„Pink Floyd“ dainos „Another Brick in the wall“ vaizdo įrašo kadras

Pramoninio švietimo įkaitai: modernios mokyklos modelio Lietuva neturi iš kur nusižiūrėti

Pramoninio švietimo įkaitai: modernios mokyklos modelio Lietuva neturi iš kur nusižiūrėti

Nauji vadybos metodai, kaip ir nauji vadovai, sunkokai prasibrauna į ugdymo įstaigas

2019–2022 m. visose švietimo sistemos įstaigose turės įvykti konkursai direktorių pareigoms užimti – pradedant tais, kurie dirba dar nuo sovietmečio, ir baigiant vadovaujančiais pirmąjį dešimtmetį. Nauja praktika – ir kasmetis mokyklų direktorių vertinimas bei jų metų veiklos ataskaitų skelbimas. Ar šie pokyčiai padės atnaujinti sistemą šviežiu krauju, paskatins valdymo skaidrumą, ar tereikš sumaištį lyderių keitimosi laikotarpiu?

Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijos direktorė Jurgita Nemanienė sutinka, kad kadencijos stimuliuoja visus vadovus stengtis ir pasitempti mokyklos labui, neužsnūsti ant sėkmės ar nesėkmės patirčių bei garantuoja vadovų kaitą, naujų atėjimą. Vadinasi – ir naujų idėjų, iniciatyvų, kitų ir kitokių organizacinių kultūrų vystymąsi. Kita vertus – penkeri metai organizacijos kaitoje yra gana trumpas periodas, kad būtų galima įgyvendinti pradėtus pokyčius. Per šiuos nustatytus metus mokyklos nebaigs nė viena mokinių karta, jei mokykla ne keturmetė, taip pat kyla abejonių, ar neilgos kadencijos neskatins trumpalaikių pokyčių kultūros kūrimosi Lietuvoje. „Svarbu žinoti, kad būtent švietime pokyčiai pastebimi tik po dešimties ar daugiau metų. Tačiau staigius efektus dažniau inspiruoja trumpalaikės priemonės, kurios svarstytinos dėl pridėtinės vertės ilgalaikėje ugdymo perspektyvoje“, – sakė J. Nemanienė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyva Strateginio planavimo ir analizės skyriaus bei Švietimo aprūpinimo centro vykdomo projekto „Lyderių laikas“ (iniciatoriai Ričardas Ališauskas ir dr. Rita Dukynaitė) kūrėjai yra aiškiai suformulavę, kas laikytina šiuolaikišku mokyklos valdymu. Šiandieniams vadovams teks rasti kelią, kaip iš tradicinės, žinių suteikiančios mokyklos tapti kuriančia, besikeičiančia, atliepiančia mokinių ir visuomenės poreikius. Tai – rytojaus mokykla, ir jai reikia šioms užduotims įgyvendinti pajėgių vadovų.

Bet vos prieš metus, 2017 m. pabaigoje, paskelbtoje Valstybinio audito ataskaitoje „Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai?“ pažymėta, kad kompetentingų vadovų pritraukimas vis dar nėra nediskutuojama siekiamybė, neužtikrinamas ir tolygus mokyklų vadovų kompetencijų lygis. 2014–2016 m. mokyklose dirbo tik 15,5 proc. vadovų, kurie buvo paskirti eiti šias pareigas įvertinus jų kompetencijų lygį ir tinkamumą pagal 2011 m. patvirtintus kvalifikacinius reikalavimus švietimo įstaigos vadovui.

Nebuvo skiriama ir pagalba pradedantiems vadovams, neužtikrinta, kad mokyklose dirbtų nuolat tobulėjantys lyderiai, atsakingi ir atskaitingi už ugdymo įstaigos veiklos rezultatus, pažangos siekimą ir mokinių pasiekimų gerinimą. Ir tas, anot auditorių, nenuostabu, nes net šalies lygiu nesusitarta dėl mokyklos ir savivaldybės pažangos rodiklių, teisės aktuose nėra numatyta pareiga nusimatyti mokyklos pažangą ir mokinių pasiekimus rodančius rodiklius ir atsiskaityti už jų pasiekimą.

Nebijoti unikalių sprendimų

„Lyderių laiko“ kūrėjai, apžvelgę mokyklų valdymo modelius aukštais mokinių pasiekimais pasižyminčiose šalyse, konstatavo, kad juos vienija pasirinkimas valdant bendradarbiauti visais lygmenimis, aukštas pedagogų profesionalumas, veiksminga lyderystė ir mokyklos valdymas, kokybiškas mokymas bei mokinių gebėjimas mokytis, tėvų įtraukimas ir draugiškas mikroklimatas. Didelę įtaką sėkmingai mokyklos veiklai turi ir mokyklos savarankiškumas. Pavyzdžiui, Vokietijoje, kur nacionalinė valdžia aiškiai suformuluoja, ko tikimasi iš ugdymo proceso (numatomi pasiekimų standartai, stebėsenos, vertinimo ypatumai), mokykloms suteikiamas savarankiškumas sprendžiant ugdymo organizavimo klausimus ir ieškant būdų pasiekti nurodytus standartus.

Lietuvoje, kur visus minėtus sėkmės elementus kol kas labiau stengiamasi derinti tik privačiose ugdymo įstaigose, dar dominuoja vadinamasis pramoninis švietimo sistemos modelis. Šis valstybinės mokyklos modelis susiformavo ėmus sparčiai plėtotis pramonei ir atitiko to meto žmonių mąstyseną bei valstybių poreikius. Mokykla turėjo veikti tiksliai kaip laikrodžio mechanizmas, ir, taikydama standartines programas ir mokymo būdus, ugdyti pagal amžių grupuojamus vaikus taip, kad jų išsilavinimas bei gebėjimai atitiktų konkrečiam amžiaus tarpsniui numatytas normas. Pramoninio modelio švietimo sistemoje normos yra taisyklė, o prisitaikymas – pageidaujamas rezultatas. To paties amžiaus mokiniams skiriamos vienodos užduotys, jie vertinami pagal analogiškas skales. Dauguma mokyklų ir šiandien dirba pagal šį modelį, kuriame diena suskaidoma į vienodus laiko tarpsnius, pamokų pradžią ir pabaigą skelbia skambutis, o dienos bėga kaip stovint prie konvejerio.

Vis dėlto akivaizdu – plečiantis mokymosi būdų sampratai į mechanišką faktų įsiminimą orientuotas pramoninis švietimo modelis tampa atgyvena. O Geros mokyklos koncepcijos kūrėjų įžvalgos, užsienio valstybių patirtis rodo, kad naujo „pramoninio“ – vienodo visoms mokykloms – modelio Lietuva iš niekur nepasiskolins, tokio ir nėra: kurti šiuolaikinę mokyklą ir modernią jos vadybą galima įvairiais, unikaliais būdais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų