Ramybės neduodantis klausimas: kodėl buvo išrinktas D.Trumpas?

Ramybės neduodantis klausimas: kodėl buvo išrinktas D.Trumpas?

JAV prezidentas Donaldas Trumpas į postą įžengė daugiau kaip prieš pusę metų, tačiau kalbos apie išorės įtaką rinkimų rezultatams vis dar netyla. Kol vieni kaltina Rusiją ir jos pareigūnus, amerikiečių kanalo „Fox News“ analitikas Johnas H. Fundas pateikia šiek tiek kitą versiją. Su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute jis aptaria JAV politinės sistemos vingrybes ir sako, kad D. Trumpas erzina visuomenę. Visgi jo pasitraukimo neprognozuoja.

– Ne sykį viešai teigėte, kad įtaką rinkimų rezultatams gali daryti ir vidinė rinkimų sistema bei jos netolygumai. Ką turėjote omenyje?

– JAV rengiami laisvi ir sąžiningi rinkimai. Tačiau tai nereiškia, jog nėra su tuo susijusių problemų. Turint galvoje, kad šalies rinkimų sistema decentralizuota, kontroliuojama 50 valstijų ir daugiau kaip 3000 apygardų, kai kuriose teritorijose, pavyzdžiui, Čikagoje ar Filadelfijoje, Teksaso ir Alabamos apygardose, pasitaiko sukčiavimo atvejų. Šios vietovės pasižymi nereguliariu balsavimu, tad nenuostabu, jog tam tikros politinės jėgos, siekiančios išlaikyti įtaką regione, naudoja įvairiausias priemones surinkti balsų tiek, kad užtektų pergalei pasiekti.

Esu linkęs manyti, kad sukčiauti labiausiai skatina pati rinkimų sistema. Kai kuriose teritorijose ji iš tiesų „pavargusi“, o rinkimų taisyklės – neaiškiai suformuluotos, nepatogios ir nepatvarios. Dažnai net neaišku, iš kur problema kyla – iš biurokratijos ar technologijų taikymo.

J. H. Fundas. (Ievos Baliukevičiūtės nuotr.)

Dažnai tuo pasinaudoja politiniai tinklai, siekdami išlaikyti įtaką. Anksčiau respublikonai buvo labiau linkę sukčiauti, ypač didžiuosiuose miestuose: Los Andžele, Čikagoje, Filadelfijoje. Juose niekada nebuvo demokratų. Nesakau, kad viena partija labiau manipuliuoja rinkėjais nei kita, tiesiog viena jų turi daugiau galimybių struktūriniu, biurokratiniu atžvilgiu.

Visgi esminė problema – blogai tvarkomi rinkėjų registracijos įrašai. Kai kurie tyrimai rodo, kad apie 2,5 mln. jų arba mirę, arba dar negali balsuoti, tačiau įtraukti į sąrašus. Kita dalis – apie 2 mln. amerikiečių, kurie yra pakeitę gyvenamąją vietą ir nebegali balsuoti, bet neišbraukti iš sąrašų. Verta paminėti ir bausmę atliekančius asmenis, kurie pagal kai kurių valstijų įstatymus neturi teisės balsuoti.

Rinkimai kai kuriuos žmones nuvilia ir verčia imtis netinkamų veiksmų, veikiančių nacionalinę politiką.

Nedrįsčiau teigti, kad tai – visoje šalyje paplitusi problema. Tiesą sakant, tai labiau vietinis iššūkis, pasireiškiantis tam tikrose teritorijose. Tačiau rinkimai kai kuriuos žmones nuvilia ir verčia imtis netinkamų veiksmų, veikiančių nacionalinę politiką. Galiausiai tai paveikia prezidento rinkimų rezultatus: kai balsai vagiami ar kitaip klastojami, sistema išbalansuojama ir problema infliaciškai auga. Susidaro situacija, kai keli balsai vietos lygmeniu gali pakeisti visų rinkimų rezultatus.

Pavyzdžiui, Pensilvanijoje, apibūdinamoje kaip svyruojanti valstija, riba pergalei pasiekti yra maždaug 40 tūkst. balsų iš 8–9 mln. Taigi, pakreipti rinkimų rezultatus savo naudai nėra taip sudėtinga.

– Kaip jūsų minima problema – sukčiavimas rinkėjais (voter fraud) – veikia nacionalinę politiką ir sprendimų priėmimą?

– Turbūt sutiksite, kad tokius dalykus geriausia aiškinti pasitelkiant pavyzdžius. Taigi, 2008 m. JAV vyko rinkimai į aukštuosius parlamento rūmus – Senatą. Sprendėme, kas bus atsakingas už įstatymų leidžiamąją valdžią. Kulminaciją rinkimai pasiekė Minesotos valstijoje. Demokratas, buvęs komikas ir televizijos laidų vedėjas Alas Frankenas varžėsi su respublikonų kandidatu teisininku Normu Colemanu.

Rinkimų rezultatams galutinai pripažinti ir paskelbti reikėjo septynių mėnesių. Tada teismas nusprendė, kad laimėjo demokratas A. Frankenas, nuo oponento atsiplėšęs tik daugiau kaip 300 balsų (A. Frankenas gavo 1 212 629, N. Colemanas – 1 212 317 balsų). Šis skirtumas sudarė tik 0,01 proc. Nenuostabu, jog tai buvo vieni kontroversiškiausių rinkimų JAV.

Istorija tuo nesibaigė. JAV Senato rinkimai labai svarbūs, nes renkama tik 100 atstovų. Paprastajai daugumai sudaryti reikia 51 balso, o absoliučiajai, kuri būtina svarbiems įstatymams ir reformoms įgyvendinti, – 60 balsų. Iki teismui paskelbiant verdiktą, kas laimėjo rinkimus Minesotoje, demokratai turėjo 59 balsus. Išgirdę nuosprendį, su A. Frankenu – 60.

Taigi, demokratai įgijo teisę net nesikalbėdami su kolegomis respublikonais savo narių dauguma priimti sprendimus. Vienas didžiausių nutarimų, kuris įgavo galią A. Frankenui tapus senatoriumi, buvo prezidento Baracko Obamos inicijuota sveikatos priežiūros reforma „Obamacare“. Ji iš esmės turėjo pakeisti JAV sveikatos priežiūrą. Ji priimta tik demokratų balsais. Nė vienas respublikonas už ją nebalsavo.

Istorijos atomazga paprasta: sąmyšį sukėlusi sveikatos priežiūros reforma būtų buvusi nepriimta, jei ne A. Frankeno balsas. Gerokai po to, kai jis užėmė vietą Senate, paskelbta, kad 1200 žmonių neturėjo teisės balsuoti tuose rinkimuose. Esą jų balso teisė buvo suspenduota už bausmę. 300 jų vėliau buvo pateikti kaltinimai už balsų klastojimą.

Tiksliai nežinome, kurį kandidatą jie palaikė, tačiau vietos televizijos atlikta apklausa parodė, kad 90 proc. balso teisės neturinčių žmonių balsavo už demokratą. Tai leidžia teigti, jog A. Frankenas išrinktas neteisėtai, o demokratai Senate neturėjo sudaryti absoliučios daugumos.

Štai tokius procesus vadiname sukčiavimu rinkėjais. Iš pažiūros maži dalykai ir maži skaičiai gali turėti labai didelę įtaką tiek vietos, tiek nacionalinei politikai. Drįsčiau teigti, kad „Obamacare“, kaip ir daugelis kitų įstatymų, nebūtų buvę priimti, jei ne demokratų dauguma Senate.

– Kokių priemonių reikėtų imtis jai sumažinti iki minimumo ir visai panaikinti?

– Iš tiesų, situacija šiandien geresnė nei prieš kelerius metus. Didelė dalis valstijų įsivedė būtinybę tikrinti rinkėjų tapatybę – prašo parodyti dokumentą su nuotrauka. Europoje tokia praktika paplitusi, priešingai nei JAV. Taip pat stengiamasi, kad nebalsuotų ne JAV piliečiai.

Žinau, jog Vilniaus savivaldybės tarybos narys nėra Lietuvos pilietis. Tai gana reta ir įdomi praktika. Manome, kad dalyvavimas rinkimuose yra piliečio privilegija, išskirianti jį iš valstybės rezidentų. Tačiau atvejų, kai ne piliečiai balsuoja rinkimuose, pasitaiko gana dažnai.

Kitas aspektas – balsavimas paštu. Rinkimų dieną susirgus ar išvykus, visuomet buvo galimybė balsuoti paštu. Tačiau ši sistema buvo silpnai reguliuojama ir prižiūrima. Dabar daugelis valstijų ją pertvarko ir atnaujina.

Neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek balsų atiduota nelegaliai, tačiau dar gegužę parlamente sudaryta speciali respublikonų ir demokratų komisija. Jos tikslas – ištirti šią problemą, peržiūrėti ne tik konkrečius atvejus, bet ir visą sistemą. Ne paslaptis, kad egzistuoja tam tikros kliūtys balsuoti, pavyzdžiui, tautinėms mažumoms ar bendruomenėms, ne visos priemonės užtikrina rinkimų skaidrumą ir t. t. Komisija darbą baigs po metų, ir tada galėsime pasakyti, kas vyksta ir kokių sprendimų reikėtų imtis.

– JAV prezidentas D. Trumpas ne kartą minėjo savo susirūpinimą dėl sukčiavimo rinkėjais. Atrodo, kad jam ši problema neturėtų būti aktuali?

– Jis aiškiai supranta problemos mastą. Ir tai šalies vadovui kelia susirūpinimą. Iš tiesų rinkimus jis laimėjo rinkikų kolegijos balsais. Didesnio rinkėjų balsų skaičiaus sulaukė jo oponentė Hillary Clinton. Taigi, turint omenyje, kad, įvairiais skaičiavimais, 3–5 mln. rinkėjų galėjo balsuoti nelegaliai, D. Trumpas būtų gavęs dar mažiau balsų, ir tai jam net nebūtų užtikrinę posto.

– Vienoje savo kalbų sakėte, kad D. Trumpas erzina žmones. Ką turėjote omenyje?

– Iš tiesų, juk kiekvieną dieną vis nauja krizė, vis naujas provokuojantis komentaras tviteryje ir vis nauja kontroversija. Per pirmąsias dienas prezidento poste jis sukūrė daugiau turinio nei bet kuris kitas prieš tai buvęs moderniosios Amerikos lyderis. Tačiau net 93 proc. transliuojamo turinio yra negatyvus. Tai parodė visai neseniai atliktas tyrimas.

Žmonės renkasi prezidentą, kuris pasiekia rezultatų ir įgyvendina užsibrėžtus tikslus. Ne tam, kad kurtų naujienas ir jų turinį. Jis vargina žmones, nes tikimasi, kad šalies vadovas, pavyzdžiui, įgyvendins sveikatos priežiūros reformą. Dabar amerikiečiai mato ir jaučia, jog valstybės lyderiui nesiseka rezultatų pasiekti taip greitai, kaip apie juos kalbėti. Jis kelia labai daug triukšmo, tačiau nėra atlikęs nė vienų namų darbų.

B. Obamos kurtas turinys buvo tiek pat pozityvus, kiek D. Trumpo yra negatyvus. Labai didelė dalis komikų, kurie šaiposi iš JAV politikų, pripažino, kad neturėjo kaip juoktis iš B. Obamos. Šiems tai atrodė nepriimtina, nes jis buvo pirmasis afroamerikietis, išrinktas svarbiausiu pasaulio lyderiu. Kita vertus, jis naudojosi kažkokiu visiems pasąmonėje įsitvirtinusiu netiesioginiu palaikymu. Jis tiesiog patiko žmonėms.

Visgi nepamirškime ir to, kad B. Obama savo kadenciją baigė būdamas labai populiarus, bet daugelis žmonių jaučia, kad jo rezultatai – gana minimalūs. Jis parengė sveikatos priežiūros sistemos reformą, kuri buvo ir vis dar yra kontroversiška, leido kai kuriems socialiniams klausimams atsirasti politinėje darbotvarkėje, bet šių neįtvirtino. Pavyzdžiui, homoseksualių asmenų santuokų įteisinimas.

Į Baltuosius rūmus B. Obama įžengė sakydamas, kad sutvarkys šalies ekonomiką. Negaliu teigti, jog D. Trumpui čia sekasi geriau, bet nacionalinė skola vis didėja. Mes būsime skolingi daugiau nei mūsų tėvai, mūsų vaikai – daugiau nei mes. B. Obama vedė šalį per ekonomikos atsigavimą po 2008 m. ekonomikos krizės, tačiau atsigavimas buvo lėčiausias visoje modernių JAV istorijoje.

Taigi, manau, jog B. Obama paliko postą, turėdamas dviprasmišką įrašą: žmonės buvo laimingi ir patenkinti, kad jis ėmėsi simbolinių veiksmų, statė bendradarbiavimo tiltus, pasiekė daugiau tolerancijos ir atvirumo nei bet kuris kitas prezidentas, bet jo vykdomosios valdžios atsakomybes apimantis darbas buvo ganėtinai menkas.

– Nuo pat pirmųjų rinkimų kampanijos dienų D. Trumpas vėlėsi į konfliktus su žiniasklaida. Bėgant laikui įtampa, atrodo, auga. Kaip į jo elgesį reaguoja žiniasklaida?

– D. Trumpas visada pelnėsi iš žiniasklaidos jam rodomo dėmesio. Jis siekė išnaudoti visuomenės informavimo priemones, kad augintų susidomėjimą savo gyvenimu, projektais ir didintų žinomumą. Jis – stipri, emocionali, šokiruoti galinti ir mėgstanti asmenybė. Jam nepatinka, kai žiniasklaida ima tuo skųstis. Mano supratimu, jis elgiasi kiek nesąžiningai. Jei tau kas nors nepatinka, – kieno nors elgsena, būdas ar veiksmai, – bet tu supranti, kad tau reikia su tuo žmogumi ar įstaiga dirbti, kaip gali nusileisti iki įžeidinėjimo lygio?

Kita vertus, JAV žiniasklaidai kiekvienas naujas prezidento komentaras tviteryje – tarsi pramoga. Žurnalistams nereikia laukti ir tikėtis naujos istorijos. Jiems pakanka sekti prezidento paskyrą ir jie jau žinos, apie ką rašyti. Jiems tai patinka. D. Trumpas – tikras žiniasklaidos prezidentas. Jis neverčia laukti naujienų, pats jas sukuria.

Visgi beveik visos jo kuriamos naujienos – negatyvios, dažnai kabinančios pačią žiniasklaidą, kaltinančios šališkumu ir t. t. Tai žiniasklaidą nuteikia prieš D. Trumpą. Atkreipkite dėmesį, kad JAV vadovo populiarumas siekia vos 40 proc. Žiniasklaida veliasi į karą su prezidentu ir jo administracija, o ne bando jį slėpti.

Užsienio apžvalgininkams ir vyriausybėms D. Trumpas iš tiesų kelia daug įtampos, nes jie dar nėra matę tokio prezidento kaip šis. Arčiausias atitikmuo galėtų būti buvęs Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi. Toks pat išsišokėlis, vienu metu net vadintas „žiniasklaidos uraganu“, toks pat šokiruojantis. D. Trumpas dar didesnis. Jie nervinasi, nes nėra matę tokio vadovo. Jų akiratyje yra buvę tik nuobodūs, pagal taisykles besielgiantys, normalūs politikai.

Vienintelis D. Trumpo pranašumas yra priešai, nes jie nuolat persistengia reaguodami. Kartais jie būna taip užsiciklinę dėl kokio nors įžeidimo, kad sukelta reakcija juos pačius žeidžia labiau nei patį D. Trumpą.

– Įvertinus D. Trumpo laikyseną ir viešąją nuomonę, ar gali būti realu, kad postą jam teks palikti anksčiau, nei baigsis kadencija?

– Žinoma, kad įmanoma. Visgi nemanau, jog realu dėl tam tikrų politinės sistemos kliūčių. Prisiminkime tai, kad Senatas yra valdomas respublikonų. Todėl, norint D. Trumpą atšaukti iš posto, visi senatoriai, stovėję šalia jo per rinkimų kampaniją, turėtų prieš jį susimokyti. Tai, mano nuomone, Respublikonų partiją padalytų į dvi dalis.

Kaip sakė Williamas Shakespeare’as, galbūt jie nenori pakeisti prezidento, gal jiems tiesiog svarbu apie tai kalbėti?

Demokratai galėtų sakyti, kad nori atšaukti D. Trumpą iš posto, tačiau man kyla klausimas: jie nori kito prezidento ar mažiau kontroversiško ir stabilesnio viceprezidento? Manau, kad jie supranta, jog D. Trumpas nebus pakeistas demokratu. Kaip sakė Williamas Shakespeare’as, galbūt jie nenori pakeisti prezidento, gal jiems tiesiog svarbu apie tai kalbėti?

Johnas H. Fundas

Nuo 1984 m. dirbo „The Wall Street Journal“ nacionalinės politikos apžvalgininku, turėjo savo skiltį.

1995–2001 m. buvo „The Wall Street Journal“ leidybos tarybos narys.

Vėliau dirbo leidiniuose „National Review Online“ ir „The American Spectator“, kuriuose rašė užsienio įvykių analizes.

2004 m. išleido knygą „Stealing Elections: How Voter Fraud Threatens Our Democracy“ apie rinkimų rezultatų klastojimą. Su kolegomis knygose „Who’s Counting?: How Fraudsters and Bureaucrats Put Your Vote at Risk“ ir „Obama’s Enforcer: Eric Holder’s Justice Department“ tyrė JAV rinkimų sistemos trūkumus.

Šiuo metu kanalo „Fox News“ valstybinių reikalų analitikas ir apžvalgininkas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų