(Dmitrijaus Radlinsko nuotr.)

Prognozė: naftos era nesibaigė

Prognozė: naftos era nesibaigė

Nors naftos pramonei prognozuojama liūdna pabaiga, degalų gamintojų vis daugėja, o konkurencija stiprėja. Dėl to naftos perdirbėjai turi ieškoti naujų būdų, kaip išgyventi. Apie naftos pramonės ateitį su „PKN Orlen“ vyriausiuoju ekonomistu Adamu Czyżewskiu kalbėjosi Artūras Ketlerius.

– Pastaraisiais metais „Orlen Lietuva“ veikia pelningai, tačiau teigiamus rezultatus pasiekė tik tuomet, kai nukrito naftos kainos. Kokios perspektyvos laukia Mažeikių perdirbėjos, jei nafta vėl brangs?

– Naftos perdirbėjų pelningumas priklauso nuo išorės veiksnių, tačiau ne vien nuo naftos kainų. Žinoma, kai įvyksta išorinis šokas ir nafta atpinga dėl technologinių priežasčių, pelno maržos pakyla.

Tiesa, kad pelno maržos padidėjo dėl naftos kainų nuosmukio, tačiau iš to negalima daryti prielaidos, jog išaugus kainoms pelno marža susitrauks. Tokia taisyklė galiotų, jeigu kainos pakiltų dėl geopolitinio šoko ar pan. Degalus vis vien reikia gaminti. Mažeikiams buvo sunkūs laikai, tačiau jie siekė tobulėti, pagerinti tai, ką mes vadiname veiklos kompetencija.

– Sunkiaisiais laikais kalbėta apie „Orlen Lietuvos“ pardavimą, nes perdirbimo pajėgumų pasaulyje yra per daug. Ar tokių svarstymų negali kilti vėl?

– Naftos perdirbimo verslas Europoje apskritai yra pažeidžiamas, nes pajėgumų yra per daug. Tie papildomi pajėgumai iš dalies buvo naudojami, nes nukritus naftos kainoms ir pakilus maržoms perdirbėjai gali gaminti daugiau degalų. Bet, norint parduoti tuos degalus, reikia sumažinti kainas. Jeigu pasaulyje būtų išnaudojami visi pajėgumai, naftos kainos neturėtų įtakos degalų kainoms. Niekas nesikeistų.

Dabar tų papildomų pajėgumų yra. Negana to, Vidurio Rytų ir Azijos valstybės stato naujas perdirbimo įmones šalia pigios naftos šaltinių, nes nori išnaudoti kainų svyravimus. Bendrovės parduos degalus pasaulyje ir konkuruos su Mažeikiais, todėl negalime atsipalaiduoti. Nors dabar pelno maržų prognozės atrodo geros, ateina naujų konkurentų.

– O kaip Mažeikiams laimėti šioje konkurencinėje kovoje?

– Pirmiausia, naftos perdirbimo įmonė negali būti viena, ji turi priklausyti didesnei grupei, kaip „Orlen Lietuva“ priklauso „PKN Orlen“. Nors Lietuvoje ji yra vienintelė naftos perdirbėja, mūsų grupėje pajėgumų yra daug. Mūsų strategija yra kurti vertės grandinę, auginti konkurencingumą, mažinti sąnaudas ir nedidinti perdirbimo pajėgumų.

Mūsų strategija yra kurti vertės grandinę, auginti konkurencingumą, mažinti sąnaudas ir nedidinti perdirbimo pajėgumų.

Taigi, po kelerių metų „Orlen Lietuvos“ arba kitų perdirbimo įmonių įtaka „PKN Orlen“ grupei bus menkesnė, vis mažiau priklausys nuo degalų gamybos ir vis labiau – nuo naftos chemijos produktų. Svarbu paminėti, kad, kai buvo sunkūs laikai, sakydavome, jog Mažeikiuose yra puiki jūrinė perdirbimo įmonė, tik bėda, jog ji – viduryje sausumos.

– Kaip tuomet išgyventi jūrinei gamyklai sausumoje?

– Tokią perdirbimo įmonę turime Polocke ir ji parduoda degalus aplink esantiems klientams. Lietuvoje padėtis kitokia ir čia tik pusė degalų parduodama vietoje. Tačiau rinka auga, todėl ilgainiui pardavimų per jūrą vis mažės. Taigi tai yra būdas didinti konkurencingumą, nes dabartinės mūsų sąnaudos ateityje taps konkurentų sąnaudomis. Nereikia manyti, kad „Orlen Lietuvos“ padėtis prastesnė nei gamyklos Polocke. Esame regione, kur degalų vartojimas auga.

– Naftos įmonės žvalgosi ir į kitas energetikos sritis. Pavyzdžiui, „Statoil“ analizuoja atsinaujinančiosios energetikos galimybes. Ar galima tikėtis, kad „PKN Orlen“ taip pat žengs į kitas sritis?

– Dirbame prie šių strategijų. Viena jų, galinti diversifikuoti naftos sektorių, yra elektromobilumo strategija. Taip pat žengiame į kitas energetikos sritis ir planuojame investuoti į jas, nes turime dujinę elektrinę, kuri balansuotų vėjo jėgaines, kai jos nepagamintų reikiamo kiekio energijos.

Esmė ta, kad didelėms įmonėms sunku žengti į rizikingus verslus. Sprendžiame reguliavimo iššūkius, kurie leistų mums tapti dviejų greičių įmone. Vienas greitis – tai egzistuojantis turtas ir veikla, kitas – naujų ribų ir sričių tyrinėjimas, bet tai turi būti daroma vadovaujantis visiškai kitomis taisyklėmis. Mums netrūksta idėjų, kaip tai galima padaryti, tačiau reikia investuoti palyginti dideles sumas į rizikingas sritis. Ir tai nėra vien „PKN Orlen“ problema, visos didelės kotiruojamos bendrovės su tuo susiduria.

– Kaip tuomet tradicinėms energetikos įmonėms imtis naujų rizikingų verslų?

– Jeigu norime išleisti pinigus kam nors, ko investuotojai negali įvertinti, jie tai traktuoja kaip iššvaistytas lėšas. Taip nutinka todėl, kad jie nemato rezultatų, įžvelgia tik išlaidų naštą, mažėjantį pelną ir neturi galimybės įvertinti būsimus rezultatus. Tad svarbu turėti gerą administraciją, kompetentingą personalą, kuris eliminuotų arba susiaurintų rizikingas sritis. Tačiau yra dviejų tipų rizikos: akla ir valdoma. Pastaroji yra tarsi statymas arklių lenktynėse. Jeigu domiesi, tavo statymai būna daug taiklesni. Akla rizika panaši į žaidimą kauliukais.

– Galima išgirsti svarstymų, kad smunkant žaliavos kainai naftos bendrovės, suprasdamos, jog naftos pramonė tuoj mirs, stengiasi išgauti kuo daugiau išteklių. Kiti teigia, kad rinkos keičiasi labai lėtai ir naftos vis tiek reikės. Kokia jūsų nuomonė?

– Visų pirma, naftos kainų nuosmukį lėmė naujos technologijos. Jos leidžia išgauti naftą iš motininių šaltinių, ir mums nebereikia laukti, kol pati gamta naftą surinks į vieną vietą. Dabar tai galime padaryti patys. Antroji technologija lėmė, kad sugebame išgauti naftą iš gilesnių povandeninių šaltinių, kurių anksčiau negalėjome pasiekti.

O jeigu investuotojai manytų, kad naftos pramonė dings arba naftos laikas baigėsi, jie į šią sritį lėšų nenukreiptų. Tuomet žaliavų sumažėtų. Tai reikštų, kad kasmet gavyba susitrauktų 2,5 mlrd. barelių – dvigubai daugiau, nei auga vartojimas. Taigi, siekiant išlaikyti gavybą pastovią, reikia daug investuoti. Automobilių parkui vis vien reikės degalų, tad, investicijoms sustojus, rinka anksčiau ar vėliau pajustų naftos stygių, ir kainos vėl pakiltų. Tada investuotojai grįžtų, ir naftos trūkumo rinka nebejustų.

A. Czyżewskis
1978 m. baigė Stanfordo universitetą Kalifornijoje.
1995–2000 m. dirbo Pasaulio banko makroekonomistu.
2001–2007 m. Lenkijos nacionaliniame banke vadovavo makroekonominiams ir infliacijos tyrimams.
Nuo 2007 m. – „PKN Orlen“ vyriausiasis ekonomistas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų