Prancūzų vienybė: kodėl ji neturėtų stebinti ir kodėl ji – sunkiai įsivaizduojama kitur?

Prancūzų vienybė: kodėl ji neturėtų stebinti ir kodėl ji – sunkiai įsivaizduojama kitur?

Sausio 11 d. Prancūzijoje iškilmingai pagerbtos aukos, tą savaitę žuvusios nuo teroristų rankų, ir raiškos laisvė, kurios simboliais tapo mirę satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ komandos nariai. Ypač garsiai aidi šie leidinio redaktoriaus Stéphane’o Charbonnier, pažinoto slapyvardžiu Charbas, žodžiai: „Galbūt nuskambės šiek tiek pompastiškai, bet geriau mirsiu stovėdamas, nei gyvensiu klūpėdamas.“

Juos Charbas ištarė 2012 m. rugsėjį, praėjus keletui dienų po to, kai „Charlie Hebdo“ (vėl) išspausdino pranašą Mahometą vaizduojančias karikatūras. Taip jis teigė nebijantis galimos priešiškos reakcijos, prieš tai dar ironiškai užsiminė neturįs nei vaikų, nei žmonos, nei mašinos, nei skolos. Gyvenimo prasmę Charbas siejo su idealo, kuriuo tikėjo, – raiškos laisvės – gynimu.

Apie prasmę būtina kalbėti ir sausio 11-osios Respublikos eitynių Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje kontekste – ji simbolinė keletu atžvilgių. Palestinos prezidento Mahmoudo Abbaso ir Izraelio premjero Benjamino Netanyahu fizinį artumą eitynėse (jie žygiavo nutolę vienas nuo kito tik per keletą politinio pasaulio atstovų) galbūt kai kas norėtų pranašiškai sieti su jų politiniu suartėjimu ir Artimųjų Rytų taikos proceso užbaigimu. Kiti prasmę galėjo įžvelgti stebėdami valstybių ar vyriausybių vadovus, kantriai laukiančius eilėje prie Prancūzijos prezidento Eliziejaus rūmų, kad įliptų į autobusą. Beveik visų galimų protokolo taisyklių sulaužymo simbolinė prasmė: visi – net šio pasaulio išrinktieji – esame lygūs ir tokie pat žmogiškai pažeidžiami nelaimės valandą.

Vis dėlto nereikėtų leisti, kad pavieniai politiniai veikėjai, kuriuos anksčiau ar vėliau pakeis kiti, užgožtų dar vieną istoriškai ir politiškai kur kas galingesnę prasmę – Respublikos eitynes kaip prancūzų vienybės išraišką. Tiesa, prie jų prisijungė ir atvykusieji iš užsienio, Respublikos aikštėje plevėsavo kitų šalių vėliavos, o prancūziškasis „Je suis Charlie“ akimirksniu tapo visiems suprantamas. Tačiau privalu akcentuoti būtent prancūzų tautos vienybę ir bandyti atsakyti į klausimą, kodėl ja nereikėtų stebėtis ir kodėl ji būtų sunkiai įsivaizduojama kitose šalyse. Ar tikrai prancūzams raiškos laisvė svarbesnė nei kurioje nors kitoje valstybėje? O gal ši laisvė Prancūzijos kontekste turi specifinę prasmę?

Tiesą sakant, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šią šalį nesunku apkaltinti liberalizmo trūkumu ir abejingumu liberalizmo skelbiamoms laisvėms, taip pat raiškos laisvei. Turbūt vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių – Maximilieno de Robespierre’o vykdytas teroras, neleidęs abejoti Respublikos idealais. Prancūzų sociologo Raymond’o Arono teigimu, bolševikai buvo „robespjeristai“, kuriems vis dėlto „pavyko“, o patys bolševikai buvo įsitikinę, kad jų įvykdytas perversmas – tai „logiška Prancūzijos revoliucijos seka“.

Prancūzų akademikai, tokie kaip filosofas Michelis Foucault ar sociologas Pierre’as Bourdieu, šiek tiek kitaip suformuluotais argumentais teigė, jog tariamai neutrali socialinė erdvė yra dominuojama plika akimi nematomų politinių jėgų. P. Bourdieu laisvę traktavo kaip „iliuziją“, o savo teorinėmis įžvalgomis, pasak akademiko Philippe’o Raynaud, sociologas atskleidė liberalios demokratijos „tikrąjį tikslą“ – padaryti dominuojantį modernų žmogų. Panaši interpretacija girdėti ir iš prancūzų socialinių mokslų atstovų Pierre’o Dardot ir Christiano Laval. Anot jų, neoliberalizmo esmė – žmogaus „pavergimas neregėtomis formomis“. Prancūzijos intelektualai labiau nei bet kur kitur „nemyli“ liberalizmo, kaip teigė sociologas Raymond’as Boudon.

Trumpai tariant, liberalią raiškos laisvę būtų sunku priskirti vien Prancūzijai. Siūlyčiau ieškoti kitų sausio 11 d. į gatves išėjusių prancūzų vieningumo prasmių. Jų neaptarus, kai kam gali kilti iliuzija, kad sekmadienio vienybės akcija galėtų būti nesunkiai pakartojama kitur ar kad Prancūzija šiuo atžvilgiu neišskirtinė, o pati akcija – spontaniška solidarumo bendroms Vakarų vertybėms išraiška. Ieškant atsakymo į klausimą, kas lėmė piliečių susitelkimą sekmadienio eitynėse, vertėtų pabrėžti du esminius Prancūzijos Respublikos politinio modelio aspektus – visuotinio intereso ir tautos, istoriškai suvokiamos kaip vienos ir nedalomos visumos, vienybės svarbą.

Šaltakraujiška teroristų ataka redakcijoje sudavė smūgį ne tik Vakarų visuotinei raiškos laisvei. Tai buvo dar taiklesnis ir gilesnis smūgis į pačius Respublikos visuotinio intereso paširdžius. Kas turima omeny?

Raiškos laisvę Prancūzijos kontekste reikėtų suprasti kaip politinį veiksmą – konstruktyvų indėlį į viešą demokratinę diskusiją, kuri formuoja visuotinį valstybės ir piliečių interesą, o ne kaip individualų aktą, kurio esmė – pats veiksmas. Individualiu veiksmu išreiškiama tai, kas norima, tačiau tokių individualių išraiškų nevienija platesnė, individo laisvą pasirinkimą peržengianti politinė prasmė. Politinio veiksmo baigtis ir esmė nutolusios nuo konkretaus akto. Jos remiasi suvokimu, jog piliečiams privalu dalyvauti viešose diskusijose dėl svarbesnio tikslo, siekiant ne tik savo, bet ir visos politinės bendruomenės gerovės. Individualaus veiksmo galima atsisakyti (esant nepalankioms aplinkybėms, laukiant geresnės progos ar pan.), o politinis veiksmas neleidžia tokios „prabangos“ ir įpareigoja: atsakoma ne tik už save, bet ir už kitus.

Šiame kontekste svarbus ir kitas Prancūzijos Respublikai būdingas dėmuo – laicizmas, kuris šalyje leido atsirasti specifiniam požiūriui į religiją. Jis religijos nedaro vertybe viešojoje erdvėje, tad neapsaugo ir nuo kritiško, pašiepiančio žvilgsnio į ją. Respublikos „religija“ – tai pilietiškumas ar, kitaip tariant, individo pozicija, neleidžianti jam likti abejingam viešuose reikaluose, kad ir kokia raiškos forma tai būtų daroma. „Pilietiškumą“ pakeitęs žodžiu „politiškumas“, prancūzų filosofas Marcelis Gauchet teigė tą pačią mintį. Pasak jo, būtent Prancūzijoje politiškumo aukštinimas kaip alternatyva religijai buvo pats ryškiausias. (Kaip radikalią pilietiškumo apraišką būtų galima minėti 1968-aisiais gegužę šioje šalyje vykusius protestus.)

Kaip tuomet interpretuoti prancūzų reakciją į „Charlie Hebdo“ tragediją? Karikatūros atsiskleidžia kaip pilietiškumo išraiška. Raiškos ir minties laisvė čia atitolsta nuo liberalios koncepcijos ir tampa kolektyvo laisve. Savaitraščio komandos nariai pasiaukojo už pilietiškumą, už tai, kad atliko savo, kaip Respublikos piliečių, pareigą (sic!).

Galima trumpai sugrįžti prie minėtos liberalizmo „nemeilės“. Būtent pilietiškumo dėmuo padeda ją geriau suprati: „nemylimos“ ne individo laisvės, bet individualizmas. Kitaip tariant, kyla grėsmė, kad piliečiams neberūpės visuotinis interesas. Atitinkamai galima klausti, kas Prancūzijos atveju suteikia galimybę užtikrinti šį interesą? Verta priminti tolimą, bet reikšmingą valstybės kūrimo faktą: absoliučios monarchijos viešpatavimą galėjo palaužti tik galinga jėga, kuri slypėjo vieningoje tautoje.

Anot istoriko ir filosofo Pierre’o Rosanvallono, prancūzų tautos „gimimas“ – tai visų pirma ne demokratinė, o sociologinė revoliucija. Išsivadavimo iš absoliutizmo, taigi ir atrastos laisvės garantas tapo lygybė ir brolybė kaip priešprieša anksčiau egzistavusiai tikrovei. Kaip teigia P. Rosanvallonas, Prancūzijos pilietis tapo „abstrakčiu tautos nariu“, jis svarbus pats savaime, o ne dėl savo ekonominio ar socialinio statuso. Toks lygybės įtvirtinimas pranoko tuomečius bandymus įgyvendinti politinės filosofijos skelbtas idėjas. Abstrakti lygybė rėmėsi precedento neturinčiu brolybės jausmo puoselėjimu. Pavyzdžiui, kaip skelbė Saint-Justas, jeigu žmogus „palieka draugą“, už savo motyvus jis turi „atsiskaityti tautai“.

Keletu sakinių aprašyti per Prancūzijos revoliuciją įvykusį žmonių sąmonės lūžį – neįmanoma užduotis. Lygiai taip pat sunku perteikti to lūžio tęstinumą. Tačiau privalu į šią sociologinę revoliuciją bent atkreipti dėmesį, nes tai padaryti užmiršta nemažai rašančių apie Prancūzijos istoriją. Kita vertus, galbūt tik patys prancūzai yra kompetentingi pasakoti savo tautos istoriją, kurią sunku suprasti pašaliniam stebėtojui.

Minėtina ir kita sociologinio lūžio pusė – tai pareikalavo aukų. Bėgant amžiams spėjo išblankti perversmo žiaurumai. Gal būtų galima įžvelgti prancūzų tautos panašumą su kitomis: vienybė iš tiesų reikalauja aukų. Sausio įvykiai – viena jų. Remiantis šia logika verta tikėtis, kad prancūzų tauta ir raiškos laisvė, be kurios neįsivaizduojama Respublika, dar labiau sustiprės.

Atrodytų, šiandien prancūzai tebealsuoja dar prieš šimtmečius įkvėptais Respublikos idealais. Šiuos vis dėlto tenka atnaujinti dabartinio konteksto šviesoje ir tai – nors tragiškomis aplinkybėmis – Prancūzija, regis, daro sėkmingai: „Vive la République! Vive la France! Vive Charlie!“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų