Prarasta didybė

Prarasta didybė

Pacų rūmai Didžiojoje gatvėje liko istorijos paraštėse.

Didžiojoje gatvėje septintuoju numeriu pažymėtas pastatas, kurio fasadą šiandien dengia pastoliai, tebevadinamas Pacų rūmais. Iki XIX a., kai carinė Rusijos imperijos valdžia nesiėmė miesto gatvių ženklinti lentelėmis, egzistavo bendras sutarimas, kaip identifikuoti vieną ar kitą vietą. Žinomesni namai miestiečių vadinti tiesiog pagal jų savininkų pavardes. Net ir šiems keičiantis kai kuriems pastatams iš įpročio dar ilgai likdavo priskirta ankstesnio šeimininko pavardė.

Didžioji gatvė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais vadinta lygiai taip pat, kaip ir dabar, tik tada mieste skambėjo lenkiškas – Wielka (Didžioji) arba Wielka Zamkova (Didžioji Pilies) – pavadinimas, nes neretai šios dvi gatvės buvo traktuojamos kaip vientisa, pagrindinė miesto arterija. Namai skirstyti į posesijas (lot. possessio – nuosavybė), o Didžiojoje gatvėje stovintys Pacų rūmai laikyti 200-ąja posesija.

Po 1830-ųjų viename puošniausių Vilniaus statinių šeimininkavo kariškiai.

Dabar iš pažiūros vientisi trijų aukštų rūmai anksčiau buvo sujungti iš dviejų skirtingų statinių. Vienas iš šiame sklype stovėjusių namų kadaise priklausė didikams Sluškams, o šalia jo besišliejęs kitas pastatas ilgą laiką vadintas tiesiog Vytauto namu. Archyviniai šaltiniai liudija, kad XVII a. pradžioje Sluškų namą įsigijo Vilniaus kapitulos kanauninkas Ambraziejus Beinartas ir netrukus čia įrengė bursą (prie jėzuitų kolegijų veikę nemokami bendrabučiai, skirti neturtingiems studentams).

Istorijos ir kultūros paminklų sąvade nurodoma, kad 1677 m. naujojo savininko – LDK etmono Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682 m.) – užsakymu abu minėtieji statiniai baigti sujungti į vieną reprezentacinį pastatą, o iškilę asimetriniai rūmai įgavo įmantrias barokines formas. Ilgą laiką jie išties turėjo pretenduoti į vienus puošniausių Vilniaus senamiesčio statinių. Net ir žioplinėjančio praeivio dėmesį tuomet būtų patraukęs pastato centre iš juodo marmuro nukaltas puošnus herbinis kartušas su dviguba lelija, neleidžiantis niekam suklysti, kad naujieji rūmai – didikų Pacų nuosavybė.

Pergalės ir pareigos

LDK skirtingais istoriniais laikotarpiais galybę pasiekdavo ir imdavo dominuoti vis kita didikų giminė. XVI a. galima vadinti Radvilų apogėjumi, po to (nors itin trumpai) šalia jų atsidūrė Sapiegų giminės atstovai. XVII a. antrąją pusę derėtų įvardyti Pacų epocha. Tuo metu šios giminės rankose atsidūrė visos svarbiausios LDK pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės (1610 m. Mikalojus Pacas įšventintas Žemaitijos vyskupu, o 1672–1684 m. Vilniaus vyskupo pareigos patikėtos Mikalojui Steponui Pacui). Šiandien Lietuvoje suskaičiuojama keletas ant įvairių statinių dar išlikusių šios giminės kartušų, o kai kurie iš jų jau saugomi muziejuose.

Didžiojoje gatvėje iškilę barokiniai rūmai iki šiol nesulaukė išsamių tyrimų, o pagrindinis dėmesys krypo į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Jei norėtumėte pamatyti, kaip atrodė pirmasis rūmų savininkas M. K. Pacas, jo portretą rastumėte toje pačioje Didžiojoje gatvėje įsikūrusioje Paveikslų galerijoje. Iš XVII a. nežinomo dailininko kūrinio žvelgia tvirtai ar net kovingai atrodantis vyras, rodytųsi, šiek tiek kilstelėjęs vieną antakį.

Reikšminga paveikslo detalė – dešinėje rankoje suspausta buožė, kuri buvo neatskiriamas LDK didžiojo etmono atributas. M. K. Pacas visą savo gyvenimą siejo su karyba: būdamas vos 24-erių jau kovojo su sukilusiais kazokais, po to – su maskvėnais ir švedais. 1673 m. Chotino mūšyje įveikė turkus, o šią pergalę iki šiol primena jo funduotoje Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje išlikę trofėjiniai karo būgnai, didiko įsakymu pargabenti į šalį.

Nenuostabu, kad dėl išties neeilinių gabumų, atsidavimo, reikšmingų pergalių, kariuomenės pertvarkų ūmaus būdo Mykolas Kazimieras sparčiai kilo karjeros laiptais. Tapęs didžiuoju etmonu, šias aukščiausias karines pareigas ėjo visus likusius 15 metų. Detalesnę asmenybės charakteristiką istorikams padeda atskleisti dar 1675 m. lenkiškai jo parašytas testamentas. Apie savo gyvenimą ir karjerą didikas dėstė tokiais žodžiais: „<…> Ruošdamasis stoti prieš baisųjį savo Dievo teismą <…>, visus šaukiu paliudyti, kaip aš kilau kiekvienam Riteriui pagal profesiją privalomais laiptais ir savo Dorybe pasiekiau tą lygį, į kurį Viešpats Dievas ir mielų mano Valdovų Karalių malonė norėjo mane pakelti, kaip visus savo darbus, jėgas ir pastangas kreipiau į vieną bendrojo gėrio, valstybės gerovės tikslą, nepaisydamas savo silpnos sveikatos, savo krūtine ir krauju gyniau savo mieląją Tėvynę kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Riteriais, ėjau į visus pavojus negailėdamas nei savo kraujo, nei turtų <…>.“

Baroko epochos žmogus

Tiek M. K. Paco testamentas, tiek kiti žinomi jo veiklos liudijimai leistų šį didiką pavadinti tipišku baroko epochos žmogumi. Nors jis buvo sukaupęs milžiniškus turtus, pats jais naudotis, rodos, vengė ir pasirinko asketišką gyvenimo būdą. Net testamente užsimindamas, kad didelę dalį savo turtų skyrė tėvynės reikmėms, didikas nė kiek nesigyrė, nes iš tiesų savo fundacijomis prisidėjo prie daugelio bažnyčių atstatymo. Išlikę negausūs amžininkų užrašai liudija išskirtinį jo pamaldumą ir netgi kūno kankinimo apraiškas, tam naudojant tuo metu išplitusius įvairius metalinius įnagius.

Istoriko Mindaugo Paknio plačiau tyrinėtame 1678 m. Krokuvos vyskupo Andrzejaus Trzebickio laiške, adresuotame M. K. Pacui, dvasininkas taip apibūdina didiko pasirinktą gyvenimo būdą: „<…> Žinau, kad J[ūsų] M[alonybė] Dievo palaiminimo sieki teikdamas išmaldas, laikydamasis pasninko, užrašydamas pamaldžias fundacijas, nuolat dalyvaudamas pamaldose, ir tokiu būdu sau nuopelnus telki Danguje, o man J[ūsų] M[alonybė] esi didžiausias pavyzdys <…>.“

1682 m. miręs M. K. Pacas palaidotas po Šv. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu.

K. Paco užsakymu Didžiojoje gatvėje iškilę barokiniai rūmai iki šiol nesulaukė išsamių tyrimų, o pagrindinis dėmesys krypo į jo funduotą Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Vis dar neaišku, ką turėtume laikyti 1673–1677 m. vykusios rūmų rekonstrukcijos architektu. Kultūros vertybių registre nurodomas vienintelis to laikotarpio rekonstrukcijos autorius – krokuvietis Janas Zaoras, tačiau istorikas Aivas Ragauskas išsiaiškino, kad J. Zaoras mirė dar 1672 m.

Dailės ir architektūros istorikas Vidas Poškus pateikė versiją, kad iškilias barokines formas rūmams galėjo suteikti italų kilmės architektas Giovanni Battista Frediani. Tai nė kiek nestebintų, nes, kaip leidžia teigti šaltiniai, abu vyrus siejo glaudūs ryšiai. Manoma, kad G. B. Frediani su globėju M. K. Pacu galėjo susipažinti per kovas su švedais, nes šis italų kilmės architektas (tuo metu turbūt labiau pagarsėjęs kaip inžinierius ir net pulkininkas) taip pat dalyvavo mūšiuose ir trumpam pateko į maskvėnų nelaisvę.

1669 m. G. B. Frediani laiške, adresuotame Italijoje, Lukos mieste, gyvenančiam broliui, užsimenama apie nežinia kokį gautą M. K. Paco pasiūlymą. Tai veikiausiai ir nulėmė jo sprendimą persikelti iš Krokuvos, kur tuo metu dirbo, į Vilnių. Nors Lietuvos sostinė neretai vadinama Jono Kristupo Glaubico miestu, kuris po 1737, 1748 ir 1749 m. gaisrų buvo pasamdytas atstatyti daugelio pastatų, savitą, išskirtinį ir plastišką barokinį Vilnių kūrė ir jau minėtas G. B. Frediani. Jo autorystei priskiriama ne tik Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, bet ir Laterano kanauninkų vienuolynas, Sapiegų rūmai ir, kaip linkstama manyti, Sluškų rūmai.

Neįmintos mįslės

Šiandien Didžiojoje gatvėje esančių Pacų rūmų interjero detalės yra negrįžtamai prarastos, todėl tegalima šabloniškai pasakyti, kad pastato cokolinis aukštas buvo skirtas tarnams, antrame reprezentaciniame aukšte būta barokinės pokylių salės, o paskutiniame – miegamųjų. Visgi, įdomiausi ir bent jau architektūriniu požiūriu vertingiausi yra rūmų rūsiai, išlaikę gotikinį mūrą su cilindriniais bei kryžminiais skliautais.

Ne mažiau įdomus, tačiau taip pat plačiau netyrinėtas istorinis momentas susijęs su Rusijos imperijos armijos vado Michailo Kutuzovo įsakymu šiuose rūsiuose laikytais Napoleono karių lavonais. 1812 m. vasarą, Prancūzijos armijai žygiuojant į Rusiją, Pacų rūmuose buvo apsistojusi Napoleono kariuomenės vadovybė, o liepą, surengus iškilmes Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos proga, rūmuose puotavo ir pats Napoleonas. Imperatorių savo valdose priėmė tuometis rūmų savininkas Liudvikas Pacas, paveldėjęs šį turtą kaip tolimas Mykolo Kazimiero giminaitis. Praėjus bemaž metams šių rūmų rūsiuose jau buvo įrengta speciali patalpa kareivių kūnams laikyti, kartais vadinama Kutuzovo lavonine.

Vertingiausi yra rūmų rūsiai, išlaikę gotikinį mūrą su cilindriniais ir kryžminiais skliautais.

Tuo metu, nors rūmai tebebuvo reprezentaciniai, įvairios jų patalpos nuomotos. 1813 m. dokumentuose užfiksuota, kad pirmame pastato aukšte veikė dvi parduotuvės, trys virtuvės, maisto sandėlis ir kepykla su duonkepe bei švediška pilkų koklių krosnimi.

Antrame aukšte, 11-os kambarių bute, gyveno generalgubernatorius generolas Leontijus Benigsenas, o būstas buvo itin puošnus. Generolo kabineto sienos ištapytos arabeskomis ir puoštos paveikslais antikinėmis ir biblinėmis temomis. Miegamajame – uosio parketas ir lova su baldakimu, didžiojoje salėje – daugybė veidrodžių, dvi komodos, Pacų šeimos paveikslai, fundatoriaus M. Kazimiero gipsinis biustas, o visa tai apšvietė du dideli krištoliniai sietynai ant bronzinių grandinių.

Kitose antro aukšto patalpose buvo įsikūręs grafas Ignas Tyzenhauzas. Trečiame aukšte, tarp 30 įvairios paskirties patalpų, buvo ir pokylių salė su puošniu židiniu, parketo grindimis, medinėmis lubomis, baltų koklių krosnimi, marmurą imituojančiais apmušalais dekoruotomis sienomis.

Prabangos rūmai tiek viduje, tiek išorėje neteko po 1830-ųjų, kai L. Pacas, vienas sukilimo vadų, siekdamas išvengti bausmės, pabėgo iš Lietuvos, o jo turtai buvo konfiskuoti carinės Rusijos valdžios. Vietoj kilmingų nuomininkų pastate įsikūrė karinis štabas.

Pacų rūmai įvairiais istoriniais laikotarpiais patyrė nemažai transformacijų. Tiek interjeras, tiek išorinis jo fasadas bėgant laikui keitėsi, o XIX a. antroje pusėje įgavo šiandien dominuojančią klasicizmo stilistiką. Šiuo metu rūmai rekonstruojami ir 2018 m. turėtų pradėti dar vieną istorinį etapą jau kaip viešbutis.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjeras leidžia tik nuspėti panašiu metu statytų rūmų prabangą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų