R.Kalantos auka. Po 40 metų

R.Kalantos auka. Po 40 metų

R. Kalanta.

Prieš 40 metų, 1972 m. gegužės 14-ąją, Kaune, Miesto sode, devyniolikmetis jaunuolis iš Vilijampolės Romas Kalanta apsipylė benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ virto gyvuoju fakelu. Sovietinio režimo reakcija į šį protesto aktą išprovokavo jaunimo neramumus, gavusius „kalantinių“ vardą.

To meto Kauno jaunimas naudojosi laikino „politinio atšilimo“ teikiamais privalumais. Skaitė ir citavo neseniai į lietuvių kalbą išverstą Jacko Kerouaco bytnikų himną „Kelyje“, klausė „Amerikos balso“ laidų, kurių sovietų saugumo slopintuvai nebegožė, o „Liuksemburgo radijas“ jaunųjų kauniečių kambariuose aidėdavo visą parą. Per giminių iš Amerikos atsiųstus džinsus ir plokšteles informacija apie vakarietišką gyvenimo būdą pasiekdavo stalininių represijų jau nepaliestą kartą. „Nemuno“ žurnalas, Modrio Tenisono vadovaujamos pantomimos studijos spektakliai atspindėjo tuomečius tikruosius jaunimo idealus ir gyvenimo filosofiją.

Hipiuojantis Kauno jaunimas (pačių siūti skaisčiai raudoni, ryškiomis geltonomis gėlėmis išmarginti marškiniai, kliošinės kelnės su pritaisytomis žybsinčiomis lemputėmis) turėjo nuolatinę susitikimo vietą: Miesto sode, prie fontano (po kalantinių fontanas skubiai buvo perkeltas kitur). Miesto sodas jiems simbolizavo tarpukario Lietuvą: Danielių Dolskį, Antaną Šabaniauską, Konrado kavinę ir laisvę. Bet po žydinčiais kaštonais ir 1972-ųjų gegužę besibūriavusi nuolatinė kompanija R. Kalantos nepažinojo. Tačiau gali būti, kad būtent dėl čia šmėžavusių ilgaplaukių, sukūrusių savotišką nepaklusnumo salelę režimui, R. Kalanta savo aukos „scena“ pasirinko Miesto sodą.

Žinia, kad Miesto sode susidegino „kažkoks vaikinas, kurį M. Tenisonas dar bandė gesinti savo švarku“, po Kauną pasklido maždaug per valandą. Tais laikais, kai dar nebuvo interneto ir mobiliųjų telefonų, tai reiškė – žaibiškai. Netrukus susideginimo vietoje (R. Kalanta mirė ligoninėje) jaunimas ėmė dėti gėles, o milicija – glėbiais jas nešti į sunkvežimius. Vilijampolė, kur Panerių g. savo namuose kitądien buvo pašarvotas R. Kalanta ir kur traukė jaunimas, taip pat buvo pilna milicininkų. Išsigandusi, kad gali nesuvaldyti situacijos, valdžia valanda paankstino R. Kalantos laidotuves. Į jas pavėlavusieji pasipylė į Laisvės alėją. Miesto sode aplink R. Kalantos susideginimo vietą susibūrė minia, kažkas staiga pradėjo skanduoti „Laisvę Lietuvai“. Milicininkai puolė vilkti jaunuolius į sunkvežimius. Prasidėjo susistumdymas, paskui išplitęs į Laisvės alėją. Milicininkų pusėn ėmė skrieti akmenys. Milicininkų atsakas buvo „bananai“.

Spontanišką demonstraciją stropiai fotojuostose įamžinę saugumiečiai tuoj pat ėmėsi baudžiamosios operacijos. Prasidėjo nuotraukose sunumeruotų veidų paieškos, surasti jaunuoliai saugumo rūsiuose papildė ten jau tardomų bendraamžių būrius. Draugovininkai (komjaunimo aktyvistai) su skutimosi peiliukais netrukdomi švaistėsi po Laisvės alėją – per savaitę Kaune nebeliko ilgaplaukių.

Po „kalantinių“ Kaunas buvo paskelbtas visiškai uždaru užsieniečiams miestu, o R. Kalanta – psichikos ligoniu. Jo reabilitavimas net papūtus laisvės vėjams užtruko – Lietuvos psichiatrijos viršūnėlės nelengvai pripažino sutepę savo munduro garbę.

Nuo 1972 m. nieko panašaus į „kalantines“ Lietuvoje daugiau nepasikartojo iki pat didžiųjų Sąjūdžio mitingų 1988-aisiais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų