kad juodasis vyras buvo seniausias su Klaipėda susijęs užfiksuotas vaiduoklis. Žinoma, jei tik apie vaiduoklius galima kalbėti remiantis faktais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų