Racionalūs pojūčiai

Racionalūs pojūčiai

Čikagoje gyvenantis lietuvių dailininkas Rimas Čiurlionis neseniai sėkmingai pasirodė tarptautinėje šiuolaikinio ir modernaus meno parodoje „Expo Chicago“. Apie racionaliuosius meno aspektus tapytojo, tolimo lietuvių klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio giminaičio, klausinėjo apžvalgininkė Ieva Rekštytė.

Kokios meninės ir komercinės reikšmės yra „Expo Chicago“? Kokie jūsų įspūdžiai?

– Netrukus po to, kai pirmą sykį atvykau į JAV, lankiausi „Expo Chicago“ ir buvau nustebintas: tiek galerijų ir įvairaus meno iš viso pasaulio nebuvau matęs. Toje mugėje pradėjau lankytis kasmet. Vėliau susipažinau su jos sumanytoju Johnu Wilsonu. Jis po kelerių metų surengė taip pat sėkmingą ir stiprų, tik labiau taikomajai dailei skirtą renginį SOFA (Sculptoral Objects and Functional Art).

„Expo Chicago“, trunkanti keturias dienas, tampa tarsi viso miesto švente: dailininkai atveria savo studijas, studentai iš Meno instituto rodo savo darbus, rengia pasirodymus, kuria instaliacijas. Specialiai į šią parodą atvyksta daugybė užsieniečių. Kalbant konkrečiai apie mano darbus, daugelis domėjosi jų technika, o tematiką, idėją mėgino išartikuliuoti patys. Vienas lankytojas pasakė: „Žinai, tavo darbai intriguoja, jie paveikūs, bet negaliu tiksliai paaiškinti, kodėl.“ Man tai didelis komplimentas. Pastebėjau, jog iš pradžių žmonės ko nors teiraujasi iš toliau, kad patikrintų, neįžeistų. Visgi renginys vyksta didžiuliame mieste, kuriame yra įvairių skonių, nuomonių, meninių patirčių. Negali tvirtinti, kad kitas neteisus. Na, gal ir galėtum pasakyti, bet ar verta besti pirštu, jog kitas turi mažiau meninio skonio? Svarbiausia nebijoti rodyti asmeninės laikysenos. Pats nuostabiausias dalykas, kad meninės srovės, laikotarpio akordai kinta. Ir tu nuolat gali rinktis.

Kaip sumanėte šioje parodoje pristatyti savo darbus?

– Tai nusprendžiau dar 2011 m. Ėmiau svarstyti, ką galėčiau iš savo kūrybos parodyti, kad būtų juntamas rezonansas. Manau, kad parodos stendas turi sukurti tam tikrą klimatą, turėti charakterį. Ateityje norėčiau įtraukti ir kitų šalių menininkų. Patiems autoriams labai svarbu pamatyti save įvairaus meno kontekste. Šį sykį pasirinkau tekstilininkę Laimą Oržekauskienę. Jaučiau savo ir jos darbų bendrumą. Nors tekstilė laikoma taikomąja daile, aš taip nemanau.

Realizuoti šią idėją padėjo VšĮ „Meno fondas“, taip pat bendradarbiavome su Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“.  Surašėme ekspozicijos koncepciją ir gavome teigiamą atsakymą. Buvome vieninteliai parodoje dalyvavę lietuviai. Tam 2014-ieji buvo palankus metas – JAV ir Baltijos šalių santykiai šiuo metu artimesni.

Šiuolaikinio meno kūrėjas Deimantas Narkevičius IQ pasakojo Vilniuje po ilgo laiko parodą surengęs todėl, kad pagaliau Lietuvoje rodyti savo kūrybą yra ne tik smagu, bet ir aktualu – meno rinka pastebimai atsigavo, pagyvėjo privačiojo sektoriaus susidomėjimas menu. Ar kaskart sugrįžęs į Lietuvą, čia rengdamas parodas, pajuntate tokių postūmių?

– Taip, susidomėjimas iš tiesų pastebimai išaugo. Tačiau lietuviai daugiausia domisi savais autoriais, o užsieniečius įsileidžia sunkiau. Tai, žinoma, pasikeis. Tokia yra natūrali pirmoji meno rinkos suaktyvėjimo stadija. Ir tai saugumo jausmas – renkiesi tą, kurį geriau žinai, supranti, kuris tau artimesnis. Prieš dvejus metus, kai lankiausi mugėje „Art Vilnius“, pastebėjau tikrai puikių galerijų iš Vokietijos. Ir jei, pavyzdžiui, jų pristatomų darbų niekas nepirktų, tuomet toms galerijoms nebūtų tikslo dalyvauti kitąmet. Taip mugė prarastų įvairovę. Todėl mano sumanymas rodyti lietuvių autorius su kitų šalių kūrėjais viename stende yra noras palyginti ir rinktis meno kūrinius ne pagal tautybę. Žinoma, gerai, kad lietuviai remia tautiečių meną, tačiau tai gali ir apriboti. J. Wilsonas, „Expo Chicago“ mugės steigėjas, turi didžiulę meno kolekciją ir apie ją kalba be jokio perdėto sureikšminimo. Ją apžiūrinėdamas pastebėjau latvių menininko Ilmaro Blumbergo darbus – šie man labai patinka. J. Wilsonas lyg tarp kitko pasiūlė mano kūrinius iškeisti į savo. Tai ir padariau. Viskas buvo labai paprasta. Manau, kad ir Lietuvoje požiūris į kolekcionavimą pasikeis, atsiras daugiau laisvumo.

Nuo ko būtų geriausia pradėti kolekcionuoti meną?

– Dažnai deklaruojama, kad reikia rinktis meninę vertę išlaikančius kūrinius. Kaip nuspėti, ar ta vertė išliks, ar ateityje ji augs, o gal kris? Daug kas susikrimto, kai smuko aukso kaina. Juk jis toks aiškus ir apčiuopiamas objektas. Meno vertė susijusi su asmeniškumais. Kartais kūriniai yra tam tikros teatrinės formos, ieško atsakymų į konkretaus laikotarpio klausimus ar žvelgia į ateitį, mėgina ją nuspėti. Sykiais pasižymi itin drastiška forma, šokiruoja ir tampa stipria akistata su savimi. Taigi tikslai, priemonės, formos, keliami klausimai labai skirtingi, jų vertės sprendimą reikia priimti viduje.

Visas menas ir visa kūryba yra apie tai, kad galėtume kalbėtis. Todėl net ir meno kolekcionavimas turėtų būti tuo paremtas.

Pradžioje, žinoma, lietuvių menininko kūryba yra labai geras pasirinkimas. Gal ir galima prie jo likti, jeigu tai patenkina tavo meninius, estetinius poreikius. Nelygu, kokiu mastu nori kaupti meną. Svarbiausia, kad būtum sąžiningas savo meniniam suvokimui, o ne vėliavai. Jei abejojate asmeniniu pojūčiu, visada galima pasikonsultuoti su galerininkais, menotyrininkais.  Jie turėtų įvesti į jus dominančio autoriaus lauką.

Tiesiogiai pirkti iš autorių kartais būna komplikuota tiek menininkui, nes jis, pavyzdžiui, užsigauna, jei dėl kūrinio imama derėtis, tiek pirkėjui, nes jis baiminasi įžeisti. Galbūt paprasčiau darbą įsigyti iš galerijų, nors ir prarandama galimybė pažinti autorių?

– Kai žmonės perka meną galerijose, derėtis yra įprasta. Tuomet jau galerininkas skambina menininkui ir tariasi su juo. Jei žmogus ateina pirkti tiesiai į studiją, kūrėjas privalo atsikratyti susireikšminimo. Jei tai nepavyksta – kreipkis į galerininką, susakyk jam savo sąlygas ir pasitrauk iš proceso.

Visgi nuostabu, jei kas nors užsuka į studiją, skiria savo laiko, domisi tavimi ir tavo kūryba. Galima ir nieko bendro apie tuos darbus, kuriuos ketina įsigyti, nesitarti. Visas menas ir visa kūryba pirmiausia yra apie tai, kad galėtume kalbėtis. Todėl net ir meno kolekcionavimas turėtų būti tuo paremtas. Tada ir kūrinio kaina įgyja kitą vertę – ji papildoma žmogiškuoju ryšiu.

Šiuolaikinio meno kūrėjas Žilvinas Kempinas pastebėjo, kad pastaruoju metu dirba tarsi ant scenos: vos baigtas kūrinys keliauja į parodas, muges. Nebelieka laiko su juo pabūti. Ar galerijos jus ragina kurti sparčiau, produktyviau?

– Taip, laikas su kūriniu yra svarbus, deja, kartais jo visai nelieka. O spaudimas, be abejo, priklauso nuo galerijos, su kuria dirbi. Kartais jis būna itin tiesmukas. Tiesiog pasakoma: žinai, šitie darbai yra populiarūs, jie gerai eina, tad laikykis tos krypties ir sukurk daugiau. Ši įtampa sukelia konfliktinę situaciją. Tačiau paties autoriaus reikalas, kiek pasiduoti spaudimui. Juk gali pasirinkti, su kuriomis galerijomis dirbti, kaip su jomis bendrauti ir kas galiausiai tokiais atvejais bus pranašesnis – galerininkas ar tu.

Kita vertus, nerimas, kad į tavo vietą ateis kitas autorius, jei atsisakysi, šiek tiek sušvelnina reakcijas. Sykį manęs paprašė nutapyti beveik identišką paveikslą, kaip jau sukurtas, tik daug didesnį. Atsakiau, kad jis visais atvejais bus kitoks. Bet kai pasakiau, kad tai užtruks, žmogus nustebo, o man teko atsisakyti, nes negalėjau prisiimti tokios atsakomybės. Pasijutau įspraustas į rėmus ir pats paspaudžiau stabdį. Esu tikras, kad vienas visiškai atliktas, išgyventas darbas veda į visai kitokius rezultatus ir didesnę dvasinę vertę.

Reikia pripažinti, kad ne visuomet galerijų spaudimas yra blogai. Nors iš pat pradžių raginimai šiek tiek žeidžia, jie neleidžia užsnūsti. Man tai panašu į slidinėjimą. Pavyzdžiui, moku slidinėti, tačiau neinu ant statesnio kalno, nes nelabai pasitikiu savo technika. O kažkas tave pastato ant aukštesnės viršukalnės ir tu, žiūrėk, nučiuoži. Ir jautiesi geriau, imi savimi labiau džiaugtis. Tas stumtelėjimas turi teigiamų dalykų. Tiesiog reikia būti tolerantiškesniam, o kai jau iš tiesų pasirodo, kad prašoma per daug, išmok tai atvirai pasakyti.

R. Čiurlionis

Gimė Kaune.
Studijavo tapybą ir grafinį dizainą Stepo Žuko taikomosios dailės technikume.
Po studijų 11 metų restauravo barokines Kauno Pažaislio vienuolyno freskas.
Nuo 1992 m. gyvena ir kuria JAV, Čikagoje.
Dalyvavo grupinėse ir asmeninėse parodose Europoje ir JAV, jo tapybos darbų sukaupta gausybėje viešų ir privačių kolekcijų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų