"Delfi" nuotr.

Pragmatiškos laisvės šalis

Pragmatiškos laisvės šalis

Trejus metus Nyderlanduose gyvenanti Rasa Navickaitė jau ruošiasi išvykti taip ir nepamilusi šios šalies. Gal dėl olandų arogancijos, gal dėl nuolatinio lietaus ar dėl to, kad viskas pernelyg… tobulai sutvarkyta. Tačiau atsisveikinti sunku. Kodėl?

 

Prie tokių dalykų kaip komfortas, tvarkinga aplinka ir puikiai funkcionuojanti infrastruktūra, tolerancija žmonių skirtumams bei pagarba privačiam gyvenimui labai lengvai galima priprasti. Po kurio laiko tai tampa tarsi savaime suprantama, kaip ir kanalų išraižytų olandiškų miestelių sentimentalus grožis. Tad, net ir neilgam palikus šią šalį, ypač išvažiavus iš Vakarų Europos, kitur akis bado viso to trūkumas. Ir dar dviračiai – pabuvus kurį laiką plokščiojoje Olandijoje sunku įsivaizduoti gyvenimą be jų ir be tobulai sutvarkytų dviračių takų. Trumpai tariant, olandiška arogancija – užkrečiama!

Atvykau į šią šalį Utrechto universitete studijuoti dalyko, kurio magistro programos Lietuvoje kol kas nėra, – lyčių studijų. Man pasisekė, kad su draugų pagalba susiradau butą, nes šiaip jau visoje Olandijoje, ypač Randstad, vadinamajame Amsterdamo, Utrechto, Hagos ir Roterdamo miestų konglomerate, juntamas gyvenamojo būsto stygius, o tai reiškia ir kosmines kainas. Mano butukas buvo patogioje vietoje, 10 minučių nuo Utrechto senamiesčio, Lomboko rajone. Čia gyvena imigrantų iš įvairių pasaulio šalių,  dauguma – turkai, marokiečiai ir atvykėliai iš anksčiau olandų kolonizuoto Surinamo, Antilų, Indonezijos.

Mano supratimu, Lombokas yra tobuliausia vieta gyventi Utrechte. Pirmiausia dėl to, kad pagrindinė centro link vedanti gatvė pilna mažų parduotuvėlių, kuriose galima įsigyti paties įvairiausio maisto, pradedant vaisiais, delikatesais bei prieskoniais iš tolimiausių pasaulio kampelių, ir baigiant halal ir košerine mėsa, o kur dar falafeliai ir kebabai. Čia niekuomet nesijauti kaip svetimšalė. Net kai kepykloje dirbantis turkas pardavėjas paklausia „Iš kur tu? Ne, palauk, tu turbūt iš Lenkijos? O gal iš Rusijos?“, tai skamba tik kaip nuoširdus smalsumas, o ne siekis tave, imigrantę, padėti į vieną stereotipinių dėžučių. Mat čia, Lomboke, visi imigrantai, ir jų visų olandų kalba smarkiai laužyta.

Šitoks žmonių margumas man buvo nepažįstamas atvykus iš Lietuvos, kur gatvėse visi panašūs vienas į kitą, vienodai apsirengę, vienodai išblyškę. Įvairovė signalizavo, kad Nyderlandai turbūt yra atviresnis kraštas nei manasis, tad mečetės ir bažnyčios čia sugyvena šalimais, o skirtingos odos spalvos asmenų poros gatvėje – kasdienybė. Juo labiau kad šitas pastebėjimas derėjo su anksčiau susikurtu Olandijos, kaip tolerancijos šalies, įvaizdžiu. Ir tikrai, į daugelį dalykų, kuriuos pas mus supa moralinė panika, čia žiūrima ramiau ir pragmatiškiau. Ar tai būtų gėjų santuokos, ar marihuanos legalizavimas, ar prostitucija – olandai didžiuojasi, kad gali apie viską kalbėti paprastai ir racionaliai, be religijos ar tradicijos diktuojamų prietarų.

Olandai dirba daug, sakytumei, spręsdamas iš šalies turtingumo, tačiau tiesa ta, kad labai daug dėmesio jie skiria ir poilsiui. Kartais slapčia pagalvodavau, kad būtent todėl nyderlandiečiai taip dažnai ir skundžiasi dėl įtampos, nes pernelyg rimtai žiūri į laisvalaikį. Jis visas struktūruotas: valanda sportui, valanda draugams, valanda mėgstamam serialui. Susitikimus reikia planuoti bent dviem savaitėms į priekį. Nes juk savaitgalį turi spėti ir aplankyti tėvus, ir paplaukioti baidare, ir išgerti su draugais, ir nueiti į teatro premjerą. O kur praleisti atostogas, šį kartą važiuoti į Austriją slidinėti ar į Tailandą degintis? Ir vis reikia nepamiršti mėgautis, mėgautis gyvenimu!

Būna tokių progų, kai Nyderlandų miestai virsta vienu ištisu vakarėliu po atviru dangumi. Taip nutinka, pavyzdžiui, per buvusią Karalienės, o nuo praėjusių metų – Karaliaus dieną (ol. Koningsdag). Ji švenčiama balandžio 27-ąją, per naujojo karaliaus Viljamo Aleksandro gimtadienį. Tuomet miestų gatvės ir kanalai „nusidažo“ oranžine spalva. Kodėl oranžine? Mat tai karališkosios olandų Oraniečių-Nassau dinastijos spalva, susijusi su Vilhelmo I Tyliojo (ol. Willem van Oranje), kuris kadaise išvadavo Olandijos provincijas iš Ispanijos karaliaus rankų, vardu. Kadangi nacionalinės vėliavos naudojimas griežtai reglamentuojamas, ši spalva nyderlandiečiams – alternatyvus būdas išreikšti patriotizmą per šventes ar svarbias futbolo varžybas.

Kita masinė šventė – tai rugpjūčio pradžioje vykstantis Amsterdamo gėjų paradas. Nuo Koningsdag ji skiriasi tuo, kad minios žmonių pasipuošia ne oranžine, bet rausva spalva. Kanalai, kuriais plaukia parade dalyvaujančios valtys-platformos, būna iš visų pusių aplipę entuziastingais žiūrovais. Tarp plaukiančių – ne tik gėjų ir lesbiečių teisių aktyvistai. Savo platformas turi visos politinės partijos ir didžiosios korporacijos, nes niekas nenori praleisti progos pasireklamuoti prieš rinkėjus ar klientus. Šiemet, pirmą kartą parado istorijoje, plaukė ir po vieną marokiečių bei žydų laivelį. Iš pastarųjų valties žiūrovams mojavo 1998 m. „Euroviziją“ laimėjusi Dana International. Kažkurioje kitoje, dekoruotoje milžiniškomis gėlėmis, buvo ir šiuometė konkurso nugalėtoja Conchita Wurst.
Dar olandai masiškai išeina į gatves minėdami Antrojo pasaulinio karo pabaigą – tuomet miestų rajonų bendruomenės organizuoja muges, kuriose kaimynai vieni kitiems parduoda nebereikalingus daiktus, drabužius, baldus, net buitinę techniką. Vieniems tai proga atsikratyti šlamšto, kitiems – jo dar daugiau prisikaupti. Ypač aktyvūs vaikai, prekiaujantys limonadu ir organizuojantys loterijas. Tačiau ir suaugusieji visu rimtumu įsitraukia į šitą parduotuvių žaidimą. „Gezellig, eh?“ – kas nors gali paklausti, kol brauniesi nuo vieno prekystalio prie kito. „Ja, gezellig!“ – reikia atsakyti. Žodis gezelligheid lietuviškai galėtų būti verčiamas kaip jaukumas, tačiau olandų kalboje jis visuomet susijęs su buvimu geroje draugijoje, tarp žmonių.

Visi mane aplankę draugai ir pažįstami kaip susitarę labiausiai stebėjosi dviračių gausa. Išėjus iš traukinių stoties bet kuriame mieste dviračių stovėjimo aikštelės tęsiasi į visas puses dviem, trimis, keturiais aukštais. Jais aplipę ir kanalus juosiantys turėklai, kelio ženklai, gatvės žibintai. Pragmatiškieji olandai dievina šią transporto priemonę – Nyderlanduose net 30 proc., daugiausia Europoje, gyventojų ja naudojasi kasdien. Dviračių takai išplėtoti su tokia pat inžinerine tobulybe, kaip ir visa kita infrastruktūra. Nenuostabu – ši šalis beveik visiškai plokščia, taip pat čia niekuomet nebūna pernelyg karšta ar šalta, niekada neprisninga tiek, kad nebūtų įmanoma minti. Olandai – kaip antys, į neišvengiamą kasdienį lietų nekreipia dėmesio ir vadovaujasi taisykle „jeigu sušlapsiu, išdžiūsiu“. Tad ir per lietų matyti minios minančių.

Ir ne tik minančių – daug ką darančių. Dviratis tarsi prilipęs šiems žmonėms prie sėdynės, tad jie gali ramiai viena ranka rašyti žinutes išmaniuoju telefonu, tikrinti savo „Facebooko“ puslapį, o kita prilaikyti vairą (apie žiūrėjimą į kelią, žinoma, ir kalbos nėra). Dviračiu vežami kūdikiai, šunys ir pirkiniai, kartais visa šeima sutelpa ant dviejų ratų. Tiesa, neilgam, nes vaikai savarankiškai sėda ant šios transporto priemonės, kai tik pramoksta vaikščioti. Kartais gatvėse gali pamatyti penkerių ar šešerių metų pyplius, važiuojančius savo dviratukais šalia atsipalaidavusių tėvų. Dviratį mina ir hidžabus dėvinčios moterys, ir tos su aukštakulniais bei trumpais sijonėliais. Beje, galvos apdangalas labai pravartus – juk už jo galima užsikišti telefoną ir taip pritvirtinti jį prie ausies!

Nyderlandai, žmonės sako, yra lygybės ir laisvės kraštas. Socialinė hierarchija čia turi mažai reikšmės, visi lygus ir vienodai gerbiami. Kartais netgi teigiama, kad taip yra dėl dviračių, – sunku būti „pasikėlusiam“ ar  demonstruoti statusą, kai visi taip pat mina į darbą, suvienodinti lietaus ir prakaito. Pagyvenus ilgiau pasidaro aišku, kad lygybė šioje šalyje – kiek apgaulinga.

Nyderlandų visuomenės lygybė buvo pirmasis sugriuvęs mitas. Niekur neišnykusias visuomenės klases turbūt geriausiai rodo švietimo sistema. Vaikai Olandijoje suskirstomi į tris grupes pagal gabumus jau nuo dvylikos metų. Kai išlaikomas gebėjimų egzaminas ir sulaukiama mokytojo įvertinimo, daromas sprendimas dėl vaikų ateities. Vieni siunčiami mokytis praktinių specialybių, kiti ruošiami profesiniam išsilavinimui, o treti – universitetui ir teoriniams mokslams. Vieni džiaugiasi tokia sistema, kuri tariamai patenkina kiekvieno poreikius.  Kiti stebisi, kaip galima spręsti apie žmogaus gebėjimus tuomet, kai jam vos dvylika. Juolab kad didžioji dalis sprendimo priklauso vien nuo subjektyvios mokytojo nuomonės. Ši, ne paslaptis, dažniau būna paveikta ne realių mokinio gabumų, bet žinių apie tai, ką veikia jo tėvai.

Švietimo sistema atspindi ir visuomenės rasizmą. Į vadinamąsias „juodas“ pradines mokyklas turtingi baltieji olandai niekuomet neleis savo atžalų. Esą šiems gali pakenkti bendravimas su „kviestinių darbininkų“ turkų ir marokiečių arba iš buvusių Olandijos kolonijų imigravusių juodaodžių vaikais. Net progresyvios kairiosios žaliųjų partijos „GroenLinks“ lyderė Femke Halsema kartą žurnalistams papasakojo, kodėl atsiėmė savuosius iš mišrios mokyklos. Neva jos sūnui, valgančiam sumuštinį su kiaulienos dešrele, kitas vaikas, matyt, iš musulmonų šeimos, pareiškė, kad už tai jis keliaus į pragarą. Progresyvi politikė pareiškė negalinti leisti vaikams klausytis tokios religinės propagandos ir perkėlė juos į kitą mokyklą.

Juodomis mokyklomis (ol. zwarte school) laikomos tos, kuriose daugiau kaip 50 proc. mokinių yra iš imigrantų, vadinamųjų alochtonų, šeimų. Gyventojų skirstymas į autochtonus ir alochtonus – vienas įdomesnių Nyderlandų visuomenės išradimų. Autochtonais vadinami baltieji šalies gyventojai, kurių abu tėvai yra olandai. Alochtonais vadinami tie, kurių bent vienas tėvų ne olandų kilmės. Tuo skirstymas nesibaigia. Esama dar ir vakariečių alochtonų ir ne vakariečių alochtonų. Pirmieji Nyderlanduose yra tik tie imigrantai, kurie atvyko iš Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos, Indonezijos ir Japonijos. Įdomu, kad Indonezija ir Japonija patenka į šį sąrašą dėl kolonijinės praeities, bet nei Surinamo, nei Antilų gyventojai nepretenduoja į vakariečio alochtono statusą, nors Antilai iki šiol yra Nyderlandų Karalystės dalis, o Surinamas buvo iki 1975-ųjų. Būtent dėl tokių subtilybių ir tampa aišku, kad visas šis skirstymas pagrįstas vien odos spalva. Juk Antilų ir Surinamo gyventojai – daugiausia juodaodžiai, iš Afrikos įvežtų vergų palikuonys. Dėl to jų vaikai esą niekaip ir negali būti laikomi europiečiais, net jeigu gyvena čia visą savo gyvenimą.

Esama ir tokio nepaprasto rasistinio išradimo kaip „alochtonometras“. Tai interneto svetainė, kurioje įvedęs pašto kodą gali sužinoti, koks procentas gyventojų tavo rajone yra spalvotieji. Svetainės kūrėjai atsiprašo dėl to, kad lenkai ir rusai laikomi vakariečiais alochtonais, tad, deja, skaičiuoklė nepateikia duomenų apie tai, kiek kaimynų bus iš Rytų Europos. Asmeniškai nesistebėčiau, jeigu greitai olandų kalboje atsirastų ir koks specifinis žodis, skirtas Rytų europiečiams. Nors esame baltieji, tai mūsų neapsaugo nuo diskriminacijos.

Po Europos Sąjungos plėtros į Nyderlandus plūstelėjus lenkams, o vėliau – rumunams ir bulgarams, vis daugiau kultūrinių stereotipų sukuriama apie buvusio Rytų bloko šalių gyventojus. Liūdnai pagarsėjusi Nyderlandų dešiniųjų partija PVV (Laisvės partija) buvo net sukūrusi specialų puslapį, skirtą tam, kad olandai galėtų pasiskųsti būtent dėl Rytų europiečių ir „ypač lenkų“ jiems sudaromų nepatogumų. PVV, kurios lyderis Gertas Wildersas ne kartą viešumoje reiškė neapykantą musulmonams, teigė tiesiog renkanti objektyvią informaciją apie migracijos iš Rytų Europos problemas. Per mažiau nei metus net 40 tūkst. olandų pasiskundė dėl lenkų, rumunų ir bulgarų jiems keliamų bėdų – triukšmavimo, netinkamo automobilio statymo. Šie „duomenys“ pasirodė ir spaudoje.
Tad Nyderlanduose geriausia gyventi, jeigu esi autochtonas. Imigrantų niekas pernelyg nemyli, gal tik britus ir skandinavus olandai gerbia kaip savęs vertus. Tačiau į kitas šalis dauguma jų žvelgia arogantiškai – juk niekas nesusitvarko taip gerai, kaip jie, net Šiaurės jūrą pavergę žmonių poreikiams, apiplaukę pusę pasaulio, tokie tolerantiški, tokie išsivystę!

Ilgiau čia pagyvenęs, gali net persiimti ta komforto įkvėpta arogancija. Arba amžiams likti svetimšalis, atvykęs iš krašto, kurio pavadinimas – Litouwen – mažai ką sako vietiniams. Tad geriau į Olandiją žvelgti turisto, o ne imigranto akimis – kad pro dailų fasadą nespėtumėte išvysti to, ko nereikia.
Ką pamatyti?

Muziejus! Olandija garsi savo fantastiškais muziejais ir meno galerijomis. Amsterdame nueikite į neseniai suremontuotą Rijksmuseum ir turistų pamėgtą Van Gogho muziejų. Hagoje – į Mauritshuis, kuriame galima pamatyti Johanneso Vermeerio darbų, tarp jų ir garsiąją „Merginą su perlo auskaru“. Roterdame – į Boijmans van Beuningen. Eindhovenas garsėja šiuolaikiniu menu, o Leidene yra nuostabus gamtos mokslų muziejus Naturalis, išaiškinantis evoliuciją mažiems ir dideliems. Jeigu Olandijoje būsite ilgėliau, įsigykite museumkaart ir visur eikite nemokamai.

Tulpes. Jeigu Nyderlanduose būsite balandį ar gegužę, būtinai pravažiuokite dviračiu pro tulpių laukus. Arba nuvykite į netoli Leideno esantį Keukenhofą, ten, nepatikėsite, galima praleisti visą dieną žiūrint į gėles.

 

Kur pavalgyti?

Tradicinės olandų virtuvės pasididžiavimas – bulvių košė (stamppot). Tad nuoširdžiai rekomenduoju rinktis vieną pigesnių, tačiau dažniausiai puikų aptarnavimą ir maistą garantuojančių azijietiškų patiekalų restoranų. Beveik kiekviename mieste rasite indoneziečių, kinų ar tailandiečių virtuvę. Jeigu norite ko nors greitai ir gardaus, tuomet rinkitės surinamiečių išsinešamo maisto restoranus.
O jeigu vis dėlto trokštate tipiško olandiško skonio, tada čiupkite sumuštinį su silke (herring) ir svogūnais. Geriausių galima įsigyti Hagoje prie parlamento rūmų arba Scheveningeno paplūdimyje. Galima nusipirkti ir silkės filė, laikant už uodegos ją visą reikia įsidėti į burną dar užvertus galvą, – paklauskite vietinių patarimo, kaip tai daryti tinkamai, arba pažiūrėkite „YouTube“ mokomųjų siužetų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų