Religijos kritika: daugės ir aštrės?

Religijos kritika: daugės ir aštrės?

Valstybinė vartotojų teisių agentūra nubaudė restoraną „Keulė rūkė“ už tikinčiųjų jausmų įžeidimą bei religinės neapykantos kurstymą. Viešojoje erdvėje pasirodžius įvairiems šio sprendimo vertinimams, pasigedau platesnių diskusijų, kokių visuomenėje vykstančių sociopolitinių procesų padariniu galėtume įvardyti šiuos atvejus.

Restorano „Keulė rūkė“ platinti vaizdiniai, prieš porą metų plačiai svarstyta dizainerio Roberto Kalinkino drabužių reklama, alaus reklama su rūpintojėliu bei vienos kava prekiaujančios įmonės velykiniai sveikinimai, nurodantys į Kristaus prisikėlimo įvykį, yra stiprėjančios religijos kritikos Lietuvoje raiškos formos. Religija šiuo atveju reiškia šalyje vyraujančią krikščionybę ir konkrečiai – Romos katalikų bažnyčią.

Kaip galėtume paaiškinti tokias gausėjančios religijos kritikos tendencijas? Požiūrių gali būti įvairių. Vienas jų glūdi dominuojančios religinės bendruomenės – Romos katalikų bažnyčios – santykyje su Lietuvos valstybės institucijomis ir visuomene apskritai. Nuo nepriklausomybės atkūrimo stebime susipynusius Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius, kur neretai valstybės institucijos veikia išvien su religinėmis, o politinis ir religinis elitas dažniausiai sutaria kartu formuodami visuomenės moralės normas. Atgavus nepriklausomybę, Bažnyčia kūrė naująjį tapatumą liberalios demokratijos sąlygomis, remdamasi sovietinėje praeityje įgytu autoritetu, tačiau dažnai neatsižvelgdama į pakitusią socialinę tikrovę bei visuomenėje vykstančius liberalėjimo procesus.

Gyventojų surašymo duomenimis, 77 proc. populiacijos save laiko katalikais. Beveik kas ketvirtas šalies gyventojas savęs nelaiko Romos kataliku, o trys ketvirtadaliai save tokiais laikantys ne visada yra praktikuojantys katalikai.

Lietuvos katalikų bendruomenė labai įvairi. Joje atrastume konservatyvių ir liberalių katalikų, LGBT bendruomenės atstovų ir ieškančių dvasingumo už Bažnyčios ribų. Buvimas Romos kataliku yra tapęs lietuvių tapatumo dalimi, tačiau gana retai tai susiję su religiniu tikėjimu, patirtimi, praktikomis. Praktikuojančius katalikus galėtume laikyti visuomenės mažuma. Daugumos šalies gyventojų savęs įvardijimas Romos katalikais gali būti vertinamas ir kaip tam tikras apsidraudimas, kad Bažnyčia suteiks krikšto, santuokos, ligonio patepimo ir galiausiai laidotuvių paslaugas.

Šiuolaikinių Katalikų bažnyčios ir Lietuvos valstybės santykių formavimas prasidėjo atkūrus nepriklausomybę, o kertinis jų įvykis – 2000 m. pasirašytos tarptautinio bendradarbiavimo kultūros, švietimo ir sielovados srityse sutartys. Minėtų sutarčių pagrindu formuojami Katalikų bažnyčios ir valstybės šiuolaikiniai santykiai paprastai neliečia kitų religinių bendruomenių santykių su valstybe.

Šalies religinį gyvenimą monopolizavusi Katalikų bažnyčia save laiko išskirtine ir nebemato reikalo bendradarbiauti su religinėmis mažumomis kaip su lygiavertėmis partnerėmis, išskyrus Stačiatikių bei Evangelikų liuteronų bažnyčias, su kuriomis galima beveik nederinant pozicijų sutarti daugeliu socialinių klausimų. Būtent Katalikų bažnyčios, o jei plačiau žvelgtume – Krikščionių bažnyčių – Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų – bandymas monopolizuoti moralinius klausimus sulaukia religinės kritikos iš kitaip tikinčių ir netikinčiųjų.

Šie ir kiti įvykiai neabejotinai kalba apie stiprėjantį Katalikų bažnyčios vaidmenį politiniame gyvenime, bet ne augančio gyventojų religingumo (sic!) tendencijas.

Šio straipsnio pradžioje išvardyti religijos kritikos pavyzdžiai yra reakcijos į vis labiau politizuotu tampantį Katalikų bažnyčios vaidmenį visuomenėje ir valstybėje, kuris liberaliosios demokratijos sąlygomis sulaukia kitaip mąstančių, kitaip tikinčių ir netikinčiųjų kritikos. Valstybės institucijų reakcijos į religijos kritiką iki šiol primindavo policinės valstybės elgesį, siekiant nubausti pažeidėjus ir patenkinti galios pozicijas užimančių įsižeidusiųjų poreikius. Taip aštrinamas socialinis konfliktas ir stiprinamos religijos kritikų pozicijos, kad jie teisūs dėl Bažnyčios ir valstybės santykių susipynimo, kuris neatliepia liberalios demokratijos sąlygomis siekiančių gyventi piliečių poreikių, o gal net juos pažeidžia.

Valstybės institucijų reakcijos į religijos kritiką iki šiol primindavo policinės valstybės elgesį, siekiant nubausti pažeidėjus ir patenkinti galios pozicijas užimančių įsižeidusiųjų poreikius.

Kyla daug svarbių klausimų. Ar stiprėjantis politizuotas Katalikų bažnyčios vaidmuo iš tiesų atspindi daugumos gyventojų nuostatas? Ar šalies politikai ir valstybės institucijos atsižvelgia į visus šalies piliečius, jų bendruomenes bei jų poreikius, priimdamos sprendimus, išskirtinai naudingus Romos katalikų bažnyčiai? Ar šiuolaikinė Lietuvos valstybė savo tapatumą kuria katalikybės ir krikščionybės pagrindu, ar joje bus vietos kitaip tikintiems ir netikintiesiems? Klausimai sudėtingi ir reikalaujantys diskusijų. Jose turėtų dalyvauti visos suinteresuotos pusės, tad sunku įsivaizduoti, kad į juos būtų atsakyta artimiausiu metu. Todėl religijos kritikos apraiškų galėsime pamatyti dar ne vieną.

Milda Ališauskienė yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų