R. Beresniovas: lietuviai per daug sureikšmina savo šalį

R. Beresniovas: lietuviai per daug sureikšmina savo šalį

Lietuvius užsienyje turėtų vienyti ne gimtoji kalba, liaudies dainos ar cepelinai, o troškimas dalytis svetur įgyta profesine patirtimi ir kartu didinti gimtosios šalies konkurencines pajėgas. Tokia idėja karjeros visame pasaulyje siekiančius tautiečius mėgina sudominti JAV banko HSBC padalinio „Global Business Banking“ viceprezidentas Rokas Beresniovas, kurį Stokholme (Švedija) kalbino IQ apžvalgininkė Lina Navickaitė.

 

– Kaip atsidūrėte Jungtinėse Valstijose?

– Pirmą kartą į JAV išvykau pagal studentų programą „Work and Travel USA“. Grįžęs užbaigiau rinkodaros studijas Kauno kolegijoje ir 1998-aisiais apsisprendžiau vykti į Ameriką, nes Lietuvoje nemačiau didelių saviraiškos galimybių. Tiesą sakant, visada norėjau gyventi ir dirbti Jungtinėse Valstijose, kurios man atrodė didelių galimybių šalis. Ten pirmiausia ėmiau mokytis anglų kalbos ir tuo pat metu dirbau. Ėmiausi visokiausių darbų – esu dirbęs ir dieną, ir naktį iš karto trijose vietose.

 

– O kaip įsitvirtinote bankų sektoriuje?

– JAV baigęs tarptautinio verslo ir prekybos studijas, 2005-aisiais ėjau vadovaujamas pareigas mažmeninės prekybos įmonėje, kai mane pakvietė į „Bank of America“. Neslėpsiu: pasiūlymas buvo gana netikėtas. Vėliau kelerius metus dirbau komerciniame banke „Eagle Bank“ Vašingtone, finansinių paslaugų korporacijoje „Wells Fargo“, o prieš porą metų mane perviliojo į HSBC. Tokia darbuotojų migracija yra įprastas reiškinys Amerikoje.

 

– Kilote karjeros laiptais kaip tik tais metais, kai pasaulį užklupo finansų krizė, kurios sukėlimu buvo apkaltinti bankai. Ar nekilo minčių ieškotis saugesnio karjeros uosto?

– Per krizę didžiausio smūgio sulaukė investicinė bankininkystė, o aš dirbau tradicinės komercinės bankininkystės sektoriuje. Nemanau, kad dėl sunkmečio būtų galima kaltinti tik bankus. Problemų kilo dėl investicinių bankų sukurtų instrumentų, kurių neperprato net reguliuojančios institucijos ir negalėjo kontroliuoti. Tai – signalas, jog šalių vyriausybės turėtų imtis griežtesnių priemonių ir sustiprinti bankų kontrolę.

 

– Iki šiol diskutuojama, ar JAV valdžiai nereikėjo gelbėti „Lehman Brothers“, su kurio bankrotu tapatinama finansų krizės pradžia?

– Manau, kad JAV valdžia turėjo tai padaryti. Nors visi tikėjosi, kad sunkmetis truks metus ar dvejus, tokios viltys žlugo. To ir nereikia laukti. Procesas bus ilgas. Už Atlanto nemažai kritikuojamas ir prezidento Baracko Obamos ekonomikos skatinimo planas, kuriam skirtos milijardinės lėšos. Esą jis nebuvo efektyvus. Tačiau, mano nuomone, jeigu to nebūtų buvę, dabartinė padėtis būtų daug prastesnė. To pavyzdys – automobilių pramonė. Valdžios parama nuo bankroto išgelbėjo vienus didžiausių pasaulio automobilių koncernų „General Motors“ ir „Ford“, o šie per pastaruosius porą metų ne tik grąžino gautas lėšas, bet ir dirba pelningai.

 

– Nemažai kalbėta, kad per sunkmetį sudrebintas bankų sektorius turėtų apsivalyti ir tapti sveikesnis. Ar tas procesas vyksta?

– Taip, vadinamieji streso testai parodo, kuriems bankams iškiltų grėsmė, jeigu įvyktų daugiau sukrėtimų. Tad jiems teikiami nurodymai ir duodama laiko susitvarkyti. Akivaizdu, kad šiuo metu bankai prisiima daugiau atsakomybės.

Pastaruoju metu pasikeitė ir gyventojų požiūris. Anksčiau kone geležine taisykle laikytas pasakymas „Too big to fail“ (liet. Per didelis, kad žlugtų) jau kelia abejonių. Žmonės labiau nerimauja dėl didžiųjų bankų ateities, tad nenuostabu, kad vis daugiau vartotojų linkę rinktis mažesnius komercinius bankus. Į juos paskolų kreipiasi ir smulkios bei vidutinės įmonės, nes didžiosios finansų institucijos neretai nesistengia įsigilinti į regioninio verslo poreikius. O mažesnių bankų atstovai gali objektyviau įvertinti mokumą ir priima palankesnius sprendimus dėl kreditavimo.

 

– Panašių nuogąstavimų buvo pasigirdę ir Lietuvoje, kur per krizę į didžiuosius bankus atsiųsti prievaizdai iš užsienio itin suvaržė iki tol vyravusią kreditavimo laisvę.

– Kai nežinai vietos verslo sąlygų, iš tiesų sunku priimti objektyvų sprendimą. Ne visi užsieniečiai gali suprasti, kaip skiriasi panašaus profilio verslas, įsikūręs Vilniuje, Gedimino prospekte, ir, sakykime, Panevėžyje.

 

– O gal Lietuvos bankininkystės sektoriuje galima sulaukti pokyčių, naujų žaidėjų?

– Vertinant palyginti nedidelę Lietuvos rinką, į šį klausimą sunku vienareikšmiškai atsakyti. Manau, kad investicinė bankininkystė turi daugiau plėtros galimybių, nes kol kas ji Lietuvoje žengia pirmuosius žingsnius. Kaskart atvažiuodamas į Lietuvą aš pastebiu vis daugiau kredito unijų. Tai rodo, kad specializuotos, nedidelės finansinės įstaigos sėkmingai dirba ir vykdo plėtrą. Tiesa, žmonių pasąmonėje vis dar įsitvirtinusi nuomonė, kad didesnis bankas yra stabilesnis ir jam veikiausiai valdžia neleis žlugti. Tačiau kuo bankas didesnis, tuo jam sunkiau išlaikyti aukštą klientų aptarnavimo lygį. Manau, kad Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, vis daugiau žmonių netenkina bankų aptarnavimo kokybė ir priimami sprendimai. Tai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl vartotojai renkasi mažesnius bankus ar kredito unijas.

Beje, mažesni bankai Lietuvoje galėtų teikti tam tikras nišines paslaugas, kurios vargu ar sudomins didžiuosius Skandinavijos atstovus. Pavyzdžiui, nemažai užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių norėtų gimtinėje įsigyti būstą, tačiau jie negali gauti paskolų iš Lietuvos bankų, kuo aš pats įsitikinau, nes pajamos užsienyje nėra vertinamos. Patikrinti pajamų užsienyje dydį sunku, bet nėra neįmanoma, nes pasaulis tampa vis globalesnis.

 

– Tai jūs pats visų tiltų į Lietuvą nesate sudeginęs?

– Tikrai ne. Lietuvoje lankausi kas tris keturis mėnesius. Kaune turiu butą, už kurio komunalines paslaugas, beje, sumoku daugiau nei už daug didesnio būsto Amerikoje. Lietuvoje gana dažnai lankosi ir mano žmona amerikietė, kuri visai neblogai kalba lietuviškai.

 

– Tačiau vargu ar svarstytumėte galimybę grįžti?

– Kodėl gi ne? Aš dažnai apie tai pagalvoju (šypteli). Bet svarstau ir tai, kaip čia galėčiau save realizuoti. Kai rinka maža, tokia užduotis nelengva.

 

– Vis dėlto net Lietuvos valstybinės institucijos sugeba pervilioti užsienio bankuose aukštas pareigas užėmusius lietuvius.

– Niekada negali žinoti… Jeigu sulaukčiau įdomaus pasiūlymo, tikrai svarstyčiau grįžti gyventi ir dirbti Lietuvoje.

 

– O kaip kilo mintis burti užsienyje dirbančius lietuvius ir įsteigti viešąją įstaigą „GLL Global Lithuanian Leaders“?

– Ši idėja atsirado 2009-aisiais, po Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo (PLEF). Dar 2006 m. internete pradėjau ieškoti tautiečius vienijančių organizacijų. Net ir praleidęs nemažai metų JAV, vis tiek save sieju su Lietuva. Tiesa, alternatyva buvo ir tebėra – aktyviau dalyvauti JAV lietuvių bendruomenės veikloje. Ji vienija daugiau vyresnio amžiaus lietuvius, nemažai jų net nėra buvę Lietuvoje. Jie puoselėja lietuvybę, tradicijas. Liaudies dainos, šokiai, cepelinai yra puiku, tačiau man tai nėra svarbu. Aš tikiu, kad galiu būti naujos kartos lietuvis. Manau, kad lietuviu gali būti ir asmuo, kuris net nekalba lietuviškai. Lietuviu gali būti žmogus, kuriam visai nepatinka lietuviškas maistas.

Žinoma, užsienio lietuvių bendruomenių veikla yra labai svarbi, nes mūsų šalis labai maža, o kultūra – sena, kurią reikia saugoti. Tačiau man dabar nėra aktuali nei kalba, nei maistas, nei kultūriniai aspektai. Todėl aš susidomėjau PLEF, kurio tikslas – suburti užsienyje dirbančius lietuvius profesionalus. Ten susipažinau su keliais bendraminčiais, su kuriais vėliau bendraujant ir kilo idėja įsteigti organizaciją, vienijančią savo srities profesionalus lietuvius, nesvarbu, kur jie dirbtų ir gyventų: užsienyje ar Lietuvoje.

 

– Regis, Lietuvoje apstu įvairiausių organizacijų. Kodėl neprisijungėte prie vienos iš jų?

– Visos organizacijos yra išsikėlusios tikslų ir misijų, tačiau dauguma jų nėra atviros ir vienija tam tikrą uždarą žmonių ratą. Todėl ir ne visų jų veikla yra sėkminga. Mes tuo ir skiriamės, kad esame atviri ir laukiame visų savo srities profesionalų, lyderių, globalių lietuvių, kurie norėtų dalytis savo iki šiol sukaupta profesine patirtimi su jaunesniais, karjeros siekiančiais žmonėmis. Norime, kad tai būtų verslui naudingas profesionalų tinklas.

Tikime, kad, suvieniję užsienyje dirbančius žmones, galime sustiprinti ir Lietuvos konkurencines pozicijas globaliame pasaulyje. Tautybės klausimas mums nėra svarbiausias – pakanka, kad žmogus domisi Lietuva arba galbūt čia buvo studijavęs, kurį laiką dirbęs, tačiau tebėra išsaugojęs sentimentų.

 

– Ar GLL nevirs tik verslo elitui skirtu klubu arba naujųjų laikų masonų lože?

– Nemanau, kad tokia grėsmė reali. GLL yra lyg naujosios diasporos bendruomenė. Taip, dauguma organizacijos narių yra aukšto ir vidutinio lygmens verslo vadovai, tačiau esame atviri ir siekiantiems karjeros profesionalams, kurie rytoj bus savo srities lyderiai.

 

– Ar asmeniniai narių interesai – karjera, gal net savanaudiški tikslai – neatsidurs pirmoje vietoje?

– Tiesa ta, kad verslo elitui mūsų organizacijos nelabai reikia. Mums jų reikia daug labiau. Esame subūrę 12-kos narių stebėtojų tarybą. Be to, siekiame pritraukti kuo daugiau ne lietuvių, nes norime tapti globalia bendruomene, kuri į Lietuvą žiūrėtų iš aukščiau, o ne iš Lietuvos – į viršų. Tai svarbu, nes globaliame pasaulyje žmonių supratimas apie Lietuvą yra visiškai kitoks, nei mes patys save matome.

Lietuvoje gyvenantys žmonės truputį per daug sureikšmina savo šalį. O iš kiekvienos valstybės ar žemyno „matomas“ vaizdas ir požiūris gali būti skirtingas. Įvairialypis vertinimas iš šalies Lietuvai gali būti naudingas – galbūt jis atvertų naujų konkurencijos galimybių tiek verslo, tiek mokslo srityje, o gal net parodytų naują kryptį, kurios laikydamasi Lietuva galėtų patekti tarp pirmaujančių valstybių.

 

– O ta nauja kryptis gali būti atrasta esant dabartinėms verslo sąlygoms?

– Verslo aplinką lemia ne tik valdžios sprendimai. Manau, kad sąlygos verslui gerėja, bet dar reikia laiko. Kai kurie žmonės grįžta į Lietuvą padirbėję užsienyje ir atsiveža žinių apie korporacinę kultūrą, vakarietiško verslo kultūros pavyzdžius diegia užsienio investuotojai. Pokyčiai akivaizdūs, ypač per pastaruosius dešimt metų. Lietuvoje verslas keičiasi į gerąją pusę, bet per naktį padėtis iš esmės nepasikeis. Tačiau domino efektą gali sukelti: paskui tokius vardus kaip „Barclays“ daug lengviau atvesti naujų investuotojų. Jeigu verslo aplinka būtų labai bloga, tokių įmonių kaip „Barclays“ Lietuvoje tikrai nematytume.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų