Reikia labiau stengtis sutvarkyti švietimo sistemą

Reikia labiau stengtis sutvarkyti švietimo sistemą

Naujausi PISA testai rodo, kad švietimo reformos vyksta lėtai ir sunkiai, bet jos įmanomos

Futbolo gerbėjams kito pasaulio čempionato tenka laukti ketvertą metų. Švietimo entuziastai pasaulinių varžybų dozę gauna kas trejetą. Daugiausia turtingas šalis vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) gruodžio 6-ąją šeštą kartą paskelbė Tarptautinio mokinių vertinimo programos (PISA) testų, skirtų patikrinti, kaip viso pasaulio penkiolikmečiams sekasi gamtos mokslai, matematika ir skaitymas, rezultatus, kurie visų kraštų politikos formuotojams duoda iškalbingų pamokų.

Pernai apie 540 tūkst. bent šešerius metus mokyklą lankiusių mokinių iš 72 šalių ir regionų atliko panašius testus. Tada EBPO apibendrino rezultatus ir sudarė standartizuotą skalę (žr. 1 grafiką). Vidutinis kiekvieno dalyko rezultatas EBPO narėse siekia apie 490 taškų. Surinkti 30 taškų viršaus maždaug atitinka papildomus mokslo metus.

Nuolat puikiai PISA testus atliekantis Singapūras pasirodė dar geriau – dabar jis užima aukščiausią vietą pagal visus dalykus. Vidutinio mokinio surinkti 564 taškai už matematiką rodo, kad Singapūro paaugliai maždaug trejais metais lenkia bendraamžius iš JAV, kurių vidurkis siekia 470.

Kitų Rytų Azijos valstybių balai taip pat aukšti, lygiai kaip visus 15 metų nuo PISA atsiradimo. Japonija ir Pietų Korėja geriau nei vidutiniškai pasirodė atlikdama gamtos mokslų ir matematikos testus, kaip ir tokie miestai kaip Honkongas ir Makao (autonominės Kinijos teritorijos) bei Taivano sostinė Taipėjus.

Kitur skaitymo rezultatais nuo Honkongo neatsilieka Kanada ir Suomija. Dar yra Estija, gamtos mokslų testo rezultatais prilygstanti Japonijai, o matematikos – Pietų Korėjai. Dabar ji su Suo¬mi¬ja yra geriausiai testus atlikusios Europos šalys. Suomijos, kuri puikiai pasirodė pirmame PISA tyrime, rezultatai išlieka aukštesni už vidutinius, bet mažiausiai nuo 2006 m. jos balai smunka.

PISA oponentai aiškina, kad siekis išsiaiškinti šių testų rezultatų prasmę panašus į bandymą girdėti save per nesuvaldomos klasės triukšmą. Jie pabrėžia, esą švietimas nėra tik gerai atliktas testas. O kai kurie kritikai priduria, jog iš rezultatų nieko naudingo nesužinosi, nes graužti knygas ragina tik tėvai. Johnas Jerrimas iš Londono universitetinio koledžo teigia, kad kai kurioms šalims vienintelis būdas prisivyti Rytų Azijos geriausias – turėti daugiau „motinų tigrių“ ir „masiškai pakeisti kultūrą“.

PISA turi trūkumų. Tai vienas iš daugelio standartinių testų, o mokslas – ne vien testai. Bet tai svarbi programa, pagrįstai laikoma įtakingiausia tiriamąja švietimo ataskaita. Ji pateikia informacijos, kuri padeda susigaudyti, kaip politikos formuotojams taisyti mokyklinio ugdymo sistemas. Ne mažiau svarbu, kad ši programa atskleidžia ir tai, ko nedaryti.

Vidutiniai Lenkijos ir Danijos mokinių gamtos mokslų testų rezultatai beveik nesiskiria, nors Danija vienam mokiniui išleidžia apie 50 proc. daugiau.

Iš jos aiškėja, kad skurdesnėse šalyse vienam mokiniui tenkanti viešųjų išlaidų suma susijusi su aukštesniais testų balais. Bet turtingesnėse valstybėse, kuriose vienam mokiniui nuo 6 iki 15 metų iš viso išleidžiama daugiau nei 50 tūkst. JAV dolerių, ši sąsaja pranyksta (žr. 2 grafiką). Vidutiniai Lenkijos ir Danijos mokinių gamtos mokslų testų rezultatai beveik nesiskiria, nors Danija vienam mokiniui skiria apie 50 proc. daugiau lėšų.

Pinigai gali būti švaistomi ir leidžiant vaiką į privačią mokyklą, net žvelgiant vien iš PISA rezultatų perspektyvos. Atlikdami gamtos mokslų testus valstybinių mokyklų mokiniai visose EBPO šalyse pasirodo prasčiau nei besimokantys privačiose švietimo įstaigose. Bet viskas keičiasi atsižvelgus į mokinių socialinę padėtį.

Be to, nors skurdas glaudžiai susijęs su mažais balais, jis nėra lemiamas veiksnys. EBPO valstybėse tikimybė, kad skurstančių mokinių gamtos mokslų žinios nesieks elementarių, yra beveik triskart didesnė nei jų bendraamžių iš turtingų šeimų. Užsienyje gimusių tėvų vaikų rezultatai neretai būna dar prastesni. Vis dėlto EBPO šalyse 29 proc. mokinių iš skurdžių šeimų pagal rezultatus yra tarp ketvirčio geriausių. Singapūre, Japonijoje ir Estijoje į jį patenka beveik pusė labiausiai skurstančių mokinių.

Pinigai – ne viskas

Tai veda prie kitos išvados – pasiekimai ir didesnė lygybė nėra nesuderinama. Kanados, Danijos, Estijos, Honkongo ir Makao mokinių vidutiniai balai yra aukšti, o ryšys tarp rezultatų ir to, iš kokios šeimos vaikai kilę, labai silpnas.

Viena priežasčių, kodėl Estija pakilo, yra demografiniai praradimai. Per pastaruosius 20 metų vaikų ir jaunimo skaičius mažėjo greičiau nei mokytojų. Dabar vienam pedagogui tenka 12 auklėtinių, kai prieš porą dešimtmečių – apie 20. Nors apskritai mažinti mokinių skaičių klasėse nėra ekonomiškai naudingiausias variantas, Estijos moksleiviai išlošė iš demografinių permainų, nes atsirado galimybių su jais padirbėti papildomai, ypač su atsiliekančiais.

Sykiu Estija sąmoningai pasirinko mažinti atskirtį, kaip tvirtinta Martas Laidmetsas, aukštas pareigūnas iš Estijos švietimo ministerijos. Žūtbūt stengiamasi, kad mokiniams nereikėtų kartoti kurso. Kartais verta palikti antriems metams. Bet per dažnai tai tampa pretekstu nemokyti sunkių vaikų. Be to, tai gali būti susiję su šališkumu arba diskriminacija. Tokiose šalyse kaip Rusija, Slovakija ir Čekija berniukai iš skurdžių šeimų antriems metams paliekami ypač dažnai, nors jų akademiniai pasiekimai neprasti.

Estija, kaip Suomija ir Kanada, stengiasi kuo rečiau taikyti atranką pagal gabumus. Joje vaikai į akademinę arba profesinę pusę „nukreipiami“ tik sulaukę 15 ar 16 metų. M. Laidmetsas tvirtina, kad vėliau jaunimui tai padeda susirasti darbą, nes geresnės matematikos žinios ir raštingumas leidžia lengviau prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių ir įgyti naujų įgūdžių.

Ten, kur mokiniai anksti atskiriami nuo akademinio kurso – galbūt nukreipiami į profesines mokyklas arba lengvesnes pamokas toje pačioje mokykloje, turtingus ir skurstančius vaikus paprastai skiria didesnis atotrūkis. Nyderlanduose profesinių mokyklų auklėtiniai pagal rezultatus atsilieka nuo vidurines lankančių bendraamžių, o skirtumas atitinka maždaug trejus mokslo metus. „Kuo selektyvesnis esi akademiškai, tuo selektyvesnis tampi socialiai“, – sako EBPO švietimo reikalų vadovas Andreasas Schleicheris.

Visa tai rodo, ko valstybėms reikėtų nedaryti. Bet gal geriausiai pasirodžiusios šalys galėtų duoti gerų patarimų? O gal jų sėkmę lemia tik reiklūs tėvai ir darbas su korepetitoriais?

Kultūra turi reikšmės, bet svarbi ir politika, kaip teigia naują knygą „Cleverlands“ („Kur auga protai“) apie valstybes, kurių PISA rezultatai geriausi, parašiusi Lucy Crehan. Ji pabrėžia, kad daugumoje tokių šalių formalusis lavinimas prasideda tik vaikui sulaukus 6–7 metų. O pačių mažiausių ugdymas vyksta juos mokyklai ruošiant žaidimų forma, pabrėžiant socialinius įgūdžius. Vėliau mokiniai iki 16 metų mokosi pagal akademinę programą. Net Singapūras, kur dalis vaikų jau sulaukę 13-os nukreipiami į profesinį lavinimą, pasirūpina, kad tokiose švietimo įstaigose mokiniai išlaikytų aukštus skaitymo ir matematikos standartus.

Be to, geriausiai pasirodančių šalių laikas ir pastangos skiriamos tam, kas vyksta pamokose, o ne mokyklinio ugdymo sistemos struktūrai. Mat nors visose EBPO narėse akivaizdus testų balų ir mokinių socialinės padėties ryšys, jis neatsiejamas ir nuo konkrečių geriausių mokyklų bei mokytojų veiksmų (žr. 3 grafiką).

Pagal testų rezultatus pirmaujančiose šalyse mokytojai laikomi profesionalais ir elgiasi atitinkamai. Jie turi laiko pasiruošti pamokoms ir semtis žinių iš kolegų. Paprastai pamoką veda jie, užuot leidę vadovauti mokiniams. Jų paaukštinimą lemia rezultatai, o ne mokytojų profsąjungų norai. Iš beveik kiekvieno mokinio tikimasi labai daug, standartai taip pat aukšti.

Daugiau entuziazmo Argentinoje

Paaugliams, kurie PISA testus atliko 2015 m., įtakos turėjo ne vieni valstybinės politikos metai. O išskiriant nuolat gerai pasirodančias šalis lieka nepastebėta tai, ko galima pasimokyti iš neseniai pasitaisiusių.

Palyginti su praėjusio testo rezultatais, bendri balai labiausiai išaugo Buenos Airėse. Vidutiniai tenykščių mokinių balai siekė 475 taškus gamtos moksluose (51 daugiau), 475 – skaityme (46 daugiau) ir 456 – matematikoje (38 daugiau).

Švietimui 2010–2015 m. vadovavęs ministras Estebanas Bullrichas pirmiausia bandė pasirūpinti, kad mokiniai būtų mokomi. Jo skaičiavimu, mokytojai 12–15 dienų per metus praleisdavo streikuodami, t. y. apie 7 proc. laiko, kurį turėjo skirti pamokoms. Siekdamas, kad padėtis pasikeistų, iš pradžių jis paviešino savo mobiliojo telefono numerį ir pradėjo tiesiogiai atsakinėti į įpykusių mokytojų skambučius. Jis nurodė, kad pamokos vyktų ilgiau.

Tada jis pedagogams pasiūlė susitarimą – didesnius atlyginimus mainais į rimtesnį požiūrį į darbą. Profsąjungos prarado dalį galių sprendžiant, ką paaukštinti. Be to, ministras pasirūpino, kad mokytojai būtų rengiami griežčiau ir praktiškiau.

Įspūdingi ir Portugalijos pasiekimai, nors jie labiau vyksta vėžlio nei kiškio žingsniu. Nuo 2006 m. šalis vis didino visų dalykų balus, kol prisidėjo maždaug vieni mokslo metai, ir perėjusi iš vidutiniokių į geriau nei vidutiniškai pasirodančias valstybes pralenkė JAV.

Tolygų Portugalijos progresą lemia trys priežastys, kaip sako buvęs švietimo ministras Nuno Crato. Pirma, ji pradėjo rūpintis rezultatais, įvedusi naujus standartinius testus. Antra, 2011 m. buvo priimta nauja programa su aukštesniais standartais. Trečia, ji ėmė mažiau skirstyti pagal gabumus ir apsiribojo „laikinu ir daliniu“ tokios praktikos taikymu. Mokiniai, kuriems sekasi sunkiau, gali būti mokomi papildomai, bet pedagogai bando su jais dirbti vienoje klasėje su bendraamžiais.

Kad Portugalija galėtų išsiskirti švietimo srityje, anot N. Crato, jai reikia ir „geriau parengtų mokytojų“. Tai sudėtinga, kai dalis pedagogų profsąjungų priešinasi, kad jų nariai laikytų egzaminus prieš imdami dėstyti. Ko geresniam švietimui nebūtinai reikia, tai didesnio biudžeto, pasak N. Crato. Portugalijos rezultatai pasitaisė, nors viešosios išlaidos buvo smarkiai apkarpytos. „Pinigai turi reikšmės, bet jie nėra lemiami“, – priduria ministras.

Pažanga matyti net ir tose šalyse, kurių bendri balai nekito. Palyginti su ankstesniais PISA testais, dabar vidutinio JAV mokinio socialinė padėtis turi daug mažiau reikšmės bendriems jo testų balams. A. Schleicheris tai priskiria reformoms, tokioms kaip prezidento George’o W. Busho priimtas visaverčio švietimo įstatymas (No Child Left Behind Act), kuriame numatyta didesnė vietos valdžios atsakomybė už skurdžiau gyvenančių mokinių rezultatus.

PISA yra tarsi šalies švietimo politikos rentgeno nuotrauka.

Ne visi PISA rezultatai džiugiai byloja apie drąsias reformas. Australija yra viena iš kelių šalių, kurios rezultatai smuktelėjo. Nuo 2003 m. vidutinis jos matematikos balas nukrito nuo 524 iki 494, o tai atitinka vienus mokslo metus. Australija – viena iš kelių turtingų valstybių, kur mokiniams nereikia laikyti baigiamojo matematikos egzamino. (Ministras pirmininkas Malcolmas Turnbullas bando priversti valstijas tai pakeisti.) Įtakos turėjo ir prastėjanti mokymo kokybė, kaip nurodo Johnas Hattie iš Melburno universiteto. Sėkmingai į pedagogiką įstojusių žmonių baigiamųjų mokyklos egzaminų rezultatai yra prastesni, palyginti su dviem paskutiniais XX a. dešimtmečiais.

Vienos šalys kyla, kitos krinta, bet daugelis nesiskiria nuo Anglijos. Jos rezultatai veik nekito nuo 2006 m. (Škotijos smuko.) Panašiai nuo pirmųjų testų beveik nesikeitė ir vidutiniai EBPO narių rezultatai. Turbūt tai džiugina testų sudarytojus: būtų neramu, jei rezultatai kiekvieną kartą smarkiai svyruotų.

Bet tai nedaro garbės daugeliui politikos formuotojų. E. Bullrichas teigia, kad PISA yra tarsi šalies švietimo politikos rentgeno nuotrauka. Tai ne viską pasako apie tavo sveikatą, bet gali padėti pastebėti, kur įsimetė negalia. Deja, per daug valstybių vengia būtinos terapijos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų