Populizmo tipai

Populizmo tipai

Akivaizdi Emmanuelio Macrono pergalė prieš Marine Le Pen Prancūzijos prezidento rinkimuose yra svarbus liberaliosios Europos laimėjimas. Tačiau tai ne karas, o tik vienas mūšis. Prieš kelerius metus mintis, kad kas trečias Prancūzijos pilietis balsuotų už Nacionalinio fronto (NF) vadovę M. Le Pen, buvo nesuvokiama.

Demagogiškos politikos bangai Europoje (ir daugelyje kitų pasaulio šalių) apžvalgininkai prilipdė „populizmo“ etiketę. Tačiau ką bendra turi šie judėjimai be populistams būdingo rėksmingumo? Juk Ispanijos „Podemos“ ir Graikijos „Syriza“ yra kairiosios organizacijos, o Prancūzijos NF, Nyderlandų Laisvės partija ir Vokietijos „Alternatyva Vokietijai“ – dešiniosios. Italijos Penkių žvaigždžių judėjimo vadovas Beppe Grillo sako, kad jo organizacija nei kairioji, nei dešinioji.

Ir vis dėlto jas vienija tam tikros bendros pažiūros: ekonominis nacionalizmas, socialinė apsauga, antieuropietiškumas, antiglobalizmas ir priešiškumas ne tik nusistovėjusioms politinėms jėgoms, bet ir pačiai politikai.

Norėdami suprasti, ką tai galėtų reikšti Europos politikos evoliucijai, prisiminkime fašizmo istoriją. 1919 m. itališkąjį fašizmą įkūręs Benito Mussolini savo veiklą pradėjo kaip socialistas revoliucionierius. Terminas „nacizmas“ kilo sutrumpinus Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos pavadinimą.

Iš pradžių fašizmas buvo nacionalistinis antikapitalistinis judėjimas. Vėliau jis sutelkė savo priešiškumą į liberalųjį kapitalizmą, ypač „tarptautinius finansus“.

Iš pradžių fašizmas buvo nacionalistinis antikapitalistinis judėjimas. Po kurio laiko jis priešiškumą sutelkė į liberalųjį kapitalizmą, ypač „tarptautinius finansus“, o dar vėliau tai peraugo į antisemitizmą, kurį Vokietijos socialdemokratas Augustas Bebelis pavadino „kvailių socializmu“. Europinis fašizmas žlugo 1945 m. Vokietijai pralaimėjus karą, bet ne tokios agresyvios jo apraiškos klestėjo toliau, pavyzdžiui, peronizmas Argentinoje.

Tarpukario fašizmo socialinis pamatas leido pagrįstai manyti, kad tai – dešiniųjų pažiūrų judėjimai. Anuomet darbininkų klasė patikimai rėmė kairiąsias partijas, todėl fašizmui liko tik smulkiosios buržuazijos politinė erdvė: krautuvininkai, smulkūs verslininkai ir žemutinio lygmens valstybės tarnautojai.

Šiandien kairiosios politikos socialinio pamato nebėra. Klasikinė darbininkų klasė išnyko – iš socialdemokratų partijų ir profesinių sąjungų teliko šešėliai. Tai reiškia, kad kairieji populistai yra priversti drauge su dešiniaisiais populistais siekti paramos iš tų pačių grupių, kurios tarpukariu pasuko fašizmo keliu: jaunų bedarbių vyrų ir „paprastų žmonių“, kurie mano, kad jiems kenkia bankininkų „oligarchija“, pasaulinės tiekimo grandinės, korumpuoti politikai, kažkur toli sėdintys ES biurokratai ir įvairūs politiniai donorai. Šiandieniai visų politinių pakraipų populistai ne tik vis dažniau bando pritraukti tų pačių galimų rėmėjų, bet ir turi tų pačių priešų.

Kiek dar gali augti populizmas ir kuri jo rūšis – socialistinis ar fašistinis – pritrauks laisvų balsų?

Platų atsakymą į pirmąją klausimo dalį pateikė buvusio JAV prezidento Billo Clintono 1992 m. rinkimų kampanija: „Juk tai ekonomika, kvaileli.“ Iš visų didžiųjų ekonominių centrų po 2008 m. nuosmukio ES atsigauna lėčiausiai. Prancūzijoje nedarbas siekia 10 proc. Bedarbių jaunuolių šioje šalyje yra 24 proc., o Italijoje – net 34 proc. Tai – labai derlingas laukas kraštutiniams kairiesiems ir dešiniesiems judėjimams.

E. Macronas nėra prisiekęs taupymo politikos šalininkas, bet norėtų sumažinti Prancūzijos vyriausybės deficitą nuo 3,4 iki 3 proc. BVP, kad šis atitiktų ES stabilumo ir augimo pakto reikalavimus. Tam gali tekti atleisti 120 tūkst. valstybės tarnautojų. Bet jis taip pat norėtų įlieti į ekonomiką 50 mlrd. eurų ir išplėsti socialinės apsaugos sistemą.

Norint suderinti šiuodu prieštaringus tikslus, E. Macronui teks paauginti ekonomiką. Naujasis prezidentas tikisi tai pasiekti mažindamas mokesčius. Jis ketina pelno mokestį apkarpyti nuo 33 iki 25 proc. ir padaryti turto mokesčio išimtį finansinėms investicijoms. E. Macronas aiškiai pasisako prieš protekcionizmą ir sieks pasirašyti ES bei Kanados išsamų ekonomikos ir prekybos susitarimą, taip pat Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimą su JAV. Parama Myriam El Khomri įstatymui, pagal kurį būtų galima lengviau atleisti darbuotojus, ir priešiškumas 35 valandų darbo savaitei rodo naujojo šalies vadovo troškimą padidinti Prancūzijos darbo rinkos lankstumą.

Nepaisant kalbų apie „žaliąją ekonomiką“ ir pasiūlymų kurti europinę investicijų programą, E. Macrono darbotvarkė iš esmės yra neoliberali.

Nepaisant kalbų apie „žaliąją ekonomiką“ ir pasiūlymų kurti europinę investicijų programą, E. Macrono darbotvarkė iš esmės yra neoliberali. Naujasis prezidentas tikisi, kad jo planai, jei juos pavyktų įgyvendinti ES lygiu, kilstelėtų ne tik Prancūzijos ūkį, bet ir visas europines valtis.

Vis dėlto lieka galimybė, kad tokios reformos valtis nuskandins, ir populizmas sulauks savo progos. Kurios pakraipos populistai ja pasinaudotų?

Populizmui daug dėmesio skiria ekonomistas Dani Rodrikas. Jis tvirtina, kad demokratija, nacionalinis suverenitetas ir pasaulinė ekonominė integracija yra tarpusavyje nesuderinami, tad bent vieną jų tenka paaukoti. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma rinkėjų Europoje ir JAV jaučia neigiamus globalizacijos padarinius, populistinės partijos, veržliai teikiančios pirmenybę nacionalinėms valstybėms, jau turi pranašumą prieš konkurentes.

Šiuo požiūriu E. Macronas buvo idealus kandidatas kovoti su M. Le Pen: jis įkūnija globalistinį elitą, palankiai vertina imigraciją ir, jei netrukus vyksiančiuose rinkimuose jo naujajai politinei partijai nepavyks užsitikrinti daugumos Nacionalinėje Asamblėjoje, jo vyriausybei prireiks tradicinių partijų paramos. Gali būti, kad per kitus penkerius metus seni politiniai veikėjai vykdys nesėkmingą politiką ir padovanos M. Le Pen puikų argumentą NF 2022-ųjų rinkimų kampanijai.

Prancūzijoje neabejotinai esama paramos kairiosios pakraipos programoms. Pirmajame prezidento rinkimų etape maždaug 20 proc. rinkėjų palaikė kairiųjų pažiūrų populistą Jeaną Lucą Mélenchoną. Antrajame ture kone labiausiai akis atvėrė tviterio #NiPatronNiPatrie („nei viršininkas, nei tėvynė“), atspindėjusi daugelio rinkėjų nusivylimą, kad reikia rinktis iš neoliberalizmo ir nacionalizmo. Kairiesiems teks pasistengti išspręsti išties probleminius pasaulinės ekonominės integracijos aspektus (finansializaciją, kapitalo pirmenybę prieš darbo jėgą, kreditoriaus pirmenybę prieš skolininką, vadovo – prieš darbuotoją), nenugrimztant į reakcingą politiką.

Robertas Skidelsky yra Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų narys ir Voriko universiteto politikos mokslų garbės profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų