Protingi ir pavojingi

Protingi ir pavojingi

Su pridėtinės vertės mokesčio (PVM) grobstytojais aktyviai kovoja Mokesčių inspekcija, tačiau teisėsaugai šie nusikaltimai nebėra prioritetinė sritis. Tai ateityje turės skaudžių padarinių.

2014 m. pabaigoje, iki nuosprendžio priėmimo senaties likus vos dienai, Vilniaus apygardos teismas kaltu pripažino verslininką dėl PVM sukčiavimo. Tirti 2000–2004 m. įvykdyti nusikaltimai, o nustatytos aplinkybės išties įspūdingos: grynųjų pinigų į įmonės kasą įmokėta apie 4,56 mln. eurų, bendra tariamai įsigytų prekių ir paslaugų suma sudarė apie 2,55 mln. eurų, sukčiaujant nuslėpta daugiau nei 457 tūkst. eurų pirkimo PVM.

PVM sukčiavimas laikomas itin pavojingu nusikaltimu valstybės biudžetui, o jo dažnai griebiasi organizuotos grupės. Šie žmonės gerai išmano finansus, mokesčių deklaravimo ypatumus ir turi aiškų tikslą – savintis valstybės lėšas. Tokie veiksmai įvardijami kaip baltųjų apykaklių nusikaltimai. Nors padaroma didžiulė žala ir visuomenėje kyla rezonansas, Lietuvoje plačiau ir išsamiau šia tema nediskutuojama. Pasigirsta tik pavienių ir dažnai spontaniškų pastabų dėl itin sudėtingų tirti nusikaltimų: PVM ir finansinių įstaigų turto grobstymo, pinigų plovimo, sukčiavimo. Dažnai teisėsaugą dėl esą lėto darbo kritikuojantys asmenys net nežino, kiek laiko ir pastangų pareikalauja išnarp­lioti ne įsivaizduojamus, o tikrus baltųjų apykaklių nusikaltimus.

Finansinių nusikaltimų žala dvejopa. Ji gali būti įvertinama nustatant konkrečius nuostolius (pavyzdžiui, nesumokėtus mokesčius), taip pat būti neapčiuopiama, iš esmės žlugdanti pasitikėjimą finansų sistema. Valstybė suinteresuota, kad mokesčių sistema funkcionuotų tinkamai, užtikrintų stabilias ir prognozuojamas biudžeto pajamas. Jei šie nusikaltimai daro didelę žalą šalies finansų sistemai, būtent jiems valdžia turėtų skirti ypatingą dėmesį.

Visos Europos problema

Europos Parlamentas kovą su mokesčių slėpimu ir vengimu paskelbė prioritetiniu mokesčių politikos klausimu ES. Bendrijoje dėl mokesčių slėpimo ir vengimo kasmet prarandama apie 1 trln. eurų įplaukų – 2000 eurų kiekvienam ES gyventojui. Europos Komisija (EK) nurodo, kad dešimtys milijardų eurų, dažnai nedeklaruotų ir neapmokestintų, lieka lengvatinio apmokestinimo šalyse ir teritorijose. PVM yra pag­rindinis mokestis, kurį siekiama nuslėpti ar sukčiaujant pasisavinti. Kaip rodo EK tyrimas, dėl reikalavimų nesilaikymo arba mokesčių nesurinkimo 2011-aisiais ES narės prarado 193 mlrd. eurų numatytų PVM įplaukų, o tai sudaro 1,5 proc. bendrojo vidaus produkto.

PVM sukčiavimo problema ne kartą kelta aukščiausiu lygiu, ypač po finansų krizės, kai buvo itin atidžiai skaičiuojamos įplaukos į biudžetą ir nesurinktos planuotos pajamos. Paradoksas, tačiau ES deklaruojamos bendros rinkos, laisvo prekių ir paslaugų judėjimo vertybės per įvairias PVM sukčiavimo schemas (pavyzdžiui, karuselinis sukčiavimas) atsisuka prieš pačias valstybes nares ir Bendriją. Taip pažeidžiami rinkai labai svarbūs teisingumo ir sąžiningumo principai.

Šalims ekonomiškai sunkiu metu sąžiningi piliečiai neturėtų nukentėti dėl didinamų mokesčių, kad būtų kompensuojamos dėl sukčiavimo ir mokesčių slėpimo negautos pajamos. Kaip pabrėžė EK, teisingumas yra esminė sąlyga, kad būtinos ekonominės reformos būtų socialiai ir politiškai priimtinos, – visi bendros rinkos pranašumais besinaudojantys mokesčių mokėtojai turėtų sąžiningai vykdyti prievoles.

Nors ES itin akcentuoja finansinių nusikaltimų žalą, realūs rezultatai labai priklauso nuo kiekvienos valstybės pas­tangų. Štai pusėje Bendrijos narių surenkama mažiau nei 50 proc. teorinio PVM, geriausią rezultatą pasiekusiame Liuksemburge sulaukiama 92 proc., o Graikijoje – vos 36 proc. šio mokesčio.

Dėmesys – kitoms byloms

Pagal PVM grobstymo atvejus Lietuva neišsiskiria ES kontekste, o pagal surenkamą mokestį yra šiek tiek žemiau vidurkio. 2009 m. Valstybės kontrolė, siekdama įvertinti kovą su PVM vengimu ir sukčiavimu, atliko auditą ir pateikė prielaidą, kad Lietuvos biudžeto nuostoliai dėl PVM vengimo ir sukčiavimo 2006–2008 m. galėjo siekti nuo 178 mln. iki 266 mln. eurų. Audito išvadose taip pat teigiama, kad PVM vengimo ir sukčiavimo mastas nežinomas ir neprognozuojamas.

Generalinė prokuratūra pirmąsias bylas dėl valstybės lėšų užvaldymo tariamai susigrąžinant PVM iškėlė dar 1996 m. Tačiau didesnę svarbą šių nusikaltimų tyrimai įgijo 1999-aisiais, kai pradėtos baudžiamosios bylos dėl gerai organizuotų nusikalstamų grupuočių PVM grobstymo.

2002 m. Generalinės prokuratūros veiklos ataskaitoje pabrėžiama, kad šios kategorijos bylos turėtų būti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos kompetencija, o PVM grobstymo bylos – prioritetinė prokuratūros veiklos sritis. Iš tiesų, kaip rodo kitų valstybių praktika, būtent specializuotos teisėsaugos institucijos gali pasiekti geriausių rezultatų narpliodamos mokesčių sukčiavimo bylas. Tokio pobūdžio bylos ne tik sudėtingos dėl labai didelės apimties, nes įtariamųjų, realiai veikiančių ir fiktyvių įmonių skaičius neretai viršija keletą dešimčių, tyrimas tęsiasi labai ilgai, todėl valstybei baudžiamasis procesas brangiai kainuoja.

Tačiau dabar prokuratūros prioritetai kiti. Nagrinėdami 2002–2010 m. jos veiklos ataskaitas pastebime, kad viena pagrindinių tyrimų organizavimo krypčių buvo PVM sukčiavimo bylos, tačiau jau 2012 m. ataskaitoje to neliko. Vėlesnėse prokuratūros ataskaitose keliamas nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo ir neteisėto praturtėjimo prioritetas. 2005 m. atlikti 124 tyrimai dėl PVM grobstymo, o 2009-aisiais – net 383. Po metų jų gerokai sumenko, o 2011 m. tirtos tik 175 PVM grobstymo bylos – 54 proc. mažiau nei 2009-aisiais.

Tai galima vertinti kaip strateginę politikų ir teisėsaugos klaidą. Be abejo, pinigų plovimo ir neteisėto praturtėjimo bylos svarbios, tačiau jas tiriant pasiektus rezultatus įvertinti dar sunkiau. Tačiau EK inicijavo teisės aktų pakeitimus ir nustatė prioritetines sritis būtent PVM sukčiavimo ir vengimo problemai spręsti. Ateityje nereikėtų stebėtis, kad nepasiekta teigiamų pokyčių, apleidus realią ir opią PVM sukčiavimo bylų praktiką, nustūmus ją į antrą planą. Neabejotina, kad valstybė negali atleisti vadžių PVM sukčiavimo bylose, nes tai susiję su pagrindiniu biudžeto pajamų šaltiniu.

Šio straipsnio autorius L. Lukošius yra advokatas, anksčiau dirbęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje.

 

Kalėjimo sienos storio riba

„Baltųjų apykaklių nusikaltimų“ terminą dar praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pirmasis pavartojo žymus JAV kriminologas Edwinas Sutherlandas. Mokslininkas nagrinėjo socialines grupes, jų nusikalstamą elgesį ir nustatė, kad aukštesnio socialinio sluoksnio atstovai imasi rafinuotų, sunkiau išaiškinamų ir didelę žalą visuomenei darančių nusikaltimų.

Buvęs Jungtinės Karalystės iždo kancleris Denisas Healey (nuotr.) yra pasakęs, kad skirtumas tarp mokesčių vengimo ir slėpimo yra kalėjimo sienos storio. Šis subtilus posakis išraiškingas ir tikslus. Vengti mokesčių galbūt ir smerktina, ta­čiau legalu. Mokesčių mokėtojas niekaip neįpareigotas atseikėti kaip įmanoma daugiau mokesčių, nes jis gali rinktis veikimo būdus, kurie jam nepažeidžiant įstatymo padėtų išvengti didesnių prievolių valstybės biudžetui. Tačiau mokesčių slėpimas yra šiurkštus įstatymų pažeidimas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų