Privatumo šarvai

Privatumo šarvai

Seimo narys Petras Gražulis turbūt būtų vienas paskutiniųjų Lietuvos politikų, kurį norėtųsi užjausti, suprasti ir jam atleisti. Krikščioniškomis vertybėmis dangstęsis gudrus manipuliatorius be jokių moralinių stabdžių, kurio tikroji religija – dviveidiškumas, gavo pelnytą atpildą. Susilaukęs nesantuokinio vaiko su kone du kartus jaunesne moterimi, kurią vertė darytis abortą, P. Gražulis pademonstravo dvigubų standartų dugną ir įkalė dar vieną vinį į žemyn dardančios savo politinės karjeros karstą.

Vienas Liberalų sąjūdžio ir „MG Baltic“ korupcijos skandalo ryškiausių veikėjų žurnalistas Tomas Dapkus (jis dirbo ir alfa.lt, tačiau iš jos pasitraukė, kai naujienų portalą įsigijo ir žurnalą IQ valdanti žiniasklaidos bendrovė) taip pat nėra labiausiai gerbtinas žurnalistų bendruomenės atstovas. Gerus ryšius politikos ir verslo pasaulyje jis naudojo ne tik visuomenės teisei žinoti, bet ir įsivėlė į galios žaidimus.

Televizijos laidos „Farai“ herojai – nuo narkotikų ar alkoholio apsvaigę jaunuoliai, užkietėję recidyvistai bei kiti į visuomenės užribį nurašyti žmonės, darantys nusikaltimus ar įsiveliantys į kitokias nemalonias istorijas – ne vieno žiūrovo čia pat prie televizijos ekrano būtų nuteisti ilgiems metams kalėjimo.

Tačiau šie trys pavyzdžiai, o jų liepos mėnesio IQ žurnalo numeryje rasite gerokai daugiau, taip pat nagrinėtini kaip brutalaus žmogaus privatumo paniekinimo atvejai.

Žiniasklaida paviešino trumpąsias žinutes, kurias esą P. Gražulis siuntė savo slaptai meilužei, kai ši dar laukėsi kūdikio. Pirmiausia, tokias telefono ekrano nuotraukas itin lengva suklastoti. Antra, visuomenė gavo pakankamai informacijos įsitikinti amoraliu politiko elgesiu, tad asmeninio susirašinėjimo viešinimas (greičiausiai autentiškas) tik tenkino auditorijos smalsumą ir nieko daugiau.

Žurnalisto T. Dapkaus daugiau nei dešimtmetį trukusi sekimo ir pokalbių klausymosi istorija siunčia pavojingą signalą apie Lietuvos saugumo ir teisėsaugos tarnybų maniją sekti ir kontroliuoti aktyvius visuomenės veikėjus bei valdžioje esančių politikų polinkį naudojantis pažymomis susidoroti ar bent pakenkti oponentams. Ne vienas teisės ekspertas, taip pat ir šiame žurnalo IQ numeryje, atkreipė dėmesį į lengva ranka Lietuvoje dalijamas sankcijas klausytis pokalbių, kurių skaičius užpernai buvo beveik toks pat kaip 30 kartų didesnėje Vokietijoje. Tai skandalingi duomenys, nes Lietuva yra viena saugiausių pasaulio valstybių ir šį slaptųjų tarnybų polinkį pridengti kovos su terorizmu širma niekaip nepavyktų.

Makabriška žmogaus privatumo niekinimo fiesta daugelį metų vyksta ir televizijos ekranuose. O viename tokių TV projektų – laidoje „Farai“ – jau ne vienerius tiesiogiai dalyvauja ir Lietuvos policija. Sunku atsistebėti, kad kamerų šviesoje policija auginasi institucijos reitingą, pasinaudodama žmonėmis, kurių daugeliui reikia ne bausmės, bet visuomenės ir valstybės pagalbos.

Sunku atsistebėti, kad kamerų šviesoje policija auginasi institucijos reitingą, pasinaudodama žmonėmis, kurių daugeliui reikia ne bausmės, bet visuomenės ir valstybės pagalbos.

Telieka stebėtis, kad tai nekliūva nei dabartiniam generaliniam komisarui Linui Pernavui, nei milžiniškus populiarumo reitingus užsiauginusiems ir į politiką pasukusiems jo pirmtakams.
Asmenų privatumo tema ypač daug dėmesio sulaukia šiomis dienomis, kai Europos Sąjungoje įsigaliojo Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas – tai paskatino diskusijas ir sukėlė įvairių interpretacijų, nes reglamente numatytos milžiniškos baudos klientams leido pasijusti ypatingiems, o įmonėms priešingai – nebūti abejingoms. Tuo pačiu tai signalas, kad ES yra pakankamai politinės valios ginti piliečius nuo pernelyg didelio verslo noro naudotis jų duomenimis.

Kitoje Atlanto pusėje savo privatumą saugančių žmonių nuotaikos gerokai niūresnės. Prieš pusmetį į skandalą įsivėlė „Facebook“, kai paaiškėjo, kad politinių konsultacijų bendrovė „Cambridge Analytica“ iš socialinio tinklo pavogė 50 mln. amerikiečių asmeninius duomenis ir juos panaudojo Donaldui Trumpui reklamuoti per JAV prezidento rinkimų kampaniją.

Informacinės technologijos ir kone kiekvieno kišenėje esantis tobulas sekimo prietaisas ‒ išmanusis telefonas, be atvangos renka duomenis apie žmonių elgesį, įpročius, pomėgius, judėjimą, draugų ratą. Tai verslams ir vartotojams suteikia daug naudos, padeda kurti naujas paslaugas ir darbo vietas, išspręsti įsisenėjusias problemas.

„Cambridge Analytica“ skandalas parodė, kad tai yra ir galingas ginklas, kuris didžiausią pavojų kelia patekęs į blogų žmonių rankas. Būtent politikai ir slaptosios tarnybos yra silpnoji grandis. Taip pat ir Lietuvoje, prie kurios vairo stovi buvę jėgos struktūrų pareigūnai ir draudimų manijos apsėsti žmonės. Jie jau dabar gviešiasi kontroliuoti piliečių pomėgius, sprendimus ir, tebūnie, ydas. Visuomenės brandumas ir nepakantumas kišimuisi į privačią erdvę yra vieninteliai efektyvūs šarvai. Asmens, kad ir kas jis būtų, teisė privalo būti aukščiau visko. Nes alternatyva – jokių teisių.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų