Angela Merkel ir Viktoras Orbanas (Scanpix nuotr.)

Problemiški Vokietijos santykiai su Višegrado valstybėmis rodo, kad jos galios ribotos

Problemiški Vokietijos santykiai su Višegrado valstybėmis rodo, kad jos galios ribotos

Lenkijai, Čekijai, Slovakijai ir Vengrijai ne itin rūpi, ką mano Angela Merkel

Vokietija jau seniai laiko save Rytų ir Vakarų Europą jungiančiu tiltu. Buvęs Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas prisimena, kaip XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Helmutas Kohlis jam sakė, jog Šaltojo karo metais prisirišusi prie Vakarų dabar jo šalis turi šlietis prie Rytų, kad „neslydinėtų kaip nepritvirtintas balastas po laivą“, turėdamas omenyje, kad Vokietijos ir rytinių kaimynių, ypač Višegrado ketverto, t. y. Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos, susvetimėjimas išbalansuotų Europos laivą.

O santykiai su tuo ketvertu (V4) pastaruoju metu labai pašlijo. Vaizdas nėra perdėm vienodas. Čekija ir Slovakija Berlynui atrodo draugiškesnės už Vengriją, o ypač Lenkiją. Bet tvyro jausmas, kad regionas tolsta. „Žmonės čia mato, kad per ilgai laikė Višegradą savu“, – tvirtino Milanas Nicas iš Vokietijos užsienio politikos tarybos.

Iš dalies dėl problemos kaltas Vokietijos dydis. Angelai Merkel nusprendus 2015 m. krizės įkarštyje neužverti šalies sienų pabėgėliams, V4 pasijuto (tikrąja to žodžio prasme) paliktos nuošalyje. Joms atrodė, kad kanclerė net nepasitarusi pavertė jas pereinamaisiais koridoriais, kuriais, pavilioti žadamo patogaus gyvenimo, į Vokietiją traukė nepageidaujami migrantai. Susierzinimas virto pykčiu, kai vėliau A. Merkel paragino visas ES nares priimti pabėgėlių pagal nustatytą kvotą.

Gąsdina ir Vokietijos ekonominė galia. Su V4 šalį sieja didesni prekybos ir investicijų srautai nei su Kinija. Tai skatina dėkingumą, bet ir apmaudą. Neseniai Čekijos ir Slovakijos ministrai pirmininkai piktai kritikavo vokiečių įmones, kad vietos darbuotojams moka mažiau, nei mokama Vokietijos gamyklose. Išplatinta prancūzų ekonomisto Thomas Piketty analizė rodo, kad iš tokių užsienio investicijų V4 šalyse susirenkama daugiau pelno, nei regionas gauna išmokų iš ES.

„Užsilikę Antrojo pasaulinio karo prisiminimai padeda autoritarinėms V4 vyriausybėms lengvai išnaudoti antivokiškas nuotaikas“, – pažymi Thorstenas Benneris iš Pasaulinio viešosios politikos instituto. Tai akivaizdžiausia Lenkijoje, kur populistinės Teisės ir teisingumo partijos (PiS) vadovai vėl prabilo apie karo reparacijas, Holokausto įstatymu uždraudė minėti lenkų kolaboravimą su naciais vykdant žiaurumus ir pradėjo reklaminę kampaniją, kurioje raginama sakyti „vokiečių mirties stovyklos“ turint omenyje nacių mirties stovyklas, veikusias Lenkijoje.

Vengrijos ministras pirmininkas, nacionalistas Viktoras Orbánas (nuotraukoje su A. Merkel), palaimino mintį Budapešto centre pastatyti „memorialą vokiečių invazijos aukoms“. Kartais pagalius sau kaišioja pats Berlynas. Gegužės 4-ąją prasidėjo dujotiekio „Nord Stream 2“ statybos. Aplenkęs Lenkiją, jis sujungs Rusiją ir Vokietiją, žadindamas istorines baimes pakliūti tarp dviejų galingų valstybių.

Įtampa prie Rytų sienos rodo, kad Vokietijos galia ribota. Nepaisant ekonominio svorio Berlynui nepavyko priversti V4 valstybių priimti kelių šimtų pabėgėlių. Šiomis dienomis A. Merkel dažniau kalba apie išorinių Europos sienų kontrolę nei apie tai, kaip tvarkytis su jas kirtusių pabėgėlių našta, – būtent taip prioritetus mato ir V4.

Bundesvero ateities scenarijuje dėliojama situacija, kad iki 2040 m. rytinės ES valstybės atsiskirs ir prisijungs prie autokratinio Eurazijos bloko.

Tuo tarpu Vokietijos vadovai nesijaučia galintys kaip nors stabdyti ES, ypač Lenkijoje ir Vengrijoje, plintančio autoritarizmo. „Pagrūmosi Varšuvai pirštu, bus tik blogiau“, – atsidūsta vienas pareigūnas iš Berlyno, primindamas, kaip Lenkija puola nepriklausomą spaudą ir teismus. Panašiais motyvais galima paaiškinti aiškų A. Merkel nenorą pasmerkti V. Orbáną už išpuolius prieš NVO ir antisemitines gaidas. Jos vadovaujami krikščionys demokratai mūru stoja prieš raginimus išmesti „Fidesz“ partiją iš kontinento centro dešinę vienijančios Europos liaudies partijos.

Vokietijos atsargumą galima paaiškinti augančia konkuruojančių jėgų įtaka V4 šalims. Ypač dosniai investavo Kinija (pavyzdžiui, finansavo naują geležinkelį iš Budapešto į Belgradą). Kai sausį pasigirdo siūlymų nurėžti Vengrijai ir Lenkijai skiriamas ES išmokas, V. Orbánas verslo lyderiams Berlyne pasakė: „Mums reikia finansavimo naujiems keliams ir vamzdynams. Jei ES negali duoti, gausime iš Kinijos.“ Po dviejų mėnesių Kinijos užsienio reikalų ministras pavadino V4 „dinamiškiausia jėga ES“. Kinijos vyriausybė nusiteikusi finansuoti Lenkijos „Tarpjūrio“ sumanymą integruoti Centrinę Europą pagal naują šiaurės‒pietų ašį nuo Baltijos iki Adrijos. Kai kurie Vokietijos politikos formuotojai konkuruojančių jėgų kategorijai priskiria ir JAV. Birželio 4 d. darbą Berlyne pradėjęs naujas Donaldo Trumpo paskirtas ambasadorius papiktino kalbomis, kad nori „įgalinti kitus konservatorius visoje Europoje“, matyt, turėdamas omenyje V4 vyriausybes.

Dėl galimų veiksmų Vokietijos lyderių nuomonės išsiskiria. Vieni iš jų, ypač verslo lyderiai ir A. Merkel partijai gimininga konservatyvioji Bavarijos Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), sako, kad reikia įsiteikti V4. Sausį CSU net pakvietė V. Orbáną į partijos konferenciją. Kiti, pavyzdžiui, buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris, mano, kad šaliai reikia labiau suartėti su Prancūzija, o V4 priskirti išoriniam partnerių žiedui. Vokietijos vyriausybei artimesnis pirmas variantas – deleguoti demokratinių normų priežiūrą ES ir atsidėkoti čekams bei slovakams, pakęsti V. Orbáną, „perkrauti“ santykius su Lenkija. Vėl išrinkta kanclere, A. Merkel iš karto po Paryžiaus lankėsi Varšuvoje, siekdama pabrėžti, kad dėl naujojo bendradarbiavimo su Prancūzija V4 neturėtų likti nustumtos į paraštes.

Niūriausiomis akimirkomis vokiečiai bijo, kad gali būti daug blogiau. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ neseniai spėliojo, ar nesugalvos lenkai išstoti iš ES. Lapkritį nutekintame Bundesvero ateities scenarijuje svarstoma, kad iki 2040 m. rytinės ES valstybės atsiskirs ir prisijungs prie autokratinio Eurazijos bloko. Nė vienas iš šių variantų nėra tikėtinas. Tačiau pats baimės faktas rodo, kad H. Kohlio įsitikinimas, jog siekiant Europos stabilumo Vokietiją turi supti artimos sąjungininkės, išlieka aktualus. Ekonominės sienos nugriuvo, bet atsirado naujų, atskiriančių skirtingas vertybių sistemas. Ir atrodo, kad kontinento „pusiau hegemonė“ negali jų nugriauti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų