Prabangos iliuzija

Prabangos iliuzija

Aristokratai ar ūkininkai? Pragmatikai ar idealistai? Šie klausimai sukasi trijų Lietuvos dvarų šeimininkų aplankyti išsiruošusiai Ievai Rekštytei. Babtyno-Žemaitkiemio, Zyplių ir Pakruojo dvarininkai pasitinka su skirtingais atsakymais.

 

Babtyno-Žemaitkiemio dvaras (Kauno rajonas)

Įsukus į dvaro teritoriją, iš pagrindinių rūmų išnyra aukštas vyriškis skaisčiai salotinės spalvos bluzonu. Ant ryškaus drabužio stambios raidės skelbia „Join the progress“ (angl. „Prisijunk prie progreso“). Šis ne tik išoriškai pažangą propaguojantis vyriškis – Mindaugas Šventoraitis, verslininkas ir Babtyno-Žemaitkiemio dvaro savininkas. Pakvietęs užeiti į vidų, plačiais žingsniais nuskuba priekyje žurnalo komandos, o man, apsižvalgiusiai po didžiulę ir išpuoselėtą dvaro teritoriją, dingtelėja, kad skubros neabejotinai turi išmokyti dvarininko kasdienybė. Kitaip nespėtum apibėgti visų ūkio kampų.

Tai, ką išvystame viduje, priverčia bent akimirką stabtelėti ir patenkinti estetinį smalsumą. Akys slysta medinėmis durimis ir lubų sijomis, aukštais langais, sodrių spalvų gobelenais, paveikslais, antikvarinių daiktų paviršiais. Su M. Šventoraičiu ir jo žmona dailininke Migle Kosinskaite įsitaisome Muzikos salone. Visoms namų erdvėms, kad būtų paprasčiau susigaudyti, sugalvoti pavadinimai, o poros vaikai ir draugai antrame aukšte turi vardinius kambarius.

Pokalbį pradedame nerūpestingai, nuo banalokos mano pastabos apie fonetinį pokytį iš miesto atsidūrus kaime. Mindaugas pritaria, kad Žemaitkiemyje, kur negirdėti jokio transporto triukšmo, iš pradžių nustembi įsiklausęs, kaip subtiliai kalba gamta. „Ketvirtą ryto pažadinantys paukšteliai kažin ar pats mieliausias garsas, – mestelėja M. Kosinskaitė. – Aš – miestietė ir man nėra gražesnio garso už toli važiuojantį troleibusą. Jis mane migdo ir ramina.“ „Tave ramina vilnietiškų troleibusų garsas, – pataiso M. Šventoraitis. – Miglė yra gyvenusi Vilniuje. O aš Kaune. Kaunietiškų troleibusų garsas kitoks.“ Tenka sutikti. Perklausiu šeimininkės, kaip jai toks šiandienis gyvenimas kaime – be troleibusų? „Dvaras – tai miesto kultūros židinys kaime. Jeigu tai būtų kaimietiškas kaimas, manęs čia nebūtų. Nenorėčiau, kad čia įsikurtų traktorių priežiūros stotis ar bulvių ūkis“, – sako ji. Vyras replikuoja, kad vien kultūra kaime gyvas nebūsi: vieną dieną vis tiek tenka užvesti traktorių, sėti javus, o vėliau juos pjauti. „Nors tu, Migle, iš paskutiniųjų vis mėgini sumenkinti traktoriaus svarbą (mane kartais net traktoristu pavadina), be jo nieko nepadarysi“, – žvilgtelėjęs į žmoną sako M. Šventoraitis. Abu susijuokia. „Žodžiu, mes balansuojame“, – kultūros ir ūkio santykį apibendrina M. Kosinskaitė.

Dvarais pirmasis dar 1994 m. susidomėjo Mindaugas. Buvo jų nemažai aplankęs, išfotografavęs, net pradėjęs kaupti paveikslų dvarų tema kolekciją. „Vieną dieną atėjo mintis, kad reikia nuveikti ką nors daugiau“, – prisimena jis. 1999-aisiais Valstybės turto fondas pardavė keletą dvarų, tarp jų ir Babtyno-Žemaitkiemio. Verslininkas prieš tai buvo čia lankęsis ir iki šiol turi išsaugojęs vieną apie 1996–1997 m. darytą rūmų nuotrauką. Dabar šiek tiek gailisi, kad nenusipirko dar kelių yrančių kultūros paveldo pastatų. „Būčiau pasikėlęs kartelę ir juos įveikęs“, – neabejoja. Anot M. Šventoraičio, atgaivinti dvarą vien noro neužtenka. Turi mėgti senus daiktus ir būti pasirengęs nuolat semtis pačių įvairiausių sričių žinių: pradedant architektūra ir baigiant žemės ūkiu. Kaupti naują informaciją sutuoktiniams padėjo bendravimas su kitais dvarininkais. „Mūsų visų situacija buvo panaši – gavome griuvėsius ir tardamiesi bandėme juos rekonstruoti, – teigia M. Kosinskaitė. – Aišku, padarėme klaidų, o paskui kartu jas taisėme. Tai labai įdomi patirtis, niekaip kitaip jos nebūčiau gavusi.“

Pirmą sykį Miglė dvare atsidūrė praėjus porai metų nuo tada, kai vyras jį įsigijo. Tuomet jau buvo nemažai nuveikta: iškuoptos šiukšlės, perdengtas stogas ir net įvykęs pirmasis dailininkų pleneras. „Banalu sakyti, bet mus, dailininkus, užplūdo tokia aura, kad labai gera čia būti, nors ir neturėjome jokių patogumų“, – prisimena ji. Plenerai – tik maža dalis dvare organizuojamos veiklos. Literatūros vakarai, jogos stovyklos, Pažaislio muzikos festivalio koncertai – taip pat tik keletas įprastų žymų dvaro kalendoriuje. Dėl didelio žmonių srauto Miglė tapydavo savo studijoje Kaune, tačiau dabar jau antri metai kuria čia. „Važinėjimas labai blaško“, – paaiškina. O nuolatiniai lankytojai neblaško dar labiau? Atsakymą galima nuspėti: „Taip, bet ką gi – tenka susitaikyti.“ O Mindaugo atvykėliai visiškai netrikdo. Jis tik atlaidžiai šypsosi pasakodamas, kad daugelis lankytojų mano, jog dvaras valdiškas, atvažiuoja ir kaišioja nosį į jų kambarius. „Anksčiau buvo pakabintas ženklas „Privati valda“, žmonės pamatę jį apsisukdavo ir išvažiuodavo, todėl nuėmiau. Man tiek dvaro nereikia. Jis didžiulis. Dalijuosi juo su visais“, – entuziastingai sako M. Šventoraitis. Pagalvojęs apie žmonos „tenka susitaikyti“ jis priduria, kad sutarti visais klausimais neįmanoma, juodu ir taip daugeliu aspektų mąsto panašiai. Miglė su šypsena paaiškina: „Privatumo klausimas yra amžinas mūsų diskusijų objektas. Sutarimo čia niekada nebus.“ Užtat nė vienam sutuoktinių nekyla abejonių dėl to, ką jie veiks ateityje. Įvykdžius kelerių metų darbų planą, naujų užduočių dvare atsiras vėl. Pastatams tvarkyti pora naudojo asmenines lėšas, o dėl kelių rengtų Europos Sąjungos finansavimo projektų teigiamo atsakymo nesulaukė. Tačiau tai M. Kosinskaitę ir M. Šventoraitį daro net šiek tiek laisvesnius. Bent teoriškai. Jei, pavyzdžiui, pora nutartų nebeatverti dvaro vartų lankytojams, juodu galėtų tai padaryti lengvesne ranka, nei gavę ES lėšų. „Apie atsipirkimą nesvajojame, – numoja Mindaugas. – Tam reikėtų užsiimti labai rimtu verslu, turizmu, o mes to nedarome. Mūsų idėja buvo įsirengti namus. Tiesa, pernai jie jau „užsidirbo“ pinigų dvarui išlaikyti.“

Vis dėlto, ką dvarininkai patartų bičiuliams, sumaniusiems pasekti jų pavyzdžiu? „Sakyčiau – pirmyn, jei tik norite, – nesudvejoja M. Šventoraitis. – Man tai yra nesibaigiančio džiaugsmo šaltinis. Turime labai daug draugų ir nors kai kurie gal labiau mėgsta dvarą, o ne mus, vis dėlto mes, draugai ir dvaras – nuostabus komplektas.“ M. Kosinskaitė realistiškesnė: „Kai kuriems romantikams pasakyčiau, kad tai yra ir rūpestis, ir džiaugsmas visam gyvenimui. Esi pririštas prie šios vietos, kur nors išvažiuoti labai sudėtinga. Dvaras yra vaikas, kuris niekada neužauga. Turi jį visada prižiūrėti.“ „Na, taip, aš jaučiuosi šio dvaro sargu, gyventoju…“ – atitaria M. Šventoraitis. Tačiau su šia mintimi sutuoktiniai, rodos, jau senokai susitaikė, tad toliau entuziastingai brėžia ateities planus. „Darbo čia – dešimtmečiams į priekį“, – tarstelėja Miglė. „Bet juk tai pranašumas!“ – akimirksniu sureaguoja Mindaugas. „Žinoma, kad pranašumas“, – sako ji.

 

Zyplių dvaras (Šakių rajonas)

„Kažkas prie centrinio įėjimo šiandien nuskynė rožę“, – reikšmingai taria Vidas Cikana. Tai, kaip paaiškėja, Zyplių dvaro šeimininkui pasirodė rimta ne dėl tariamo suvalkietiško šykštumo, o dėl aplinkinių žmonių kultūros stokos. „Dvaras turi būti išskirtinės kultūros vieta, negalima jo painioti su miestu ar gatve, – paaiškina jis. – Žmogui reikia leisti tai, ko jis nori, tačiau viskas turi būti kultūringa ir pakylėta.“ Priešais mane vienoje puošniausių dvaro menių sėdintis Lukšių seniūnijos, kuriai priklauso Zyplių dvaras, seniūnas skulptorius V. Cikana čia atskubėjo atsiplėšęs nuo dvare vykstančių darbų. Kurį laiką su fotografu lūkuriavome, kol jis baigs berti nurodymus laiptų aikštelėje plušantiems darbininkams. Nusišluostęs nuo kaktos prakaitą ir pasitaisęs šiaudinę skrybėlę, V. Cikana prasitaria laukiantis klausimų. Į pirmąjį, kaip atsidūrė šioje vietoje, atsako keistai nuskambančiu žodžių junginiu „atsitiktinė prigimtis“. Pasirodo, V. Cikana gimė viename dvare, užaugo kitame, tad tai, kad gyvenimo ratas pasisuko ta pačia kryptimi, jo nestebina. Baigęs mokslus Kaune ir 1981 m. grįžęs į Lukšius su viltimi čia būti laisvu menininku, jis, kaip pats įvardija, „įkliuvo į dvaro istoriją, kuri jį sugrąžino į vaikystę“.

1986-aisiais Vidas ėmė organizuoti dvaro aplinkos tvarkymo darbus. 1990 m. pastatų nuosavybės teises iš kolūkio perėmus savivaldybei, o V. Cikanai tapus miestelio viršaičiu, prasidėjo rimtesni atstatymo darbai. Pašnekovas rodo erdves ir pasakoja, kad pagrindiniai rūmai, kur sėdime, imti tvarkyti tik 2002-aisiais. „Kai pradėjau restauruoti šiuos pastatus, jau turėjau gyvenimo patirties ir išmaniau, kaip dvaruose viskas tvarkoma. Nors mano pirmieji pasakymai dažniausiai būdavo atmetami,  vėliau į juos vis labiau imta įsiklausyti“, – vieną kliūčių atkuriant Zyplių ansamblį subtiliai įvardija V. Cikana. Tačiau gyvenimo dvaro aplinkoje patirtis pačiam skulptoriui pasirodė nepakankama. Norėdamas geriau perprasti restauracijos procesus, Vidas prieš ketverius metus baigė menotyrą Vytauto Didžiojo universitete ir įsitikino, kad net prieš kelis šimtus metų žmonės laikėsi bendrų statybos, architektūros principų.
Turbūt nerastume Zyplių dvaro teritorijoje lopinėlio, kurio nebūtų palietusi charizmatiškojo seniūno akis. Daug darbų jis atliko pats. Atkasė pamatus, atrado medžių alėjas, tvenkinių sistemą. Atstatant dvarą jam pravertė ir skulptoriaus patirtis – išmanymas apie akmenį, medį, kitas medžiagas. Glaudus dvaro ir jo šeimininko ryšys pasireiškia paaštrėjusia skulptoriaus intuicija. Darbininkams jis juokauja, kad kartais geba matyti du metrus po žeme: ne vieną svarbų atradimą jis padarė remdamasis tik nuojauta. Galbūt tai reikėtų aiškinti kiek racionaliau, pavyzdžiui, geru dvaro pažinimu. „Architektams reikėtų patyrinėti ansamblį bent dvejus trejus metus, o kai atvažiuoja čia fragmentiškai, dažnai padaro klaidų, nenumato visų niuansų, – sako V. Cikana. – Jie tiesiog nepažįsta dvaro ir daro analogiškai kaip kituose, o juk kiekvienas pastatas yra unikalus, turi savo charakterį. Kaip žmogus.“ Zyplių dvarą menininkas stengiasi perprasti jau dvylika metų jame gyvendamas.

Mums kalbantis, žvilgsniu perbėgu erdvę. Trumpai stabtelėju prie įdomiai su klasikiniu interjeru derančių šiais laikais nutapytų paveikslų. Labai svarbus, o gal net esminis V. Cikanos lūkestis, kad šiame dvare virtų aktyvus kultūros, meno gyvenimas. Kol kas tai sekasi. Čia vyksta dailininkų, skulptorių plenerai, Pažaislio muzikos festivalio koncertai, „Sidabrinės gervės“ naktys, kalvių, puodžių ir kitų amatininkų šventės, buriasi įvairūs mėgėjų klubai, visuomeninės organizacijos, nuo 2003 m. veikia dailės galerija. „Tai labai suaktyvino turistų trauką, – pasidžiaugia pašnekovas. – Įvairias ekskursijas dažniausiai priimu pats, stengiuosi atvykėliams viską aprodyti. Tai darau ir 20 ar  21 val., kai kitur muziejai nedirba net savaitgaliais. Manau, visur taip turėtų būti: darbo laikas neturėtų būti taip reglamentuojamas, žiūrima šiek tiek laisviau… – žybtelėja akimis. – Apskritai dvaruose turi būti daugiau vaiduoklių.“
Į Zyplius, atgijus dvarui, užsuka ir užsieniečių, kurie anksčiau nematė reikalo lankytis šiame krašte. „Atvykę stebisi, kad daug dalykų darome natūraliai, be kokių nors specialių projektų. Pavyzdžiui, atvažiuoja daug vaikų, kuriems čia tiesiog gera piešti, tapyti. Be jokių didelių formalumų“, – pasakoja šeimininkas. Jis svarsto, kad įvairios meninės veiklos, turistų srautai pažeria ne tik emocinių, bet ir finansinių dividendų. „Kiek įsigyta paveikslų dažų, kiek nupirkta Lukšių sūrių, kuriais miestelis garsėja, ar ledų porcijų, kiek įsipilta degalų čia atvažiuoti…“ – vardija pašnekovas ir priduria, kad, vertinant tokių objektų naudą, reikia žvelgti plačiau. Jo galvoje sukasi idėjų, kaip dar labiau paskatinti bendruomenės verslumą. Vienas artimiausių darbų – įkurti arbatinę, kurioje bendruomenė galėtų rinktis, gaivinti ir puoselėti kulinarijos paveldą.

V. Cikanos planai ir pasvarstymai turi istorinį pagrindą. Dvarai Lietuvoje pirmiausia buvo ekonominiai taškai, kuriuose plėtotas ūkis. Zyplius anksčiau supo dideli miškai, tad čia prekybai buvo ruošiama mediena. Po kurio laiko dvaro gyvenimas persiorientavo į žemdirbystę. Per gaisrą sudegusių didelę dalį medinių ūkinių pastatų reikėjo perstatyti iš plytų. Taip atsirado plytinė, vėliau įkurta kitų amatų dirbtuvių. Dvaro teritorijoje apsigyveno kalvių, dailidė, sodininkų ir gėlininkų, o pastatyta didžiulė vežiminė priglausdavo pro šalį keliaujančių pirklių vežimus. Anot V. Cikanos, iš Europos pro Zyplius keliaujantys pirkliai dvare palikdavo knygų, atveždavo geresnio vyno: „Kasinėdami atradome, kad stogai buvo dengti angliška skarda, santechnika taip pat pargabenta iš Didžiosios Britanijos. Aptikome glazūruotų puodų, nemažai vitražų… Akivaizdu, kad šio dvaro infrastruktūra buvo aukštesnio vakarietiškesnio lygio.“ Nors išlikusiose fotografijose matyti, kad žmonės dvare dėvėjo baltus marškinius, būtų klaidinga juos įsivaizduoti itin aristokratiškus ir manieringus. „Tie patys, kurie visą dieną pjaudavo javus, vakare susiburdavo dvare pamuzikuoti“, – praeities vakarines pramogas įsivaizduoja seniūnas. Tokių ir panašių linksmybių, kurių netrūksta atkurtame Zyplių ansamblyje, nepritemdė nė šių metų pradžioje žalos arklidžių stogui pridaręs gaisras. Ūpas tam sykiui krito, bet ilgalaikis optimizmas nedingo. Nuo klausimo apie ateities perspektyvas V. Cikana išsisuka: „Turiu labai daug idėjų ir vizijų, tik, kol jų neįgyvendinau, linkstu patylėti. Reikia palaukti ir patiems pamatyti.“

 

Pakruojo dvaras (Pakruojo rajonas)

Vos atvykę į Pakruojo dvarą patenkame į sambrūzdį. Pro centrinių rūmų įėjimą pirmyn atgal siuva žmonės. Vieni jų apsirengę senoviniais kostiumais, kiti kasdieniškai, tačiau akivaizdu, kad visi čia turi neatidėliotinų reikalų. Ant pagrindinių dvaro laiptų aukštas stotingas vyriškis (kaip paaiškėja – aktorius) sodriu balsu kartojasi tekstą, o apačioje šypsodamasis jo klauso Giedrius Klimkevičius – verslininkas ir šio dvaro šeimininkas. Tai, beje, tik viena iš nedaugelio mūsų susitikimo akimirkų, kai jis ramiai stovi ir klausosi. Likusį laiką kalba telefonu, bendrauja su žurnalistais (be mūsų, čia atvykusi dar viena komanda), duoda nurodymų ir patarimų darbuotojams ar tiesiog skubiai žingsniuoja per dvaro teritoriją. Veiklos per akis. Pakruojo dvaras pagal pastatų skaičių didžiausias Lietuvoje. O šis mus pasitikęs šurmulys – repeticija prieš visuomenei pristatant naują G. Klimkevičiaus sumanymą – dvaro pramogų parką. „Techninės medžiagos, pavardžių, skaičių nemažai, tačiau nėra užfiksuotų duomenų apie kasdienį dvaro gyvenimą. O tai labiausiai jaudina ir domina, – savo interesą paaiškina Giedrius. – Matome įrankius, pastatus, bet juk viduje gyveno žmonės.“ Idėja atkurti dvaro kasdienybę jam kilo lankantis Latvijos Rundalės pilyje, kuri sutraukia šimtus tūkstančių turistų per metus. G. Klimkevičiui įsiminė, kad kaimynai lankytojams suteikia galimybę tik apžiūrėti rūmus, todėl neįmanoma pajusti, kuo ši vieta buvo išskirtinė. Sudėtingiausia dvaro šeimininko užduotis, anot pašnekovo, sugalvoti jo turinį: „Restoranas ar aludė šio klausimo neišspręstų.“

Po dvaro erdves sukasi ir G. Klimkevičiaus gyvenimo draugė Kristina su jųdviejų jaunėliu sūnumi ant rankų. „Šioje vietoje neįmanoma ramiai būti, – šyptelėja ji eidama iš vienos menės į kitą. – Čia tvyro sunkiai paaiškinama energija, kuri skatina vis ką nors veikti.“ Tą patį jaučia ir Giedrius. Jis priduria, kad prieš trejus metus, kol su šeima nebuvo persikraustę gyventi į dvaro kumetyną („Taigi, koks aš dvarininkas – aš kumetis“, – pajuokauja), tiesiogiai tos energijos nejuto. G. Klimkevičius turi su kuo ją palyginti: prieš kelerius metus vyras ėmėsi atkurti ir kitą kultūros paveldo objektą – Norviliškių pilį. „Yra vietų, kurios ramina, norisi jose medituoti, o kitos siurbia energiją. Norviliškių pilyje visiškai nejunti laiko tėkmės, gali bendrauti su dangumi, o Pakruojo dvaras tave veda gyventi ir kurti, – ir po pauzės tarstelėja: – Matyt, seniau taip ir buvo…“

Tuo galima beveik neabejoti. G. Klimkevičius neseniai suvokė esminį dalyką – Pakruojo dvaras nebuvo pastatytas iš tuštybės plačiais užmojais leisti paveldėtą protėvių palikimą. Čia buvo sukurtas grandiozinis ūkio vienetas ir geras verslo modelis. „Šiais laikais tai vadintume žemės ūkio bendrove“, – prideda jis. Dvare verstasi medienos apdirbimu, o po žemės reformos veiklą reikėjo perorganizuoti, tad užsiimta žemės ūkio produktų perdirbimu. Įspūdis, kad dvarininkas – tai pinigų maišais apramstytas, aristokratiškais malonumais besimėgaujantis ir tiesiog gerai laiką leidžiantis snobas, smarkiai prasilenkia su istorine realybe. „Net pagrindiniai dvaro laiptai ir langai išeina tiesiai į ūkinę dalį, – ranka rodo pašnekovas. – Ponas kiekvieną dieną matydavo, kaip vyksta darbas.“ Šis dvaras buvo vienas sėkmingiausių verslo modelių tarpukario Lietuvoje.

Atrodo, kad tai G. Klimkevičių kaip reikiant įkvepia. Prieš penkmetį 99-eriems metams nuomos teise įgijęs galimybę šiame dvare vykdyti veiklą ir įsipareigojęs jį atstatyti vyriškis įvardija, kad ir Pakruojo savivaldybės, ir jo paties rūpesčiu gautų lėšų čia investuota 34 mln. litų. Dvaro nuoma metams atsieina sumą, kurią sužinojus norisi pasitikslinti, ar teisingai išgirdai, – 100 litų. Bet užtai dvaro išlaikymo išlaidos siekia dešimtis tūkstančių.

„Manau, kad šį dvarą valdę baronai fon Ropai niekada nematė taip gražiai sutvarkytų pastatų ir aplinkos, – nepasikuklina Giedrius. – Nes vieną pastatą surenti, jau, žiūrėk, reikia lopyti kitą.“ Pozityvumo mūsų pokalbyje daug, tačiau pasukus šneką apie dvaro atstatymą ir pasidomėjus, ar visais įvykdytais darbais šiandieniai valdytojai patenkinti, G. Klimkevičius įvardija problemą: „Anksčiau šis dvaras neturėjo šeimininko, kuris būtų puoselėjęs aiškią viziją. Pastatai pradėti tvarkyti valstybės lėšomis. O Lietuvoje architektai vykdo užsakovo norus, todėl viską lemia šio pozicija. Architektui, dirbančiam su kultūros paveldo objektais, išduodama licencija ir jis neturi nusižengti normatyvams, tačiau šie labai neapibrėžti.“ Taigi tikėtis, kad kultūros objektai bus tvarkomi tiksliai taip, kokie jie buvo, – naivoka. „Ką nors pakeisti būna labai sudėtinga: projektas atliktas, darbai pradėti…“ – apgailestaudamas sako pašnekovas. Ko gera, šie ir kiti neįvardyti keblumai lemia, kad dvarų valdytojais ryžtasi būti ne kiekvienas net apie tai svajojantis. „Norinčių tapti dvarininkais Lietuvoje beveik neliko. Žmonės perpranta, kad sudėtinga ne tik atstatyti dvarą, bet ir jį išlaikyti. O lankytojų srautų provincijoje nėra. Turi pasukti galvą, kad sumąstytum, kaip jį išlaikyti. Arba turi būti labai turtingas žmogus, kad galėtum jį turėti savo reikmėms“, – dėsto G. Klimkevičius. Jis viliasi, kad vieną dieną žmonės supras, jog dvaras ir jo puoselėjimas nėra prabangos dalykas: „Tai didesnė tavo duoklė kultūrai ir valstybei. Ne atvirkščiai.“ Rodos, toji duoklė jam bent kol kas teikia malonumą. Analizuodamas savo gyvenimo šiame dvare pokyčius Giedrius pastebi, kad jo vaikai jau pradėjo kalbėti pakruojietiškai: „Mes irgi mokomės.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų