Raudonarmiečiai dalina laikraščius. Getty Images nuotr.

Rašytojų lūpomis

Rašytojų lūpomis

Sovietų Rusija 1918–1940 m. savo propagandai pasitelkė Lietuvos inteligentus. Po Pirmojo pasaulinio karo tūkstančiai lietuvių iš Sovietų Rusijos (gelbėdamiesi nuo Vokietijos okupacijos buvo pasitraukę daugiau nei 300 tūkst. Lietuvos gyventojų) skubėjo į ką tik nepriklausomybę atkūrusią tėvynę.

Parvykstantys suprato, kaip skiriasi bolševikų žodžiai ir veiksmai. Netrukus Lietuvai su Sovietų Rusijos kariuomene teko grumtis nepriklausomybės kovose, kurios baigėsi 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi. Nors oficialiai abiejų valstybių santykiai normalizavosi, vyko nuožmi užkulisinė kova.

Saugantis nuo sovietų įtakos Lietuvoje uždrausta Komunistų partija, kuri ir šiaip buvo negausi (1936 m. turėjo 1985 narius), jai priklausantys asmenys persekioti. Vietos komunistai buvo menka parama sovietams, tad šie ėmėsi subtilesnių veiksmų. Negalėdami užsienyje skleisti komunizmo idėjų per uždraustas komunistų partijas, sovietai savo tikslus mėgino įgyvendinti prisidengdami kultūriniu bendradarbiavimu. Sovietų Rusijos iniciatyva 1929 m. Kaune įkurta Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti (toliau – draugija), kurios oficialus tikslas – sustiprinti tarpvalstybinius Lietuvos ir sovietų valstybės santykius.

Tuo metu Lietuva vis labiau pradėjo nebepasitikėti demokratinėmis Vakarų Europos šalimis, kurios lietuvių ir lenkų ginče dėl Vilniaus palaikė pastaruosius. Lietuva tikėjosi, kad sovietai padės atgauti prarastą sostinę, daugėjo palankiai Rusiją ir jos užsienio politiką vertinančių gyventojų.

Nors oficialūs santykiai išliko draugiški, patekti į kaimynę buvo sunku. Tarpukariu Lietuva su Sovietų Rusija neturėjo tiesioginės sienos, valstybes skyrė okupuotas Vilniaus kraštas, o diplomatiniai santykiai su Lenkija buvo nutraukti. Be to, nebuvo lengva gauti leidimus vykti į Rusiją. Per organizuotas keliones sovietams atsirado unikali galimybė į savo pusę patraukti lietuvių inteligentų, juos nukreipti veikti sovietams palankia linkme. Bent to siekta iš tų, kurie nebuvo komunizmo gerbėjai. Keliaudami po Sovietų Rusiją kai kurie lietuvių inteligentai (Justas Paleckis, Petras Cvirka, Liudas Gira, Vincas Krėvė-Mickevičius ir kiti) virsdavo uoliais sovietų valstybės garbintojais, o parvykę iš kelionės tapdavo savotiškais šios šalies ambasadoriais.

Valdžia laikraščiams draudė publikuoti priešiškus straipsnius apie šalis kaimynes ir jų vadovus. Nurodymai buvo dar labiau sugriežtinti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Svarbus vaidmuo teko Kaune tuo metu rezidavusiai Sovietų Rusijos pasiuntinybei, kurios darbuotojų organizuojamuose priėmimuose gausiai nukrauti stalai ir puošnūs indai kūrė klestinčios šalies įvaizdį. Vaišių dalyviai tiesiogiai priimdavo šeimininkų žodžius apie nuolat akcentuojamus pasiekimus ir „rojų“, kuris lietuvių visuomenei buvo menkai žinomas. Ne visi galėjo atskirti tiesą nuo melo. Ne vienas nepriekaištingą reputaciją turintis lietuvis įklimpdavo į sovietų propagandos liūną.

Vienas pirmųjų ant sovietų paruošto jauko užkibo ilgametis draugijos pirmininkas, lietuvių literatūros klasikas V. Krėvė-Mickevičius. 1926 m. viduryje Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro išstumtas iš tautininkų, ambicingas rašytojas palaikė artimus santykius su sovietų diplomatais, buvo nuolatinis svečias sovietų pasiuntinybėje. V. Krėvės namuose tuo metu gyvenusi sesuo Veronika savo vėlesniuose atsiminimuose rašė apie brolio simpatijas rusams: „V. Krėvė dažnai vakarais eidavo pas pasiuntinį lošti šachmatais. Kartais žmona jam primindavo, kad jis už tai gali turėti nemalonumų. Bet brolis į tai numodavo ranka, šypsodamas sakydavo: „Baisiai aš jų bijausi, kaip pernykščio sniego, o ką jie man gali padaryti?“

Diktatorius atstūmė šviesuolius

Sovietų propagandai buvo palanki sudėtinga padėtis Europoje ir Lietuvoje. Tam įtakos turėjo 1929–1933 m. pasaulinė ekonomikos krizė, sukėlusi skaudžius ekonominius ir socialinius padarinius (masinis nedarbas kėlė nepasitenkinimą kapitalistine santvarka), įsigalėjusi totalitarinė diktatūra nacistinėje Vokietijoje, jos atvira šovinistinė užsienio politika ir ruošimasis naujam karui. Tokiomis aplinkybėmis dauguma europiečių kaip atsvarą nacizmui pradėjo matyti komunistinę Sovietų Rusiją, viešai deklaruojančią pacifizmą ir žemės ūkio bei pramonės pasiekimus, kuriuos dar labiau išpūsdavo sovietinė propaganda. Tai didino Sovietų Rusijos ir komunistinio judėjimo įtaką tarptautinėje arenoje. Vakarų pasaulyje atsirado daug Sovietų Rusijos gerbėjų, tarp jų ir žymių inteligentų.

Sąlygas sovietų propagandai plisti Lietuvoje sudarė autoritarinis A. Smetonos valdymas. Režimas nuo valdžios visiškai nustūmė opozicines partijas, o 1936 m. jas uždraudus (išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą), atėmė bet kokią galimybę reikštis visuomeniniame šalies gyvenime. Atviros minties nebuvimas ir kitaminčių persekiojimas nuodijo atmosferą šalyje.

Pamažu, be pogrindyje veikusios Komunistų partijos, opozicijoje atsidūrė žymūs autoritetai, kurie autoritarinėje valstybėje įžvelgė tamsių spalvų. Lietuvos valdžia taip pat nesugebėjo tinkamai spręsti užsienio politikos problemų ir sukėlė gyventojų pasipiktinimą, kai ši, be jokio protesto 1938 m. kovą iš Lenkijos priėmė ultimatumą ir po beveik 20 metų pertraukos užmezgė diplomatinius santykius.

Liepė nubausti laikraštį

Lietuvos valdžios politika dėl sovietų vykdytos propagandos, kurios tikslas – rengti Lietuvą įtraukti į Sovietų Rusiją, buvo dviprasmiška. Valdžia stengėsi kovoti su plintančiu komunizmu (ribojo Lietuvos gyventojų išvykas į Sovietų Rusiją, cenzūravo leidinius, literatūros kūrinius), o svarbiausia, turėjo surinkusi išsamią informaciją apie savo valstybėje vykdytą propagandą. Antai 1936 m. spalio 12 d. Valstybės saugumo departamentas siūlė uždaryti draugiją ir sustabdyti jos vicepirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus redaguojamą žurnalą „Literatūra“ (leidinį įkūrė ir finansavo Komunistų partija).

Buvo ir kitų siūlymų, kaip kovoti su šalyje plintančiomis komunizmo idėjomis: „Mokslo įstaigoms skiriant mokomąjį personalą, stropiai žiūrėti, kad marksistinio nusistatymo žmonės nepatektų ne tik į lietuvių mokyklas, bet ir į mažumų, ypač žydų. Uždrausti iš Sovietų Rusijos gabenti periodinę spaudą, ypač „Izvestijas“. Sovietų literatūrai ir „Sovkino“ filmams sustiprinti cenzūrą. Kuo mažiausiai palankiai rašyti apie sovietų vidaus gyvenimą savo periodinėje spaudoje, ypač tautiškoje. Netiesiogiai varyti stiprią antikomunistinę propagandą per spaudą ir radiją, griaunant socialistinių santvarkų ir komunistinės doktrinos postulatus. Išleisti keletą populiarių antikomunistinių brošiūrų, tuo reikalu pasirūpins Valstybės saugumo departamentas.“ Tačiau šie veiksmai apčiuopiamų rezultatų nedavė.

Kita vertus, valdžia laikraščiams draudė publikuoti priešiškus straipsnius apie šalis kaimynes ir jų vadovus. Nurodymai dar labiau sugriežtinti Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Tokie valdžios veiksmai atėmė galimybę objektyviai susipažinti su realybe Rusijoje. Be to, valdžia toliau leido veikti minėtai draugijai, nors daugelio organizacijų veiklą ribojo. Gindama tautinės kultūros tyrumą ir norėdama ištarti tvirtą „ne“ svetimoms įtakoms, valdžia dažnai pakliūdavo į keblią padėtį – „trukdė didžioji politika“, šiuo atveju „nepriekaištingi“ santykiai su Sovietų Rusija ir Vilniaus problema.

Valdžios neryžtingumas išliko iki pat okupacijos. 1940 m. gegužės pradžioje katalikiško dienraščio „XX amžius“ pirmame puslapyje išspausdinta karikatūra, kurioje pavaizduotas aukštas sovietų pareigūnas su rimbu rankoje ir prie jo kojų atsiklaupusiais, maloniai besišypsančiais kairiųjų pažiūrų rašytojais P. Cvirka, L. Gira ir greičiausiai Salomėja Nėrimi. Karikatūra papiktino rusus – pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas valdžios pareikalavo laikraštį nubausti ir viešai pasmerkti. Oficialiai redakcija buvo nubausta, bet pinigai grąžinti iš vyriausybės vadovo Antano Merkio fondų. Tai patvirtina apie svetimos valstybės kišimąsi į Lietuvos reikalus ir pastarosios nuolaidžiavimą sovietams.

1940 m. Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą net keturi draugijos nariai su Justu Paleckiu ir Vincu Krėve-Mickevičiumi priešakyje sovietų buvo pakviesti į marionetinę liaudies vyriausybę, o Lietuvos nepriklausomybės laidotuvėse įgyvendinant sovietų planus dalyvavo gausus būrys lietuvių inteligentų.

Daugiau leidinio naujienų