Tomas Janeliūnas

Referendumų spąstai

Referendumų spąstai

Balsavimas dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES tapo ir asmenine britų premjero Davido Camerono drama. Norėjęs tik sustiprinti savo galimybes laimėti parlamento rinkimus 2015 m. ir padidinti Konservatorių partijos vienybę, galiausiai jis pralaimėjo viską.

Partija suskilo dar labiau, šalis susipriešinusi kaip niekada anksčiau, europiečiai nekenčia arogantiškų britų, o Didžioji Britanija rizikuoja tapti tik „Mažąja Britanija“, sudaroma Anglijos ir Velso.

Paaiškinimų, kodėl dauguma britų pasirinko pasitraukti iš ES, dabar jau galima rasti bemaž kiekviename didesniame naujienų portale ar politikos apžvalgose. Visas šias priežastis vienija trys pagrindinės emocijos: nusivylimas, pyktis ir baimė.

Nusivylimas tuo, kad tik šviesią ateitį ir ekonominę gerovę žadėjusi ES atnešė ir agresyvesnę konkurenciją, absurdiškus reguliavimus ir nesuvaldomą biurokratinę neviltį. Pyktis dėl to, kad politikai apgaudinėja rinkėjus ir laiko juos kvailiais, kuriais galima manipuliuoti, o kalbos apie socialinį teisingumą baigiasi tik augančia praraja tarp turtingųjų ir vargšų. Ir baimė, jog svetimšalių srautas taps didesnis ir galutinai sugriaus britišką gyvenimo būdą.

Visa tai žinojo ir pats D. Cameronas. Ne tik žinojo, bet, kai jam buvo paranku, pats skatino visas šias emocijas, nuolat pabrėždamas ES trūkumus ir dėdamasis, kad kovoja už britų teises. Tačiau kai atėjo laikas susirinkti išmėtytus akmenis, pasirodė, kad jų tiek daug, jog nebepajėgs visų pakelti. Rinkėjų nuosprendis lėmė D. Camerono karjeros pabaigą ir daugybę problemų būsimai šalies vyriausybei.

Britų referendumas dar sykį patvirtino, kad žaisti tokia korta labai rizikinga. Vieną referendumą D. Cameronas jau laimėjo 2014 m., kai škotai nusprendė dar likti Jungtinėje Karalystėje. Galbūt ši sėkmė britų premjerui irgi apsuko galvą. Tačiau greičiausiai jis pamiršo, kad tokie referendumai gali ne tik „nuleisti garą“, bet ir visiškai „nunešti stogą“. Kai tautos nuomonės teiraujamasi tokiais sudėtingais klausimais ir atsakymo padarinių iki galo nesuvokia net protingiausi ekspertai, balsavimas tampa emocijų išraiška. Ir balsuojama ne tik konkrečiu klausimu, bet ir dėl bendro pasitikėjimo valdžia. Į referendumus rinkėjai atsineša visas nuoskaudas, kauptas prieš valdžią tiek Briuselyje, tiek Londone ar net savo miestelyje. Todėl reikia būti itin užtikrintam savo populiarumu ir net šiek tiek arogantiškam, kad tikėtumeisi pergalės tokiuose balsavimuose už arba prieš esamą valdžią.

Tiesioginės demokratijos galimybė pastaruoju metu dažnai naudojama iškreiptu būdu. Politikai mano galintys manipuliuoti žmonių nuomone ir gauti sau palankų rezultatą. Neretai referendumus linkstama skelbti ir tuomet, kai reikia nusiplauti rankas nuo asmeninės atsakomybės ir prisidengti tautos valia. Todėl juos taip mėgsta įvairūs diktatoriai ir atsakomybės vengiantys politikai. „Tai ne mes Maskvoje nusprendėme aneksuoti Krymą, tai buvo nuspręsta pačių Krymo gyventojų!“ – aiškina Vladimiras Putinas. „Tai ne aš nutariau neribotai pratęsti savo kadencijų skaičių, taip panoro žmonės!“ – dėsto Aliaksandras Lukašenka. „Tai ne mes bijome prisiimti atsakomybę ir nežinome, ką daryti, bet tegul sprendžia tauta!“ – kalbėjo socialdemokratai, remdami referendumą dėl naujos atominės elektrinės.

Būtent tam ir yra politikai, jų patarėjai ir ekspertai, kad išspręstų sudėtingus uždavinius, pasirinktų teisingiausias prielaidas ir gautų naudingiausius tautai rezultatus.

Ne visi, bet tikrai labai didelė dalis referendumų yra tik politinių manipuliacijų rezultatas. Kai sudėtingų klausimų spręsti išrinkti politikai tokią atsakomybę grąžina gyventojams, galima tikėtis bet kokios baigties. Vienas pagrindinių logikos dėsnių teigia, kad iš klaidingų prielaidų galime gauti bet kokį rezultatą. Rinkėjų masė paprastai remiasi pačiomis įvairiausiomis prielaidomis apie svarstomą klausimą, todėl jų sprendimas gali būti ir teisingas, ir klaidingas. Būtent tam ir yra politikai, jų patarėjai ir ekspertai, kad išspręstų sudėtingus uždavinius, pasirinktų teisingiausias prielaidas ir gautų naudingiausius tautai rezultatus. Galbūt ne visada tai atrodys teisinga kiekvienam piliečiui atskirai, bet politikai turi prisiimti atsakomybę už visos tautos ir šalies ateitį. Net tik šiuo momentu, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje.

Deja, tai tik idealus teorinis modelis. O idealių politikų taip pat nebūna. Todėl tenka pripažinti, kad jie dažnai žaidžia žmonių likimais. Paradoksas, kad svarbiausi žaidimai vyksta tariamai pačių žmonių apsisprendimu.

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų