(iš kairės) Darbo partijos frakcijos seniūnas Vytautas Gapšys, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir frakcijos "Tvarka ir teisingumas" seniūnas Valentinas Mazuronis spaudos konferencijoje "Opozicijos lyderis.

Raudonų žaliųjų misija

Raudonų žaliųjų misija

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), ilgą laiką buvusi tik provincijos partija, dabar pretenduoja įveikti aukštai iškeltą rinkimų kartelę. Tačiau LVŽS dar nėra aiškiai susiformavusi partija, nors ir gerokai sustiprinta prisijungusių legionierių.

Kol kitos politinės organizacijos kapanojasi vidaus diskusijose ar bando išvėdinti korupcijos tvaiką, LVŽS ramiai, bet užtikrintai rengiasi rinkimams. Jos kampanija atrodo nuosekli, ir patikėję savo sėkme partijos atstovai jau matuojasi ministrų kėdes.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis neleidžia partijai dingti iš viešosios erdvės ir periodiškai praneša apie naujus galimus kandidatus į kurio nors ministro postą. Daugeliu atvejų tai iki šiol partijai nepriklausę savo sričių profesionalai, neseniai pasitraukę iš pareigų ar jas praradę. Pavyzdžiui, kaip galimas energetikos ministras pristatytas Virgilijus Poderis, buvęs Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas, o kiek anksčiau kandidate į socialinių reikalų ir darbo ministro postą nurodyta Dovilė Šakalienė, buvusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė. Kandidatu į finansų ministrus siūlomas ekonomistas Stasys Jakeliūnas, dar neseniai dirbęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju.

Tokiais žingsniais R. Karbauskis skleidžia žinią, kad valstiečiai ir žalieji nėra tik provincijos partija, kuriai rūpi vien žemės ūkis ar sveikas gyvenimo būdas. Iki šiol LVŽS buvo tik regionuose populiari jėga, jos rezultatai didžiuosiuose miestuose buvo menki. Be paties R. Karbauskio, partija neturėjo ryškesnių asmenybių, galinčių patraukti miestų gyventojus ar aukštesnio išsilavinimo profesionalus. Net Bronis Ropė, kurį valstiečių ir žaliųjų lyderis stūmė į viešumą ir skatino dalyvauti ne tik Europos Parlamento (EP), bet ir prezidento rinkimuose 2014 m., netapo ryškia figūra. Šalies vadovo rinkimuose B. Ropė liko paskutinis – sulaukė vos 2,16 proc. balsų. Tiesa, šis kandidatavimas galėjo prisidėti prie visos partijos matomumo – tai greičiausiai buvo tikslinga kampanijos dalis, siekiant geriau pasirodyti rinkimuose į EP. Rezultatas buvo sėkmingas – B. Ropė pateko į EP, nes LVŽS gavo 6,61 proc. balsų ir iškovojo vieną mandatą.

Rinkimai į vietos savivaldybių tarybas 2015 m. parodė, kad partija beveik neturi jokio palaikymo didžiuosiuose mietuose: Vilniuje sulaukta tik 0,72 proc., Kaune – 1,06 proc. balsų, o Klaipėdoje ji net nekėlė savo rinkimų sąrašo. Tik Šiauliuose valstiečiai ir žalieji gavo 6,8 proc., o Panevėžyje – 12,16 proc. balsų. Kai kuriose kaimiškosiose rinkimų apygardose – Šiaulių, Panevėžio, Šakių ir Ignalinos rajonuose – LVŽS surinko dominuojančią daugumą balsų ir smarkiai aplenkė varžoves.

Toks specifinis rėmėjų pasiskirstymas vertė R. Karbauskį ieškoti legionierių, kurie galėtų pakeisti padėtį ir LVŽS padaryti patrauklesnę didmiesčių gyventojams. Saulius Skvernelis partijai atvėrė duris į aukščiausiąją lygą. Iš pradžių jis ketino dalyvauti rinkimuose Kaune, bet vėliau nuspręsta jo kandidatūrą kelti vienoje Vilniaus vienmandačių apygardų. Tai strategiškai svarbus žingsnis – tikimasi, kad ne tik S. Skvernelis laimės mandatą, bet ir visas partijos sąrašas sostinėje gaus papildomų balsų. Kiti legionieriai, geriausiai žinomi kaip tam tikrų sričių profesionalai, taip pat galės kilstelti partiją didmiesčiuose, net jei jiems patiems ir nepavyktų gauti mandatų.

Kampanija – be klaidų?

Pastarųjų mėnesių valstiečių ir žaliųjų sprendimai bei komunikacija gali kelti pavydą net didžiausioms partijoms. Korupcijos skandalo cunamio nuplauti liberalai gaudo kvapą ir bando pasiekti dugną, kad pagaliau atsispirtų ir pradėtų kilti į paviršių. Konservatoriai pristato sudėtingų receptų perkrautas rinkimų programas ir bando suvaldyti vis didėjančius bruzdėjimus partijoje. Socialdemokratai toliau stebina profaniškais bandymais būti modernūs – rinkimų programos „Didi Lietuva“ pristatymas dar kartą patvirtino, kad jie nesuvokia, ką daro. „Darbiečiai“ griebiasi šiaudo ir bando kovoti su tuo, ko nėra – tariamu pabėgėlių antplūdžiu Lietuvoje. O „Tvarka ir teisingumas“ jau iš anksto pasidavė ir neketina pradėti kokios nors rinkimų kampanijos. Tokiame fone LVŽS atrodo kaip užtikrinta profesionalė, kuri nuosekliai, tikslingai palaiko savo matomumą ir visoje sumaištyje atrodo užtikrinta savo veiksmais.

Ar tikrai valstiečiai ir žalieji vykdo rinkimų kampaniją be klaidų, o gal jiems tiesiog sekasi? Anot viešųjų ryšių bendrovės „VRP Hill+Knowlton“ valdybos pirmininko Mykolo Katkaus, klaidų LVŽS nedaro, taip pat akivaizdu, kad ją lydi sėkmė: „Jie gerai dirbo dar iki S. Skvernelio prisijungimo. Tačiau jiems sunku išlikti dėmesio centre, kritinis laikotarpis – nuo S. Skvernelio pasitraukimo iš ministro posto iki rugpjūčio. Todėl jie vis padaro viešų pareiškimų apie naujus prisijungiančius žmones. Tai normali strategija ir ji veikia.“ M. Katkus mano, kad liberalų skandalas taip pat labai padėjo LVŽS, kuri korupcijos įtarimų fone atrodo gana solidžiai ir leidžia naudotis viešąja erdve.

Panašią nuomonę turi ir ryšių su visuomene agentūros „Nova media“ vyresnysis partneris Arijus Katauskas: „Kol kitos partijos užsiėmusios savo nesąmonėmis ir programų „beta versijomis“, LVŽS gali nušuoliuoti į priekį. Tačiau jos situacija labai stipriai priklauso ne tik nuo kampanijos, bet ir nuo to, ar kiti politikai ir politinės partijos ryšis atakuoti valstiečius ir žaliuosius ir ypač patį R. Karbauskį.“ Viešųjų ryšių ekspertas pastebi ir neigiamų aspektų: „Iki liberalų skandalo atrodė, kad LVŽS puikiai suplanavusi veiksmus, bet per liberalų skandalą ir po jo valstiečiai ir žalieji laikėsi nuošalyje. Buvo justi inertiškumas. Buvo pranešama apie naujus prisijungusius žmones, tačiau jų nematėme plačiau diskutuojant kitomis temomis. Atrodo, tarsi komanda būtų žaidusi pagal planą, sudarytą prieš rungtynes, nors per jas paaiškėjo, kad pusė priešininkų lyderių neatvyko ir galima laimėti kur kas didesne persvara.“ Galbūt dėl tokios inercijos gerokai lėčiau augo partijos populiarumas. „Vilmorus“ apklausos duomenimis, birželį už LVŽS buvo nusiteikę balsuoti 13 proc. apklaustųjų – tik 0,5 proc. daugiau nei prieš mėnesį.

A. Katauskas atkreipė dėmesį į valstiečių ir žaliųjų lyderių komunikaciją. Anot jo, S. Skvernelis tarsi prisimiršo, o R. Karbauskis matomas nuolat. „Asmeninėje komunikacijoje matome susikoncentravimą į vieną lyderį, jo gebėjimus ir įtaką. Galima pastebėti net didelį susireikšminimą, bandymą pabrėžti savo indėlį“, – kalbėjo pašnekovas.

Gana solidžiai rinkimams besirengianti LVŽS, ypač palyginti su besiblaškančiomis kitomis partijomis, skatina klausti, kas padeda jai profesionaliai vykdyti kampaniją. „Mes patys nesame profesionalai ryšių su visuomene srityje, tačiau nenorime daryti klaidų. Todėl, nors dar neturime sutarties, netrukus turėtume ją pasirašyti su Dariumi Gudeliu ir jo komanda, kuri mus konsultuoja“, – žurnalui IQ teigė R. Karbauskis. Taip pat jis paminėjo, kad ir nemokamai gauna vertingų patarimų iš įvairių ekspertų, politologų, kurie nori politikoje matyti naują jėgą ir todėl nuoširdžiai palaiko LVŽS.

Į ką panašūs?

Kol kas viešai neskelbiama, kokiomis politinėmis nuostatomis remsis valstiečių ir žaliųjų programa. „Jau pasitvirtinome principinius rinkimų kampanijos programos punktus ir imsime rengti Vyriausybės programos eskizą. Tai bus didesnis, išsamus dokumentas, kurį greičiausiai ne visi ir perskaitys. Tačiau norime ateiti su jau parengta programa, kuri po rinkimų būtų perkelta į tikrąją Vyriausybės programą“, – teigė R. Karbauskis. Tačiau ar nebus taip, kad programa taps sudurstyta lyg įvairiaspalvė antklodė, nes rinkimų sąrašas žada būti itin margas?

Pats LVŽS pirmininkas nesibaimina, kad partijos sąraše yra labai skirtingų patirčių ir nuostatų asmenybės. Nekelia jam nerimo ir tai, kad daugelis per pastaruosius mėnesius prie R. Karbauskio pritapusių ekspertų neketina stoti į partiją ir greičiausiai liks nepartiniai. „Tokių sąlygų ir nekėlėme. Galima priminti, kad net B. Ropė beveik 15 metų nebuvo mūsų partijos nariu. Svarbiausia ne partiškumas, o tai, kad žmones vienytų panašios vertybės ir pasitikėjimas“, – aiškino R. Karbauskis. Taip pat užsiminė, kad savo LVŽS skyrių narius net įspėja neskubėti priimti iš kitų partijų perbėgusių politikų – pastarieji, anot jo, gana dažnai gali būti vedami tiesiog valdžios siekio, o ne noro vadovautis panašiomis vertybėmis.

Profesionalų Vyriausybėje kiekvienas ministras gali bet kada pasijusti esąs tik vienas prieš politines intrigas, todėl entuziazmas veikiausiai greit išsektų.

Kaip aiškino valstiečių ir žaliųjų lyderis, net ir tai, kad potencialūs ministrai bus nepartiniai ir galbūt liks tiesiogiai nekontroliuojami LVŽS, neturėtų kelti rizikos: „Vyriausybėje turi dirbti profesionalai. Jie turi vykdyti Vyriausybės programą, o Seimas – kontroliuoti, kaip ši vykdoma. Dėl to kviečiau visų partijų vadovus dirbti Seime, o ne būti ministrais, nes noriu, kad Seimas vėl taptų svarbiausia politine institucija“, – kalbėjo R. Karbauskis. Pasak jo, kai ministrais tampa ne profesionalai, o tiesiog partijos nariai, parinkti neaišku pagal kokią kompetenciją, tuomet negalima tikėtis kokios nors pažangos.

Gali būti, kad šios mintys – taip pat neblogai surepetuotos rinkimų kampanijos strategijos dalis. Dauguma žmonių nusivylę partijomis, todėl nepartiniai kandidatai ar net ministrai vertinami palankiau. Profesionalų sudarytas ministrų kabinetas taip pat nemažai daliai rinkėjų turėtų atrodyti patrauklesnis, ypač po šios kadencijos Vyriausybės, kurioje yra ne vienas ministras, gluminantis žema kompetencija.

Tačiau ministrais tapę nepriklausomi ekspertai gali kiekvienas savaip interpretuoti vertybes, net Vyriausybės programą ir jaustis atsakingi tik už save bei savo sąžinę. Jų pastangoms apginti savo nuomonę gresia sudužti į partijų ir partinių susitarimų sienas. Tokioje profesionalų Vyriausybėje kiekvienas ministras gali bet kada pasijusti esąs tik vienas prieš politines intrigas, todėl entuziazmas veikiausiai greit išseks.

Pastaruosius metus LVŽS labiau priminė antisisteminę ar net prorusišką partiją, kuri siekia ne ką nors kurti, o stabdyti ir griauti.

LVŽS iki šiol nėra aiški politinė jėga – labiau dešinioji ar kairioji? Pats R. Karbauskis neatmeta galimybės dirbti tiek su socialdemokratais, tiek su konservatoriais. Tačiau į ką labiau panašūs valstiečiai ir žalieji, sunku pasakyti.

Pastaruosius metus LVŽS labiau priminė antisisteminę ar net prorusišką partiją, kuri siekia ne ką nors kurti, o stabdyti ir griauti. Destrukcinė R. Karbauskio ir jo komandos veikla buvo gerokai ryškesnė. Dar 2002 m. partijos lyderis buvo vienas referendumo iniciatorių, kurie abejojo Lietuvos naryste NATO ir siekė „atsiklausti tautos“. Tiesa, vėliau, nepavykus surengti referendumo, R. Karbauskis Seimo posėdyje jau balsavo už Lietuvos prisijungimą prie NATO. 2012 m. LVŽS aktyviai rėmė referendumą, kuriuo buvo sustabdytas naujos Visagino atominės elektrinės projektas. Valstiečių ir žaliųjų atstovai (pavyzdžiui, R. Karbauskio pavaduotojas Tomas Tomilinas) būrė protestuotojus prieš skalūnų dujų žvalgybą Lietuvoje, kvietė rengti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo, o LVŽS atstovas EP B. Ropė buvo vienintelis iš Lietuvos atstovų, balsavusių prieš JAV ir ES transatlantinės prekybos sutarties pasirašymą.

Tačiau visi šie kontroversiški sprendimai pastaruoju metu nublanko prieš R. Karbauskio kovą su alkoholizmu ir jo kaip mecenato viešą veiklą. Regis, LVŽS lyderis nusprendė pats imtis misijos sukurti partiją „iš naujo“ ir atvesti ją iki valdžios viršūnės. Kita vertus, ilgamečių LVŽS narių (ir paties lyderio) pažiūros kertiniais klausimais, pagal kuriuos politologai nustato partijų pozicijas vertybių skalėje, buvo panašiausios į Darbo partijos bei „Tvarkos ir teisingumo“. Dar 2012 m. vykdyta išsami Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkų apklausa „Mano balsas“ parodė, kad LVŽS yra arčiausiai tų politinių jėgų, su kuriomis R. Karbauskis dabar nenori turėti nieko bendro, nes jos įsivėlusios į korupcijos bylas.

Tad jei R. Karbauskis ir jo bendražygiai per pastaruosius metus radikaliai nepakeitė savo pozicijos, tikėtina, kad po šių Seimo rinkimų vietoj dviejų jaunesniųjų koalicijos partnerių su neapibrėžtomis pozicijomis turėsime vieną. Jeigu valstiečiai ir žalieji iš valdančiosios daugumos išstums Darbo partiją bei „Tvarką ir teisingumą“, jau vien taip apvalys politinę sistemą. O jei dar į politiką atves keletą profesionalų, kurie išties norės sukurti ką nors naujo, nesavanaudiško ir atsparaus korupcijai, nuo to Vyriausybei bus tik geriau. Tačiau po tiek nesėkmingų bandymų, kai į valdžią ateina vis naujų gelbėtojų ir mesijų, nelengva patikėti, kad šį kartą dar viena valdžios partija bus būtent tokia, kokia žada. Praeities sprendimai verčia atsargiai sekti, ar paskui gražius ketinimus nesivelka papildomų interesų šleifas.

 

—–

Kas toks R. Karbauskis?

46 metų LVŽS pirmininkas yra didžiausias Lietuvos žemvaldys ir „Agrokoncerno“ grupės prezidentas, sėkmingai plėtojantis tėvo, buvusio kolūkio pirmininko, pradėtą verslą. Kartu su šeimos nariais jis yra supirkęs apie 17 tūkst. hektarų žemės Lietuvoje ir patenka į turtingiausių šalies gyventojų dešimtuką, jo turtas vertinamas 151 mln. eurų. Studijų metais R. Karbauskis mėgino prekiauti avalyne ir drabužiais, tačiau netrukus pasuko tėvo pramintu keliu ir visą dėmesį sutelkė į žemės ūkį.

Politikas didžiuojasi kaimiška kilme, bet vengia kalbėti apie turtus ir šeimą. Jis vedęs du kartus, antrojoje santuokoje užaugino du sūnūs. Jie, kaip ir Ispanijoje gyvenanti politiko žmona Lina Karbauskienė, Lietuvoje yra reti svečiai.

Politikoje R. Karbauskis ne naujokas. 1996 m. kaip nepriklausomas kandidatas jis buvo išrinktas į Seimą – tuo metu 26-erių politikas buvo vienas jauniausių parlamentarų. 1998 m. R. Karbauskis perėmė iki tol politikos užribiuose buvusios Lietuvos valstiečių partijos vairą. 2000 m. Seimo rinkimuose valstiečiai gavo keturis mandatus, laimėję vienmandatėse apygardose, ir suformavo frakciją su Kazimiros Prunskienės Naujosios demokratijos partijos atstovais. Ši sąjunga vėliau pavirto į dviejų partijų susiliejimą – 2001 m. įkurta Valstiečių liaudininkų sąjunga, kuriai ėmė vadovauti K. Prunskienė, o R. Karbauskis tapo jos pavaduotoju. Kaip neseniai žiniasklaidai teigė R. Karbauskis, tai buvo jo viena didžiausių politinių klaidų. Vis dėlto politiškai toks sprendimas padėjo pirmą kartą peržengti rinkimų į Seimą 2004 m. barjerą – partija gavo 6,6 proc. balsų ir net pateko į valdančiąją koaliciją (2006 m. sudarytame ministrų kabinete turėjo užsienio reikalų, žemės ūkio ir ūkio ministrų portfelius). 2008 m. Seimo rinkimai buvo partijai nesėkmingi, po metų K. Prunskienė pasitraukė ir iš partijos vadovo pareigų, ją pakeitė R. Karbauskis.

Daugiau leidinio naujienų