Pragmatiškas malonumas

Pragmatiškas malonumas

Francesca Ferrarini, meno patarėja ir kuratorė iš Italijos, beveik dvejus metus bendradarbiauja su nevalstybiniu meno fondu „Lewben Art Foundation“ Lietuvoje ir padeda pildyti jo tarptautinę kūrinių kolekcijos dalį. Kauno bienalėje fondo parodą kuravusios viešnios Ieva Rekštytė teiravosi, kaip ji tapo kolekcininkų patariamuoju balsu.

– Prie „Lewben Art Foundation“ prisijungėte maždaug prieš dvejus metus, jam nusprendus išplėsti tarptautinių kūrinių kolekciją. Kaip jūs bendradarbiaujate?

– Tiek su „Lewben Art Foundation“, tiek su privačiais kolekcininkais, kuriuos konsultuoju, darbo principas panašus: perduodu jiems savo know-how, kurį įgyju keliaudama po parodas, bendraudama su menininkais, dalyvaudama aukcionuose ir tikrindama meno rinkos pulsą. Visa tai padeda lengviau priimti sprendimus, kuriais kūriniais papildyti kolekciją, kaip ir kur juos įsigyti, atsigabenti. Mane pasikvietę fondo valdytojai pirmiausia išsakė savo esminius lūkesčius Lietuvoje pristatyti įdomių šiuolaikinių menininkų darbus, o užsienyje – lietuvių autorių kūrinius. Vilius (Vilius Kavaliauskas – „Lewben Group“ generalinis direktorius – IQ past.), Rita (Rita Navalinskaitė – „Lewben Group“ vykdomoji direktorė – IQ past.) ir aš esame to paties amžiaus. Negalėčiau tiksliai įvardyti priežasčių, kodėl kolekcininkai linkę rinktis savo kartos menininkų darbus, tačiau tai buvo galima pastebėti ir mums bendradarbiaujant.

Tai, ką šiuo metu matote Kauno bienalėje, yra antroji mano kuruojama paroda Lietuvoje. Pirmoji įvyko šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius’15“, o artimiausioje ateityje planuojama daugiau renginių, susijusių fondo iškeltu tikslu.

 

– Jūsų kuruota „Lewben Art Foundation“ kolekcijos paroda „Tinkliniai susidūrimai atsijungus“ pratęsia pačios Kauno bienalės renginio temą, kurios ašis – komunikacija ir skaitmeninės technologijos. Nuo ko atsispyrėte ieškodama, kaip įsilieti į bendrą kontekstą?

– Daugelis menininkų, kurių kūriniai eksponuojami šioje parodoje, pasirinko tradicines meno formas – tapybą, skulptūrą, tačiau juose neišvengiama šiuolaikiškumo, skaitmeninių technologijų amžiaus įtaka. Autoriai naudoja ir klasikines, ir šiuolaikines medžiagas (pavyzdžiui, alžyrietis Mohamedo Namou savo darbuose pasitelkia akmenį ir grafitį), pabrėžia tai, kad šiais laikais dvi dimensijos nebedaro įspūdžio, kai mus supančiuose ekranuose galime matyti tris. Menininkai žaidžia šiomis idėjomis, tiria naują vaizdo estetiką ir leidžiasi į sąmojo, aktualumo kupinus eksperimentus.

 

– Su Kauno bienalės kuratoriumi, meno kritiku Nicolas Bourriaud esame kalbėjęsi ir apie jo darbą su privačiais kolekcininkais. Jis tuomet minėjo, kad nelengva suderinti savo, kaip patarėjo, ir kolekcininko skonį bei pragmatiškus pasirinkimus. Kaip yra jūsų atveju: kiek klientams svarbu, kad kolekcija reflektuotų juos kaip asmenybes, kaip meno gerbėjus? Ar žmonėms labiau rūpi sukaupti tiesiog vertingų darbų rinkinį?

– Su naujais potencialiais klientais pirmiausia susipažįstame, kalbamės, sužinau, kokia jų kolekcijos esmė, tikslai, o bendradarbiauti pradedame (jei pradedame) tik paskui. Išskirčiau du pagrindinius kolekcininkų tipus. Pirmasis – tai žmonės, norintys gražių, vertingų namų, turintys daug pinigų, planuojantys įsigyti gerų ir, sakykime, saugių meno kūrinių, kuriuos ateityje būtų nesunku parduoti. Menas nebūtinai yra jų pomėgis ir domėjimosi objektas. Visgi artimiausioje aplinkoje esantys kūriniai neretai padaro įtaką: gyvenant jų apsuptyje po truputį atsiranda poreikis geriau suprasti meną. Reikia pripažinti, kad kai kurie tiesiog nenori pasirodyti neišmanėliais, kai į svečius ateina menu besidomintys svečiai. Su šio tipo kolekcininkais susidūrusiam patarėjui pakanka pasistengti, kad klientas įsigytų vertingiausius tuo metu rinkoje esančius kūrinius už protingą kainą, pasirūpintų jų atgabenimu, eksponavimo sąlygomis.

Antrasis tipas – tai meno gerbėjai ir išmanytojai, dažnai turintys jau kelių dešimčių metų kolekcionavimo patirtį. Tuomet svarbu kaip įmanoma daugiau sužinoti apie jų kolekcionavimo istoriją ir turimus kūrinius. Tik tada gali nuspręsti, kas papildytų, praturtintų jų rinkinį. Beje, pastarojo tipo žmonės į mane kažkodėl kreipiasi dažniau.

Mano konsultacijos visiškai nesusijusios su skoniu ir mano pačios, kaip meno gerbėjos, prioritetais. Aš tik padedu kolekcininkams patiems priimti sprendimus.

 

– Esate baigusi architektūros studijas. Kaip galiausiai tapote kolekcininkų meno patarėja?

– Tuo metu, kai studijavau architektūrą ir gyvenau Milane, godžiai domėjausi menu, o studijos suteikė dar daugiau paspirties tai daryti. Kaip žinote, Italijoje yra nesuskaičiuojama daugybė klasikinio meno galerijų bei muziejų ir todėl kyla rimtų iššūkių, kaip juos visus išlaikyti ir tinkamai saugoti kūrinius. Dėl finansinės įtampos šiuolaikinis menas šioje šalyje nustumtas į žemesnę poziciją, daug galerijų jo atsisako sąmoningai žinodamos, kad visko neaprėps, todėl pirmenybę teikia klasikiniam.

Ėmusi mokytis architektūros itin susižavėjau šiuolaikiniu menu. Netrukus susitikau su vienu kolekcininku ir padėjau jam atlikti labai smulkius vadybinius darbus: rinkau informaciją, rūpinausi restauravimu, derinau kitas detales. Susidomėjau kylančiais menininkais, kurie buvo mano bendraamžiai (tuomet man buvo 26-eri), netrukus į mane ėmė kreiptis jaunųjų kūrėjų darbų beieškantys kolekcininkai. Ir taip viskas įsisuko.

Pamenu, dar studijų metais pamačiusi Bilbao Guggenheimo muziejų galutinai supratau, jog naujausios idėjos, eksperimentai, realybės refleksijos pirmiausia atsiranda būtent menininkų galvose. Manyje įvyko lūžis: suvokiau, kad mane labiausiai jaudina čia ir dabar momentas, kad jame susikerta ir praeities pamokos, ir ateities prognozės.

 

– Ar tiesa, kad vos sulaukusi 20 metų pradėjote kaupti savo kolekciją?

– Taip, bet nemanykite, kad jau tokio amžiaus turėjau neribotas finansines galimybes. Pirmasis mano įsigytas kūrinys buvo nedidelis. Tačiau jį aptikus mane aplankė stiprus jausmas, kad jei jo nenusipirksiu dabar, kito šanso galiu ir nebeturėti. Tai buvo nuostabus Lucio Fontanos darbas, gana retas, nors tuo metu parduotas nebrangiai. Vis dėlto man prireikė metų, kad galėčiau už jį išsimokėti. Tai paaiškina, kokia buvo reali situacija ir koks didžiulis noras tą kūrinį turėti (juokiasi).

Dabar itin domiuosi videomenu, tačiau galbūt tai tik laikina fazė. Dėl finansinių apribojimų mano kolekcija neturi konkrečios vienos linijos ir nėra išbaigta. Kūrinių įsigyju tik ypatingais momentais, kai atrastas darbas man patinka taip, kad negaliu ištverti jo nepirkusi. Aišku, jei leidžia mano galimybės. Negaliu įsivaizduoti tuščių namų sienų.

 

– Šiuo savo gyvenimo etapu daug keliaujate. Kur yra tie namai, kuriuose kabo jūsų sukaupti meno kūriniai?

– Pastaruosius kelerius metus neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos. Kai kalbu apie įsigytus šiuolaikinio meno kūrinius ir namų sienas, turiu galvoje kelias vietas. Tai mano tėvų namai Italijoje – impozantiškas XIII a. pastatas, buvusi bažnyčia. Savo kolekcijos darbus kabinu ten. Dalis mano turimų kūrinių bus perkelti į sesers namus Londone. Kol kas turbūt taip jau lemta, kad man patinkančius meno darbus dažniau mato kiti žmonės, o ne aš pati. Tiesa, yra keli labai maži kūriniai, kuriuos galiu turėti su savimi net ir keliaudama.

 

– Kaip galėtumėte apibūdinti šiuolaikinio meno rinkos dinamiką?

– Tai, žinoma, ne akcijų biržos greičiai, tačiau procesai gana spartūs. Po finansų krizės meno rinka atsigavo, tiksliau – suklestėjo, per pastaruosius dvejus metus. Jauni menininkai, ypač amerikiečiai, kurie nėra plačiai žinomi iš parodų, atsiranda aukcionuose, ir per kelius mėnesius kelias dešimtis tūkstančių siekiančios jų darbų kainos pakyla iki kelių šimtų tūkstančių. Vieni jų greitai dingsta, kiti išsilaiko ilgiau. Dideli kainų šuoliai nėra sveiki procesai, ir nors galima gerai uždirbti, menui tai atsiliepia itin neigiamai. Išsipūtęs rinkos burbulas iškreipia meno esmę: nemažai menininkų paslysta ir susikoncentruoja nebe į kūrybą, o į pinigus.

 

– Jūsų darbo esmė – maksimaliai sumažinti riziką kolekcininkams renkantis meno kūrinius, tačiau kiek pati jos prisiimate? Kiek kainuoja jūsų klaidos?

– Didžiausios klaidos įvyksta tuomet, kai nenuperkame ko nors, ką, mano galva, buvo verta turėti klientui. Iš tiesų mano darbo esmė yra eliminuoti riziką kolekcininkui įsigyjant kūrinius: kad tai nebūtų klastotė, kad jis jo nepirktų už nelogišką kainą, kad tai būtų vertingas darbas. Meno rinka svyruoja ir vieno menininko darbų, kuriuos mano klientas įsigijo, kainos gali pašėlusiai išaugti, kito – sumenkti. Tai normalu. Šiuos pokyčius, naujas tendencijas stebiu kasdien. Keliaudama stengiuosi sugerti tiek informacijos ir meno, kiek tik galiu.

 

– Kalbant apie keliones ir atradimus, koks buvo pats naujausias?

– Sakyčiau, pakartotinis atradimas. Tai Eglės Rakauskaitės videodarbas „Taukuose“, kurį esu mačiusi anksčiau, tačiau dėmesingiau įvertinau tik neseniai.

 

– Kokį esminį patarimą duodate pradedantiems kolekcininkams ar trokštantiems jais tapti?

– Visuomet pakartoju tai, ką man patarė pačiai, kai tik ėmiau dirbti šioje srityje, – neskubėk pirkti. Eik į parodas, aukcionus, kalbėkis su išmanančiais meno srityje, susipažink su menininkais, pajausk, kas tau artima, įdomu, kas atitinka tavo suvokimą, ir tik po to išdrįsk įsigyti. Momentas, kai nebeužteks matyti kūrinius galerijose, ir geisi jų savo namuose, ateis pats. Pagaliau reikia suvokti, kad pirkdamas kūrinį visada remi jo autorių, todėl geriau būk tikras, ką nori palaikyti. Be to, galvok bent apie 10–15 metų perspektyvą ir kūrinio reikšmę joje. Taip pat nepirk mados – rinkis meną ir tai, kas tau teikia malonumą.

—–

F. Ferrarini

Gimė 1981 m. Veronoje, Italijoje.
2006 m. baigė architektūros studijas Milano politechnikos universitete.
Nuo 2004 m. dirba nepriklausoma meno patarėja.
Nuo 2014 m. sausio bendradarbiauja su „Lewben Art Foundation“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų