Prezidentų žmonos

Prezidentų žmonos

Tarpukariu pirmosios šalies ponios ėmėsi visuomeninės veiklos, mokėsi užsienio kalbų ir net kontroliavo Vyriausybės darbą

Lietuvai 1919 m. įsteigus prezidento instituciją, valstybės vadovo pareigas einantis asmuo tapo pagrindine politinio gyvenimo figūra. Visuomenės dėmesio centre atsidūrė ir prezidentienė, kuri turėjo laikytis protokolo taisyklių ir tinkamai atstovauti šaliai. Kokią įtaką Nepriklausomos Lietuvos politiniam gyvenimui ir trims tarpukario prezidentams darė jų antrosios pusės?

De facto – šalies vadovė

Sofija Chodakauskaitė nuo vaikystės tryško energija, mėgo bendrauti, buvo veikli, drąsi ir ryžtinga. Jos tėvai bajorai Antanas ir Marija Joana Chodakauskai kalbėjo lenkiškai, tačiau palaikė artimus santykius su lietuvių šviesuoliais, gerbė lietuvių kultūrą ir kalbą. Sofija nuo mažens kalbėjo lenkų ir vokiečių kalbomis, gimnazijoje išmoko rusiškai, o pramokusi lietuviškai bendravo su valstiečių vaikais. 1895 m. vasarą būdama vienuolikmetė susipažino su būsimu vyru, tuomet dar tik gimnazistu, 21-ų Antanu Smetona. Neformaliu poros piršliu tapo kalbininkas Jonas Jablonskis, kuris A. Smetoną kaip gabų korepetitorių rekomendavo jos broliui Romanui. Iš neturtingos valstiečių šeimos kilusiam jaunuoliui Sofija krito į akį ir vaikinas pažadėjo ją vesti, kai tik mergina baigs gimnaziją.

Tiesa, duotą pažadą A. Smetonai ištesėti nebuvo lengva. Sankt Peterburge gabiam teisininkui siūlyta puiki karjera ir santuoka su rusaite, tačiau aktyviai dalyvaudamas tautinėje veikloje Antanas apsisprendė kurti tik lietuvišką šeimą. Vos gavęs diplomą, grįžo į Vilnių. Sulaukęs, kol Sofija baigs gimnaziją, jis atvyko į Chodakauskų dvarą pirštis.

1904 m. rugpjūčio 14 d. Antanas ir Sofija susituokė Šv. Rapolo bažnyčioje. 1905 m. spalio 2 d. porai gimė pirmoji atžala Marija Danutė, o 1906 m. – Birutė. Dukterų sveikata kūdikystėje buvo silpna, todėl Sofijai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų. Netrūko rūpesčių ir A. Smetonai. Savo draugams jis guodėsi: „Amžinai neturiu pinigų. Tos vaikų ligos, šie metai mane ėste ėda.“ Tuo laiku šeimai buvo sunku tiek psichologiškai, tiek finansiškai, mat Marytę teko vežti gydyti net į Sankt Peterburgą.

Smetonų namai greitai tapo vienu svarbiausių lietuvių kultūrinio gyvenimo centrų, čia rinkosi patriotai, buvo aptariamos politikos, ekonomikos ir kultūros aktualijos. Šeimininkai su svečiais ne tik diskutuodavo, bet ir muzikuodavo, dainuodavo liaudies dainas. Veiklioji S. Smetonienė kartu su vyru įsitraukė į visuomeninį darbą. Aktyvų šeimos gyvenimą kuriam laikui pristabdė užgriuvusios negandos. 1909 m. nuo smegenų uždegimo mirė vos trejų sulaukusi Birutė, o 1910 m. liepos 26 d. nuo širdies ydos staiga mirė Sofijos motina M. J. Chodakauskienė. Liūdesį 1913 m. prasklaidė sūnaus Juliaus Rimgaudo gimimas.

1919 m. balandžio 6 d. A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju šalies prezidentu. Nerimaudamas dėl žmonos ir vaikų saugumo vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, jis tų pačių metų pradžioje šeimą išsiuntė į Šveicariją. S. Smetonienė kone kasdien iš Lozanos rašė ilgesingus laiškus, kurie liudija, kad Sofija sekė Lietuvos politinio gyvenimo pulsą: ji džiaugėsi lietuvių laimėjimais ir piktinosi kai kurių politinių veikėjų bailumu, prisitaikėliškumu.

Įžvalgesni diplomatai matė, kad didelę įtaką Vyriausybei daro ne tik S. Smetonienė, bet ir jos sesuo, ministro pirmininko žmona J. Tūbelienė.

1919 m. rudenį grįžusi į Kauną, Sofija kasdien po keletą valandų praleisdavo karo ligoninėje, perpildytoje sužeistų karių. Drauge su kitomis Vyriausybės narių žmonomis tiekė ligoniams maistą, vaistų. S. Smetonienė neliko ir vyro politinės veiklos nuošalyje. Manoma, kad būtent dėl jos daromos įtakos sužlugo ilgametis ministro pirmininko Augustino Voldemaro ir prezidento A. Smetonos tandemas. Prezidentas Kazys Grinius savo prisiminimuose teigė: „Smulkmenų apie Smetonos ir Voldemaro susipykimą aš gerai nežinau. Gandų įvairių būdavo. Esą tai Voldemaras nepakentęs moteriškosios prezidentūros pusės per didelio kišimosi į valstybės valdymą, esą tai jisai tą moteriškąją dalį išvadinęs tikruoju gyvatynu.“ JAV konsulo R. W. Heingartnerio nuomone, „ponia Smetonienė yra nepaprastos energijos dama, ji dominuoja namuose ir tikriausiai darbe. Faktiškai ji kartais yra juokais ar pašaipiai vadinama prezidente.“

Dar įžvalgesni diplomatai matė, kad didelę įtaką Vyriausybei daro ne tik ponia prezidentienė, bet ir jos sesuo, ministro pirmininko žmona J. Tūbelienė. Susitikusios seserys dažnai aptardavo politinio gyvenimo realijas, kartu kruopščiai išnagrinėdavo visų svarbius postus užimančių tarnautojų biografijas. Jos sutuoktiniams nevengdavo priminti, kuriuos pareigūnus už puikią tarnybą reikėtų pamaloninti valstybiniais ordinais, o kurie neverti pasitikėjimo.

1940 m. birželio 15 d. naktį S. Smetonienė kartu su vyru ir dukros bei sūnaus šeimomis pasitraukė į Vakarus. Po 1944 m. namuose kilusio gaisro, kuriame žuvo A. Smetona, našlė apsigyveno kartu su sūnaus Juliaus šeima ir prižiūrėjo augančius anūkus Antaną, Juozą bei Vytautą. Mirė Kliv­lande 1968 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 82 metų.

Jauniausia prezidentienė

Dvidešimtmetė Ona Matulaitytė išvyko dirbti į Vilnių 1914 m., baigusi Marijampolės gimnaziją. Vakariniuose suaugusiųjų kursuose dirbo mokytoja, o laisvalaikiu buvo veikli lietuvybės puoselėtoja, dainavo lietuvių chore, vaidino spektakliuose, dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje. Tad nenuostabu, kad Onos keliai susikirto su Aleksandru Stulginskiu, aktyviu visuomenininku, Lietuvos Nepriklausomybės Akto sig­nataru ir agronomu. Manoma, kad pora susipažino Ateitininkų draugijoje. Užsimezgusi draugystė nenutrūko ir 1919 m., kai abiem teko palikti okupuotą Vilnių ir pasitraukti į laikinąją sostinę. Tiesa, O. Matulaitytė, įsidarbinusi Finansų ministerijoje, svajojo apie tolesnę valstybės tarnautojos karjerą. Tad A. Stulginskiui teko pasitelkti žemaitišką užsispyrimą peršantis Onutei ir ši lemtingą „taip“ pasakė tik ketvirtą kartą išgirdusi pasiūlymą tapti jo žmona.

1920 m. balandžio 24 d. pora susituokė Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, vestuves iškėlė jaunosios tėvai, pasiturintys Suvalkijos ūkininkai. Po trejeto savaičių, gegužės 15 d., susirinko Steigiamasis Seimas, o netrukus A. Stulginskis buvo išrinktas Seimo pirmininku, kuris ėjo ir šalies prezidento pareigas.

Naujoji 26-erių prezidentienė stengėsi pateisinti visuomenės lūkesčius ir tinkamai pasirodyti viešumoje. Ji tapo kūdikių gelbėjimo draugijos „Lopšelis“, Lietuvos katalikių moterų draugijos, Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos garbės pirmininke. Kartu su prezidentu dalyvaudama įvairiuose valstybiniuose renginiuose Ona turėjo laikytis ne tik diplomatinio protokolo subtilybių, bet ir išmokti užsienio kalbų, kad galėtų bendrauti su kitų šalių diplomatais bei jų žmonomis. Tad vakarais abu Stulginskiai, pasikvietę mokytojus, mokėsi anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų. Nors O. Stulginskienė nesikratė prezidentienės pareigų, šeima jai buvo svarbesnė, todėl laukdamasi kūdikio pasitraukė iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo. Tačiau tik kuriam laikui. Dukra Aldona iš savo vaikystės prezidentūroje prisimena, kad tėvai buvę nuolat užimti, todėl ji daugiausia laiko leisdavo su aukle.

K. Grinius sakė, kad svarbios pareigos neleidžia daugiau laiko skirti šeimai, taip pat pareiškė artimą bičiulę vesiąs tik pasibaigus kadencijai.

Pasibaigus prezidento kadencijai Stulginskiai dar porą metų išliko politinėje scenoje, nes Aleksandras buvo išrinktas į III Seimą ir tapo jo pirmininku. Vėliau, įsigalėjus autoritariniam A. Smetonos režimui, šeima įsigijo Jokūbavo dvarą Kretingos rajone ir ėmė ūkininkauti. O. Stulginskienė vadovavo Kretingos apskrities Lietuvos katalikių moterų draugijai, globojo katalikiškas jaunimo organizacijas. Svarbiausia vasaros šventė Jokūbave būdavo Oninės. Vardinių proga O. Stulginskienės atvykdavo pasveikinti gausybė svečių. Pasak duk­ros A. Stulginskaitės-Juozevičienės, nors A. Smetona ir A. Stulginskis buvo politiniai oponentai, jų žmonos mokėjo viena kitai parodyti deramą pagarbą. S. Smetonienė taip pat niekada nepamiršdavo pasveikinti O. Stulginskienės ir per pažįstamus į Jokūbavą atsiųsdavo dėžutę šokolado.

1941 m. birželio 14 d. Ona ir Aleksandras Stulginskiai, nepasinaudoję galimybe išvykti į užsienį, buvo ištremti į Sibirą. Studentė dukra tuo metu mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, todėl jai pavyko išvengti tremties. Baigusi mokslus Aldona ištekėjo už studijų draugo gydytojo Jono Juozevičiaus ir 1944 m. kartu su tūkstančiais tautiečių pasitraukė į Vakarus. 1956-aisiais į Lietuvą sugrįžę Stulginskiai sužinojo, kad dukra sėkmingai įsikūrė Čikagoje. Deja, O. Stulginskienė mirė Kaune 1962 m. taip ir nesusitikusi su dukra bei vaikaičiais. Aldona, gavusi leidimą atvykti į Lietuvą 1965 m., apkabino tik našliu tapusį tėvą.

Vestuvės – pasibaigus kadencijai

Kristiną Arsytę amžininkai apibūdino kaip labai aktyvią ir įdomią asmenybę. Gimusi 1896 m. Rusijoje, Saratove, ji dar vaikystėje kartu su šeima atvyko į Lietuvą. Labai mažai žinoma apie jos tėvus, tačiau galima spėti, kad būsimoji prezidentienė augo pasiturinčioje ir išsilavinusioje šeimoje. Kristina mokėsi Kauno gimnazijoje, o vėliau Maskvos ir Kauno universitetuose studijavo teisę. Jaunystėje ištekėjo, bet netrukus tapo našle. Jos vyras Orlovas-Rumiancevas dalyvavo slaptoje antikomunistinėje organizacijoje ir nelegaliai perėjęs Rusijos sieną dingo be žinios.

Vyro netektis prislėgė jauną moterį, tačiau ji mėgino savo jėgomis kabintis į gyvenimą ir 1922 m. įsidarbino Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus organizacijos įkurtoje ligoninėje Kaune. Kadangi misijos gydytojai buvo svetimtaučiai, Kristinai pravertė įgytos užsienio kalbų žinios.

Su K. Arsyte-Orloviene-Rumianceviene Kazys Grinius, tuomet žymus visuomenės veikėjas, Pieno lašo draugijos pirmininkas bei Kauno miesto medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas, susipažino per naujos ligoninės atidarymo iškilmes. Prie pie­tų stalo šalia K. Griniaus pasodinta gailestingoji sesuo Kristina jautėsi labai pagerbta. Užmegzdama pokalbį ji mandagiai paklausė, ką draugijos pirmininkas mėgsta, turėdama omenyje, kokių patiekalų ji galėtų pasiūlyti. Stalo kaimynas į tai šmaikščiai atsakė: „Geras knygas ir gražias moteris.“

Po iškilmių K. Grinius ėmė ieškoti preteksto pasimatyti su Kristina Pieno lašo draugijoje, juodu ėmė susitikinėti. Draugijos pirmininko oponentai traukė vyrą per dantį, kad šis rodo dėmesį gerokai jaunesnei kolegei. Nors tuo metu turėti dešimtmečiu ar truputį daugiau vyresnį sutuoktinį buvo įprasta, dėl 30 metų skirtumo sulaukta kandžių komentarų. Be to, visas Kaunas gerai žinojo tragišką K. Griniaus šeimos istoriją – jo žmoną Joaną Griniuvienę ir aštuoniolikametę dukrą Gražiną Rusijoje žiauriai nužudė plėšikaujantys baltagvardiečiai, o grįždamas į Lietuvą pakeliui mirė jauniausias sūnus Jurgis. Vienintelė paguoda K. Griniui liko vyriausias sūnus Kazys.

Tapęs prezidentu K. Grinius santykių su Kristina nenutraukė, nors viešumoje vengė kartu rodytis. Jis sakė, kad svarbios pareigos neleidžia daugiau laiko skirti šeimai, taip pat pareiškė artimą bičiulę vesiąs tik pasibaigus kadencijai. 1926 m. gruodžio 17 d. prezidento 60-mečio jubiliejaus išvakarėse kariškių organizuotas perversmas paspartino vedybas. Nepraėjus nė mėnesiui nuo perversmo, K. Grinius paprašė kunigo Juozo Tumo-Vaižganto sutuokti jį su sužadėtine. Kazys buvo našlys, tačiau dėl neaiškaus pirmojo Kristinos vyro likimo vyskupas leidimo nedavė. Porai liko dvi išeitys – vykti į Klaipėdą, kur galiojant vokiškai teisei buvo galima įregistruoti civilinę santuoką, arba tuoktis stačiatikių cerkvėje, nes šiai religinei bendruomenei priklausė Kristina. 1927 m. vasario 23 d. Kauno Prisikėlimo stačiatikių cerkvėje įsimylėjėlius sutuokė protojerėjus E. Kalinskis. Pats K. Grinius buvo laisvamanis, todėl santuoką stačiatikių cerkvėje galime laikyti kaip jo prisitaikymą prie žmonos interesų.

1927 m. spalį gimus sūnui, prie vyro norų teko taikytis žmonai. Motinai labai patiko vardas Levas, tačiau lietuviui K. Griniui tai buvo nepriimtina. Vis dėlto tikro demokrato šeimoje rastas kompromisas ir, žmonos išrinktą vardą išverstus į lietuvių kalbą, sūnus pavadintas Liūtu.

Nors sutuoktinių amžiaus skirtumas buvo solidus, moteris turėjo nuolat kovoti su vyro gerbėjomis. Jų buvo visur, kur tik pasirodydavo K. Grinius: viešose paskaitose, Pieno lašo draugijoje, Kauno miesto savivaldybėje. 1928 m. savo laiške svainiui Jonui Griniui Kristina skundėsi: „Taigi vargas yra kova su moterimis, nes kovoti turiu nuolat, kad vyro man neatmuštų, bet jis tuo tarpu dar laikosi, tai gal toliau pavyks man laimėti.“ Ji stengėsi pasitempti ir nebūti visiškai priklausoma nuo sutuoktinio, tad net ėmėsi savo verslo.

Filatelija Kristina susižavėjo apie 1926 m., kai sekant užsienio labdaros organizacijų veiklos pavyzdžiu buvo siekiama Pieno lašo draugijos iždą papildyti prekiaujant pašto ženklais. Nors draugijai perduota pašto ženklų kolekcija daug pelno neatnešė, K. Grinienei tai tapo verslo pradžia. Čia atsiskleidė ir sumanios prekybininkės gyslelė, nes ji labai sėkmingai mainydavo, parduodavo ir pirkdavo ženklus ar jų serijas. Kristina dalyvaudavo kasmečiuose filatelistų renginiuose užsienyje. Atrodo, kad K. Griniaus visiškai neerzino net ir tokie atvirlaiškiai iš užsienio, kuriuose žmona džiaugdavosi užmezgusi naudingų pažinčių.

Vis dėlto pašto ženklai Kristinai padėjo išsaugoti vyro ir sūnaus gyvybę. 1943 m. vokiečių okupacijos metais gestapininkams susekus, kad Liūtas Grinius dalyvauja pogrindinėje antinacinėje veikloje, nuo suėmimo sūnų išgelbėjo motina, kai gestapo viršininkui paaukojo dalį savo pašto ženklų kolekcijos. Dar po metų vertingą rinkinį Kristina atidavė vokiečių administracijos viršininkui už leidimą K. Grinių parsigabenti į Kauną iš Marijampolės, kur jis buvo ištremtas už pasisakymą prieš nacistinį režimą Lietuvoje.

Grinių šeima 1944 m. rudenį pasitraukė į Vakarus, o po kelerių metų pradėjo naują gyvenimą Amerikoje. K. Grinius aktyviai dirbo visuomeninėje veikloje, rašė straipsnius lietuvių spaudoje, tačiau tai jokių pajamų nedavė ir šeima labai skurdo. Kristina Čikagoje bandė vėl užsiimti filatelija, bet ir jos uždarbis buvo menkas. Galiausiai ji įsidarbino gailestingąja seserimi ligoninėje.

Paskutiniais vyro gyvenimo metais, šiam sunkiai sergant, K. Grinienė stengėsi jam suteikti kuo daugiau vilties ir stiprybės. Nors ji gerai žinojo vyro atvirą ir tiesų būdą, neapykantą melui ir veidmainiškumui, vis dėlto gydytojams liepė nesakyti tikrosios ligos. K. Grinius tryško noru gyventi, kovoti, o vėžio diagnozė būtų privertusi nuleisti rankas.

K. Grinienė, 1950 m. palaidojusi vyrą, visą dėmesį skyrė sūnui Liūtui ir jo šeimai. Mirė 1987 m. Čikagoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų