M. Draghi suka laukujų durų link. (ECB nuotr.)

Politika kėsinasi į centrinių bankų nepriklausomybę

Politika kėsinasi į centrinių bankų nepriklausomybę

Pasauliui tai nieko gero nežada.

Kritikuojantys ekonomikos mokslą mėgsta sakyti, kad iš abstrakčių jo teorijų realiam pasauliui maža naudos. Bet turime ryškų priešingą pavyzdį – visame pasaulyje per pastaruosius 25 metus išaugo centrinių bankų nepriklausomybė.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje politikams buvo įprasta siekti populiarumo manipuliuojant palūkanų normomis. Tai baigėsi bjauria infliacija. Todėl turtingos šalys ir daug skurdesnių perėjo prie sistemos, kai politikai nustato bendrą tikslą – stabilias kainas, o nepriklausomiems centriniams bankams palieka darbą jį įgyvendinti. Per vieną žmonijos kartą milijardai pasaulio gyventojų priprato prie žemos, stabilios infliacijos ir prie minties, kad palūkanų normos, taikomos indėliams ir hipotekos paskoloms, yra kontroliuojamos.

Šiandien į sėkmingąją tvarką kėsinasi populizmas, nacionalizmas ir ekonominės jėgos, vėl stumiančios pinigų politiką į politikų malonę. Prezidentas Donaldas Trumpas pareikalavo sumažinti palūkanų normas, spekuliavo Federalinės rezervų sistemos (FED) vadovo atleidimu, teigė, kad į FED valdybą teiks Stepheną Moore’ą ir Hermaną Cainą – du reikiamos kvalifikacijos neturinčius saviškius. „Brexito“ šalininkai menkina Anglijos banko kompetenciją ir motyvus, o Turkijoje prieš centrinį banką stojo šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas. Indijos vyriausybė pakeitė gabų centrinio banko vadovą sukalbamu saviškiu, kuris prieš rinkimus sumažino palūkanų normas. Europos centriniame banke (ECB) netrukus atsilaisvins daug aukščiausių postų, įskaitant vadovo, ir kai kuriais atvejais tų postų dalybos gali virsti platesne politine kova, kas valdys Europos institucijas. Tikrai būtina pagalvoti apie centrinių bankų uždavinius ir priemones. Tačiau galvas iškėlė pavojingos jėgos, grasinančios ekonomikos stabilumui.

Pastarąjį kartą politizavimo problema paūmėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Žlugus pokarinei Breton Vudso valiutų sistemai, centriniams bankams nepavyko pažaboti sparčios infliacijos, nes viskam diriguojantys politikai nebuvo nusiteikę už tai mokėti trumpam išaugusiu nedarbu. Du nesuvaldomų kainų ir krizių dešimtmečiai paskatino pereiti prie naujos tvarkos ir suteikti centriniams bankams veiklos autonomiją siekti tam tikro infliacijos tikslo. Euro zonoje, Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje centrinių bankų nepriklausomybė įteisinta XX a. 10-ajame dešimtmetyje. JAV Baltieji rūmai net vengė viešai aptarinėti FED politiką. Šis susitarimas išgyveno 2007–2008 m. krizę. Ir tai viena priežasčių, kodėl pasaulinė infliacija pastaruosius du dešimtmečius vidutiniškai siekė tik 4 proc. per metus.

Centrinių bankų nepriklausomybė nyksta dėl kelių priežasčių. Viena jų – populizmas. Tokie lyderiai kaip D. Trumpas politiko norą turėti žemas palūkanų normas derina su beatodairišku troškimu pakirsti institucijas. Kita priežastis – centrinių bankų veiklos sfera, išsiplėtusi po finansų krizės. Diduma supirko daug valstybinių obligacijų, tačiau sykiu prižiūri finansų sektorių. Be to, centriniai bankai ne visada priima nepriekaištingus sprendimus. Turbūt jie buvo nusiteikę per daug griežtai (nors ir taikė netradicinę politiką), todėl po krizės buvo atsigaunama lėtai, ir tai pakirto rinkėjų pasitikėjimą technokratais, neva turinčiais ištikimai rūpintis viešuoju interesu. Todėl centrinius bankus lengviau laikyti politiškais. O tos krizės, dėl kurių prireikė suteikti jiems nepriklausomybę, jau pasimiršo.

Skirtingose šalyse spaudimas pasireiškia nevienodai. D. Trumpas pradėjo puolimą prieš FED. Nors neaišku, ar jis turi teisinę galią atleisti FED valdybos pirmininką Jerome’ą Powellą, kurį pats ir paskyrė. Jei 2020 m. žmonės perrinks D. Trumpą antrai kadencijai, jis galės paskirti naują FED valdybos pirmininką ir dar du valdytojus. Europoje pasikeitus nemažai daliai vadovų gali nukentėti ECB sprendimų priėmimo kokybė, išlįsti užslėpti nesutarimai. Iki metų pabaigos bus išėję trys iš šešių vykdomosios valdybos narių ir aštuoni iš 19 nacionalinių valdytojų, kurie taip pat balsuoja dėl palūkanų normų. Žymiausias jų – ECB vadovas Mario Draghi, pasitrauksiantis spalį. Jo kadencijos pabaiga beveik sutaps su rinkimais ir Europos Komisijos bei Vadovų Tarybos vadovų pasikeitimu – toks sutapimas pasitaiko tik kartą per 40 metų. Už politinio kėdžių žaidimo slypi šalių kova, kas kontroliuos politiką. Šiaurės Europa įtariai vertino ECB sprendimą pirkti obligacijas ir tai laikė priedanga Pietų Europai subsidijuoti. Užuot bandžiusios laimėti argumentais, šiaurinės šalys siekia pranašumo bandydamos aukščiausias pareigas gauti saviškiams. Tai gresia problemomis.

Galbūt pasaulinė infliacija pakels galvą, o tokiu atveju silpnesniems centriniams bankams gali būti sunku ją suvaldyti. Bet labiau tikėtinas ekonomikos nuosmukis. Šiemet pasaulio ūkio augimas smuko – balandžio 9 d. TVF sumažino prognozes. Gali būti, kad centriniams bankams teks paramstyti ūkius.

Būtent čia glūdi šiandienio politizavimo pavojus. Technokratų laukia nelengvas iššūkis. Turtingajame pasaulyje palūkanų normos ir taip arti nulio, tad nelabai yra ką mažinti, todėl centriniams bankams vėl teks griebtis netradicinių skatinamųjų priemonių, pavyzdžiui, pirkti obligacijas. Be to, FED ir kitiems centriniams bankams gali tekti bendradarbiauti visame pasaulyje, kaip nutiko po krizės. ECB turės įtikinti rinkas, kad imsis visų galimų priemonių kitai finansinei panikai Europos periferijoje suvaldyti. Politiniai paskirtieji (arba nepakankamai kvalifikuoti, arba karingi Šiaurės Europos šalių atstovai) šį darbą apsunkintų. Reikšmingi ne tik jų balsai, bet ir tai, kad jie apnuodytų viešąsias diskusijas, ko centriniams bankams imtis ir ko nesiimti kovoje su recesija.

Gydantys pokalbiai

Žinoma, demokratinė pinigų politikos uždavinių ir priemonių priežiūra būtina, o centriniai bankai privalo atsiskaityti įstatymų leidėjams. FED pravartu nustatytą tikslą, kad būtų pasiruošusi nuosmukiui. Pavyzdį reikėtų imti ir kitiems centriniams bankams. Ilgalaikėje perspektyvoje tai užtikrina jų legitimumą, vadinasi, ir nepriklausomybę. Tačiau tvyrant šiandienei politinei atmosferai naivu manyti, kad politikai tikrai nori apgalvotos diskusijos. Priešingai, kuo daugiau dėmesio teks centriniams bankams, tuo didesnio išorinio spaudimo jie sulauks kiekvieną mėnesį priimdami sprendimus arba taps priklausomi nuo valdybų, kuriose gausu politinių statytinių, malonės. Būtent tokio politizavimo norėjo išvengti teoretikai, pasisakę už nepriklausomus centrinius bankus. Prisiminus, kas dėjosi prieš 40 metų, bus aišku, kur galima laukti bėdos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų