Prezidentinės ambicijos prieš realybę

Prezidentinės ambicijos prieš realybę

Prie prezidentinio maratono starto kol kas renkasi ne tie, kurie galėtų solidžiai atlikti šalies vadovo funkcijas, o tie, kurių puikybė ir valdžios ambicijos kuria svaigias aureoles virš galvų.

Iki prezidento rinkimų dar bemaž pusantrų metų, o žiniasklaidoje jau skelbiamos pirmosios apklausos, ką visuomenė šiuo metu matytų šiame poste pasibaigus Dalios Grybauskaitės kadencijai. Populiariausi – Saulius Skvernelis, Visvaldas Matijošaitis ir Gitanas Nausėda. Nė vienas minimųjų viešai nepaskelbė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose. Tačiau iš matomų veiksmų galima spėti, kad visi trys tokiai galimybei jau ruošiasi.

Lietuvoje prezidentas atlieka tris esmines funkcijas: jis yra svarbiausias šalies atstovas tarptautinėje erdvėje, teisėtvarkos bei jėgos žinybų režisierius ir paskutinis „vartininkas“ vidaus politikoje, neleidžiantis kitiems valdžios atstovams pridaryti nesąmonių. Todėl idealus prezidentas turi būti itin pajėgus kiekvienoje iš šių pozicijų, o ne vien mėgautis savo populiarumu.

Pirmoji funkcija užima turbūt pačią didžiausią šalies vadovo veiklos dalį: jis dalyvauja ES ir NATO valstybių viršūnių susitikimuose, derina pozicijas su pasaulio lyderiais ir gina Lietuvos interesus. Tik rimtą tarptautinę reputaciją turintis politikas ar politikė gali atkreipti deramą pasaulio dėmesį į Lietuvos problemas ir tikėtis, kad argumentai bus išgirsti.

D. Grybauskaitė yra ryški asmenybė pasaulio politikoje. Taip, jos bendravimo stilius tiesus ar kartais net agresyvus, tačiau niekas negalėtų prikišti, kad D. Grybauskaitė yra nepastebima ar ignoruojama tarptautinėje politikoje. Nemaža dalimi būtent dėl to Lietuva įtikino NATO rengti Baltijos šalių gynybos planus, o vėliau ir siųsti pajėgas, kad būtų atgrasomos Rusijos karinės avantiūros. D. Grybauskaitę dažnai kalbina pasaulio žiniasklaida, nes ji puikiai bendrauja angliškai, neieško žodžio kišenėje ir yra viena iš geriausiai atpažįstamų Vidurio ir Rytų Europos lyderių.

Perimti šią estafetę gali būti sunku. Ir būtų visiška tragedija, jei į aukščiausio lygio tarptautinius susitikimus pradėtų važiuoti padoriai anglų kalbos nemokantis Lietuvos prezidentas. Nei S. Skvernelis, nei V. Matijošaitis viešai nekalba angliškai. Abiejų patirtis užsienio politikoje taip pat minimali, nors premjeras nori nenori jau turėjo įgyti bent elementarų supratimą apie tarptautinius santykius.

Antroji prezidento funkcija – prižiūrėti teisėsaugos ir karinių žinybų veiklą, skirti daugumos jų vadovus ir kelti jiems esminius uždavinius. Čia, regis, kai kurie potencialūs kandidatai gali turėti net daugiau patirties, nei reikia, – S. Skvernelis pats buvo policijos komisaras, vidaus reikalų ministras. V. Matijošaitis gal irgi dar ne visai pamiršo policininko patirtį. Tik G. Nausėda tikriausiai nieko bendro su jėgos žinybomis nėra turėjęs. Tačiau pernelyg stiprios sąsajos su teisėsaugos institucijomis gali kelti kitą riziką, kad žvalgyba ir teisėsauga taptų bemaž asmenine prezidento gvardija. Jau beveik įpratome, jog Lietuvos teisėsauga ir žvalgyba yra depolitizuotos, nebijo tikrinti bet kokios partinės priklausomybės ar rango politikų. Jei būsimas prezidentas nuspręstų, kad toks savarankiškumas yra per didelė prabanga, galime vėl grįžti dešimtmečius atgal, kai teisėsauga ir žvalgyba buvo įtariamos politizuotų užsakymų vykdymu. O jei dar būsimas prezidentas susitaikytų, kad neturi ką veikti užsienio politikoje, noras žaisti intrigas savo kieme gali tik išaugti.

Prie prezidentinio maratono starto kol kas renkasi ne tie, kurie galėtų solidžiai atlikti šalies vadovo funkcijas, o tie, kurių puikybė ir valdžios ambicijos kuria svaigias aureoles virš galvų.

Paskutinė šalies vadovo funkcija kelia dar didesnį iššūkį. Visos partijos Lietuvoje anksčiau ar vėliau pradeda auginti apetitą valdžiai. Visuomet ateina laikas, kai jos įtiki savo neklystamumu ar moraliniu tyrumu. O tada pradeda krėsti nesąmones. Jų gali rastis ir dėl atsainaus požiūrio į įstatymų leidybą ar tingint įvertinti sprendimų padarinius. Užtenka istorijų, kai Seimo nariai tik po sukelto šurmulio pradeda aiškinti, kad „neįsigilino“ į vieno ar kito projekto turinį. Todėl prezidentas yra paskutinis „vartininkas“, turintis užtikrinti, kad neįsigaliotų sprendimai, kurie tenkintų tik siaurus interesus, būtų nekokybiški ar neproporcingai didintų kurios nors valdžios galią. Tam reikia išties tvirto stuburo, sugebėti nekreipti dėmesio į viešą spaudimą ar svyruojantį populiarumą ir neturėti akivaizdžių politinių ar verslo interesų. Galiausiai būti vienodai teisingam bet kuriai politinei jėgai.

Jau įpratome, kad Lietuvos prezidentai yra nepartiniai ir daugeliu atvejų politiškai neutralūs. Kai būdavo kitaip (prisiminkite Rolandą Paksą), visa Lietuvos politinė sistema prarasdavo pusiausvyrą. Nors S. Skvernelis ir V. Matijošaitis oficialiai nėra partiniai, tačiau ar kyla klausimų, kurią politinę jėgą jie būtų linkę paremti? G. Nausėdos apskritai nesame matę politiko amplua, tad neįmanoma įvertinti, koks jis būtų politikas ar interesų moderatorius.

Tad kol kas „geriausi“ kandidatai labai nykūs. Bet dar pakankamai laiko, kad jų atsirastų daugiau.

Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto  Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų