(Fotobanko nuotr.)

Privatizuoti Lietuvą

Privatizuoti Lietuvą

Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais nuosekliai augti ėmęs susidomėjimas įvairių rūšių ekskursijomis po Lietuvą vis dar neblėsta. Ko jose ieškome – romantizuotos ar nesumeluotos istorijos, savivertės žadintojo ar nacionalinės savimonės ugdytojo?

Penktus metus ekskursijas po Vilnių ir Kauną vedanti diplomuota istorikė Erika Meškauskienė gido pažymėjimą prie savo 25 metų pedagoginės patirties pridėti nusprendė pirmiausia dėl to, kad galėtų vesti ekskursijas mokiniams. „Kalbant su vaikais labai svarbu, kad jie pajaustų, jog viskas, kas čia yra, priklauso ir jiems, ir jie tuo ne tik gali naudotis, bet ir yra už tai atsakingi, turi tuo rūpintis. Tai toks lyg prisijaukinimas“, – aiškino E. Meškauskienė. Ji prisimena Vytauto V. Landsbergio pasakojimą apie patirtį dirbant stovykloje su vaikų globos namų auklėtiniais. Rašytojas, režisierius su jais kalbėjo ir įvairiomis skaudžiomis Lietuvos istorijos temomis. Vėliau pripažino, kad užtruko, kol jie, ilgą laiką buvę viskam abejingi, pagaliau „privatizavo“ Lietuvą – įsileido į širdis, susitapatino su ja. „Aš irgi orientuojuosi į edukavimą plačiąja prasme, – sakė E. Meškauskienė. – Tuos, kaip vadinu, pasivaikščiojimus su vaikais dėlioju pagal vertybinius dalykus, kad ugdyčiau suvokimą, jog tai, ką mes šiandien turime, yra kurta daugybės žmonių ilgus metus, kad tai svarbu ir saugotina. Turbūt tai ir yra tikrasis pilietiškumo ugdymas.“

Nutrūkusios šaknys

Skirtingai nei moksleiviai, kurių ugdymu šioje srityje gana nuosekliai rūpinasi pirmiausia švietimo įstaigos, studentai turi patys ieškoti istorijos pažinimo kelių. Tad iš savo gimtųjų miestelių išvykę studijuoti į didesnius miestus dažnai teranda kelią į naktinio gyvenimo pramogas. „Kad jie pasijustų esantys miesto dalimi, turi pažinti aplinką, kurioje atsidūrė, – neabejoja E. Meškauskienė. – Juk nebūtina gimti tame mieste, kad taptum jo dalimi. Ir, tarkime, negimusieji Vilniuje su malonumu renkasi į mūsų pasivaikščiojimus.“

Baltų dėmių istorikė mato turint ir vyresnių kartų vilniečius. „Tų tikrų, kaip suprantama – „šakninių“ vilniečių, kurių seneliai ir proseneliai čia gimę, yra labai mažai. Ir lietuviai tikrai menkai pažįsta Vilnių“, – konstatavo E. Meškauskienė. Kitas niuansas yra tai, jog daugeliui sunkiausia susitaikyti ne su tuo, jog Vytautas nugriovė Kreivąją pilį ar kad ne jo laikais Vilnius klestėjo. „Kur kas sunkiau suvokti, kad XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniuje lietuvių buvo vos keli procentai, – rodo istorikės patirtis. – Ir kad tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog tokia istorija. Ir čia proga kalbėti, kas yra lietuvis. Pirmiausia apie tai, ar kalbėjimas lenkiškai tikrai daro žmogų nebe lietuviu.“ Taip bevaikščiodami po Vilnių žmonės mokosi ne tik pakelti galvas nuo šaligatvio ar telefono į pastatų fasadus ir miesto panoramas, bet ir išgirsti kitokį požiūrį į istorines asmenybes ir tam tikras aplinkybes. Nors E. Meškauskienė neabejoja, kad didelis yra ir ekskursijų apie tokias įdomybes kaip viešnamiai poreikis.

Kur kas sunkiau suvokti, kad XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniuje lietuvių buvo vos keli procentai.

Vilniuje dirbančios turizmo agentūros vadovas Jonas Ignatonis irgi neretai girdi prisipažinimus – nepažįstame miesto. „Neseniai kelios organizacijos savo šventes pažymėjo užsisakiusios ekskursijas. Ir vėl teko išgirsti, kad gyvendami Vilniuje žmonės jo nepažįsta. Daug žino apie politiką ir anekdotų apie ją, bet ne apie miestą“, – pažymėjo J. Ignatonis.

Pagrindinė E. Meškauskienės auditorija – 40–60 metų žmonės, kurie Lietuvos istorijos mokykloje arba nesimokė, arba mokėsi paviršutiniškai. Neseniai vienas 87-erių klaipėdietis įveikė visą 3,5 val. ekskursiją apie Vilnių. Sakė, kad yra perėjęs tremtį, o ir po sostinę dar pajėgtų… E. Meškauskienės patirtis rodo, kad žinių tebeieškantys senjorai ir artėjantieji prie pensijos įprastai ir patys jų turi, tad ekskursijos pasipildo jų įžvalgomis bei pasidalyta patirtimi.

Istorinės dekoracijos

Pagilinę žinias po tokių pasivaikščiojimų jaučiasi ir tie, kurie Lietuvos istorijos mokėsi pastaraisiais metais. Ilgametę pedagoginę patirtį turinti pašnekovė gali paliudyti – daugelis svarbių laikotarpių mokyklos programoje prašokama fragmentiškai, nepasigilinant, neanalizuojant – tik viens du, ir esame ties Abiejų Tautų Respublikos padalijimais, lyg patys kalti…

Kryžkelė (Fotobanko nuotr.)

„Mes nešnekame nieko apie Švediją, nemokame nei jos, nei Lenkijos, su kuriomis turėjome tiesioginių kontaktų, istorijos, apie Saksoniją nė nekalbu“, – apgailestauja E. Meškauskienė, iš vienos mokytojos girdėjusi: kad mums patiems neįdomu, ką ten vaikams grūsi. Bet istorikė neabejoja, kad labai sveika pasimokyti ir iš tų mums prastų laikotarpių. „Visi lyg ir žino, kad Vilnius – barokinis miestas, bet nežino, jog ta įspūdinga architektūra suklestėjo lūžio metu – per patį didžiausią politinį ir ekonominį nuosmukį. Atrodo paradoksalu. Kai vedžiodavau vaikus po Drezdeno parodą („Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III“ – red.), vis prašydavau jų pasakyti bent tris dalykus, kaip susijusios Lietuva ir Vokietija. Atrodo, kad nieko daugiau nei Žalgirio mūšis ir pasauliniai karai nėra. O vien per Saksoniją kiek sąsajų, ir pirmas Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo analuose su šia žeme susijęs. Taip ir mokyklose Lietuvos istorijos mokoma dažnai atsietai nuo pasaulio, nors sąsajos padėtų pamatyti, kad vis tik esame Vakarų krikščioniškosios civilizacijos dalis. Per pasivaikščiojimus bandau tą vis parodyti. O Vilnius – tikrai puikios „dekoracijos“ mokyti istorijos.“

Puiki vieta mokyti istorijos, ypač – apie LDK aukso amžius, apie kuriuos ilgą laiką nieko negirdėjome, yra Valdovų rūmai, patikino E. Meškauskienė. Beje, išsilaikyti licenciją čia vesti ekskursijas nėra paprasta – reikia tikrai gerai išmanyti istoriją, laikyti egzaminą, o vėliau vis prasitęsti akreditaciją.

„Valdovų rūmuose labai tinka pasakoti XVI–XVII a. istoriją, ieškoti garbingos praeities ir savivertės. Ir kartais tai tenka daryti griaunant mitus. Bet juk vienas drapiruotes nuimdamas, kitas uždedi – tiems, kurie tegirdėję apie Vytauto žygį iki Juodosios jūros, gali pasakyti, kad nuo Vytauto tik prasidėjo viskas – ta garbingoji praeitis“, – komentavo E. Meškauskienė.

Visi mūsų daiktai išnešioti, išvežioti, išparceliuoti, ir jaučiamės – tai dabar gal ir būtų labai patogu – valstiečių tauta, esą visai neturėjusi elito.

Į ekskursijas Valdovų rūmuose neretai ateina karingų, išsiaiškinti, kur „sukišti“ valstybės milijonai, nusiteikusių žmonių. „Yra viena vieta, ties kuria tie žmonės įprastai pradeda šilti, o vėliau daugelis pripažįsta – tai iš tikrųjų gera vieta papasakoti ne tik apie liaudies kultūrą, – sakė E. Meškauskienė. – Juk ne viena karta augome tik etnografijos muziejuose. Nes tokia ta istorija, kad visi mūsų daiktai išnešioti, išvežioti, išparceliuoti, ir jaučiamės – tai dabar gal ir būtų labai patogu – valstiečių tauta, esą visai neturėjusi elito. Bet kai pereini Valdovų rūmus, ypač kai čia vyksta tokios parodos kaip Saksonijos ar Toskanos („Florencija Renesanso ir Baroko laikais. Tapyba iš fondo Cassa di Risparmio di Firenze ir banko CR Firenze kolekcijų“ – red. past.), tai ir ateina suvokimas, kad turėjome elitą, kad čia buvo meno vertybių, lobynų, kad tai buvo kultūros centrai, o universitetas Vilniuje ne šiaip kažkoks nesusipratimas. Visa tai suprasti reikalinga tam tikra aplinka. Valdovų rūmai gali nepatikti dėl įvairių priežasčių, bet tai yra labai gera vieta sugrąžinti mums istorijos dalį, apie kurią labai ilgai nekalbėjome, kurios dėl įvairių priežasčių istoriografijoje nebuvo.“

Sugrįžtantys pagerbti

Žydų istorijos Lietuvoje, o ypač Vilniuje, ieško toli gražu ne vien jų palikuonys, kurie, kaip pažymėjo turizmo agentūros vadovas J. Ignatonis, visada itin reiklūs rinkdamiesi gidą – kadangi patys gerai išmano istoriją, jie nenori sulaukti nemalonių staigmenų – netikslių ar skurdžių faktų, atsainaus požiūrio.

Pakelti akis į miestą. (Mindaugo Meškausko nuotr.)

E. Meškauskienės pasivaikščiojimai po žydu getu kadaise tapusį kvartalą labiau skirti lietuviams. Pati retai juos, emociškai sunkius, veda – pasakojant apie getą, Holokausto laikotarpį ir geto uždarymą, dreba balsas, graudinasi žmonės, sunku po to ir išeiti iš tos būsenos. Ir ekskursijos dalyviai sako, kad paskui dar labai ilgai – dieną, kelias ar net savaitę – kontempliuoja informaciją. „Bet tai ir yra didžiausias džiaugsmas – kad ne vien sužinai, kas kur buvo, tačiau permąstai priežastis, bandai ieškoti ne pateisinimo, o paaiškinimo, kodėl taip nutiko, ir ką daryti, kad nebenutiktų, kaip pats pasielgtum tam tikroje situacijoje, – sakė E. Meškauskienė. – Bet kuris pasivaikščiojimas turi edukacinę – asmenybės ugdymo – misiją, tai pakantumo, kultūringumo pamoka. Žmonės šios ekskursijos labai laukia, nes tai vis dar mažiausiai žinoma istorija. Nors gal dar galima išgirsti vertinimų, kad žydai – ne „mūsiškiai“, visgi jau suprantama, kad jie čia kūrė kultūrą ir jų indėlis į tai, kokie esame šiandien, yra didžiulis.“

Dramatiška žydų istorija yra proga pašnekėti ir apie Vilniaus daugiatautiškumą, nors tai nėra paprasta turint omenyje didelę daugelio baimę dėl to, kad šalies sostinė praras lietuviškumą. Konteksto suvokimas, faktas, kad daugiatautiškumas yra tikros sostinės požymis, daugeliui yra vienas fundamentalių atradimų. Kartais į margas, ne iš draugų ir pažįstamų susibūrusias ekskursijos grupes patekę žmonės savo emocijomis nedrįsta pasidalyti iškart – kaip ne visada drįsta ir prie visų klausti, bet vėliau istorikė sulaukia ne vieno laiško – ir su refleksijomis, ir su papildomais klausimais.

Sutaiko žinojimas

Pusę gyvenimo gimtajame Kaune praleidusi istorikė pastaraisiais metais pastebi vykstantį šio miesto ir Vilniaus susitaikymą. Ir pati, studijų metais turėjusi ginti vieno miesto gerbėjus nuo kito, dabar prisideda prie abipusių kultūrinių istorinių atradimų. Vilniečiams įdomi ne tik Kauno modernizmo architektūra, o kauniečiams – ne tik Vilniaus senamiestis. Tiesa, kauniečiai į Vilnių važiuoja vangiau, bet, kaip spėlioja istorikė, todėl, kad mano pažįstantys sostinę. O vilniečiai, ypač jaunesni, įprastai būna matę tik Sporto halę ar Žalgirio areną ir prekybos centrą „Mega“. „Pernai dešimtokus nusivežiau į Kauną, pervedžiau per Žaliakalnį, parodžiau modernizmo architektūrą, jie buvo „apakę“… Tai būdas sutaikyti savo istoriją – manau, kad abu miestai ją nuosekliai pasakoja. Bet tam reikia atsikratyti prietarų, pažinti juos, ir priimti ne tik gera, bet ir bloga, – pastebėjo E. Meškauskienė. – Dažnai tenka girdėti repliką: „Matai, ir tais laikais taip pat buvo“ – nesvarbu, ar kalbame apie XX a. pradžią, ar apie senesnius laikus. Svarbu suvokti, kad žmonės visais laikais buvo tokie patys, tik sąlygos skyrėsi. Per tai ir prisijaukinamas miestas.“

Pasivaikščiojimuose po Kauno Žaliakalnį, gidės nuostabai, mielai dalyvauja šio rajono gyventojai: „Atrodytų, ką negirdėta jiems gali papasakoti. Bet jie sugrįžta ir dar draugus kviečia. Tai vienas mylimiausių rajonų Lietuvoje, į kuriuos žmonės labiausiai norėtų sugrįžti. Smagu išgirsti tikrų istorijų, nes tai vieta, kuri turi senbuvių. Kaunas išvis turi jų daugiau, dėl to ir jo naratyvas gilesnis. Vilniaus „šakninė“ istorija trumpesnė.“

Istorija ateičiai (Mindaygo Meškausko nuotr.)

Šią vasarą gidė padarė eksperimentą – pasiūlė alternatyvą savo įprastai vedamoms gana akademiškoms ir labai ilgoms, nuo 3,5 iki 4,5 val. trunkančioms ekskursijoms. Pati „tradusi, koks gražus yra sutemų Vilnius, pakvietė pasiklausyti jo legendų. Ir pakalbėti apie jų kilmę, istorinį kontekstą. Tą ekskursiją teko vis kartoti. „Tarytum galima sakyti, kad žmonėms reikia pasakų, bet po tų pasivaikščiojimų dažniausiai buvo džiaugiamasi istoriniais atradimais, – sakė E. Meškauskienė. – Juk visos legendos turi ir pagrindą, ir tikslą, ir moralą, gimsta tik tam tikromis aplinkybėmis, o pasakojamos daugiausia tada, kai yra blogai – vykstant karams ir okupacijoms legendos padeda palaikyti tapatumą.“

Neregėta Lietuva

Į Lietuvą atkeliaujantys turistai, įprastai mūsų šaliai skiriantys tris dienas, net jei yra nusiteikę apsilankyti ne tik Valdovų rūmuose, bet ir Kryžių kalne bei Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje, labiau nei istorinės dvasios ieško tiesiog neregėtos Lietuvos, jaukių jos miestų ir išskirtinių objektų – to, ką mes patys jiems pasiūlome.

„Iš Okupacijos ir laisvės kovų muziejaus daugelis išeina su ašaromis akyse, kur kas geriau suprasdami, kaip sunkiai mes siekėme nepriklausomybės, o Kryžių kalnas kelia susižavėjimą, net jei jiems ir lieka neaišku, kodėl tą vietą vadiname kalnu“, – šyptelėjo J. Ignatonis. Bet atvykėliai iš svetur nori pamatyti daugiau nei istorinius objektus, daugelis stengiasi nukakti ir iki Kuršių nerijos, o galiausiai laimi miestai ir regionai, kurie pasiūlo plačiausią pramogų amplitudę – tokie kaip Anykščiai.

Kiek kitaip yra su turistais iš istoriškai su Lietuva susijusių valstybių. Jiems dažniausiai svarbu atrasti, ką čia gyvenę ir kūrę jų tautiečiai paliko – tegu ir prieš daug šimtų metų. Todėl mielai apžvelgiamas ir prancūziškasis ar itališkasis Vilnius.

Vilnių, o tiksliau – savo istoriją jame, šiandien atranda ir ukrainiečiai: „Jie labai ja džiaugiasi ir permąsto. Tai yra maloniausiai nusiteikę turistai, atviromis širdimis ir su ašaromis akyse klausantys pasakojimų apie rusėniškąjį miestą, – pasakojo istorikė E. Meškauskienė. – Dabar jie išgyvena panašų istorijos pažinimo laikotarpį kaip mes apie 1990-uosius, ir mokosi kitaip traktuoti kai kuriuos savo istorinius veikėjus.“ Užtat lenkai nusiteikę kiek pretenzingiau. Pasiginčyti dėl istorijos interpretavimo gidams, anot J. Ignatonio, kartais tenka su baltarusiais. O štai rusų turistai, jei tik sužino, kad istorijos keliais juos veda profesionalas, linkę jo klausyti ir pasitikėti.

E. Meškauskienė žino tiksliai: „Gidas turi žinoti labai daug, kad galėtų pasakoti labai nedaug.“ Kažkada po ekskursijos girdėjo repliką – reikėtų dar dešimties ekskursijų ir valstybės istorija jau būtų aiškesnė.
Mindaugo Meškausko nuotr.
Fotobanko nuotr.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų