Kadras iš filmo „Išlikimo metodas“.

Poetai, pirmyn!

Poetai, pirmyn!

Žodžiai iš Eriko Lieshouto filmo „Išlikimo metodas“ pagal Michelio Houellebecqo esė skamba lyg manifestas. Tačiau pats režisierius, būsimasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalio svečias, mano, kad jo kūrinį veikiau galima laikyti terapija.

Anne Claire yra 31-i. Žvelgdama prieš save ji žingsniuoja geležinkelio bėgiais ir pasakoja, kad labai stengiasi gyventi tikrą tikrų žmonių gyvenimą. Dienomis ji dirba registratūroje ir atsiliepinėja į klientų skambučius. Dar Anne rašo eilėraščius ir piešia. Neseniai ji visiškai nuniokojo mažytį savo butą. Anne serga maniakine depresija ir šizofrenija.

Jos istorija filme „Išlikimo metodas“ kaitaliojasi su dar dviejų nežinomų menininkų, sergančių psichikos ligomis, likimais ir dviejų ypač žinomų meno maištininkų duetu. „Pirmasis poeto žingsnis yra grįžimas prie šaknų, tai yra prie kančios“, – filmo pradžioje žvelgdamas į kamerą sako Iggy Pop, kultinis JAV rokeris. Tačiau šių žodžių autorius – ne jis. Tai tekstas iš kito blogiuko – prancūzų rašytojo M. Houellebecqo – esė „Išlikti gyvam“. Šį kūrinį apie depresiją, psichikos ligas ir bandymą išlikti gyvam pasitelkiant meną bei kūrybą filme įskaito Iggy Pop. Nes, kaip prisipažino kurdamas juostą, visa, kas rašoma esė, jam yra artima.

Kai vienas vertėjas režisieriui E. Lieshoutui prasitarė turintis įdomų ankstyvą M. Houellebecqo kūrinį, šis dar negalėjo įsivaizduoti, kad iš vos 15 puslapių esė išaugs dokumentinis filmas – pirmasis, dėl kurio režisierius liks visiškai patenkintas. Meno, kančios ir psichikos ligų temos Nyderlandų kūrėją domino seniai. „Man visada patiko knygos apie tai, kaip kurti meną. Anksčiau atrodė, kad menas – savotiška prabanga, prieinama tik aukštesnės klasės žmonėms. Bet supratau, kad viskas slypi daug giliau, kad menas – ne prabanga, o būtinybė. Šiuo filmu norėjau visiems tai priminti“, – interviu IQ sako E. Lieshoutas.

Rašydamas šią esė M. Houellebecqas jautėsi ypač prislėgtas ir niūrus. Jam reikėjo padrąsinti save, įkvėpti sau vilties ir noro gyventi – todėl ir parašė „Išlikti gyvam“. Galbūt stiprybės ir pasitikėjimo savimi rašytojui būtų bent kiek suteikęs žinojimas, kad jo knygas skaitys ir vertins Iggy Pop – vienas prancūzo muzikos dievukų. M. Houellebecqas visą gyvenimą klausėsi šio rokerio, namie net buvo pasikabinęs jo plakatą – anaiptol ne paauglystės, bet vėlesniais laikais. O Iggy Pop šį prancūzą laiko vienu mėgstamiausių rašytojų.

Jei tau skauda galvą ar skrandį, darbe gali drąsiai tai pasakyti, ir visi supras. Bet jei blogiau jautiesi psichiškai, apie tai kalbėti negalima.

Tačiau jųdviejų susitikimui prireikė E. Lieshouto indėlio. Su prancūzų rašytoju olandų režisierius susipažino maždaug prieš dešimtmetį, imdamas iš jo interviu Nyderlandų televizijai. Pažintis išaugo į bendrą darbą: E. Lieshoutas talkino M. Houellebecqui, šiam ėmus režisuoti filmą. Būtent olandas sumanė paklausti Iggy Pop vadybininko, galbūt rokeris sutiktų prancūzų rašytojo juostai sukurti dainą. Muzikos žvaigždės skambutis E. Lieshoutui buvo netikėtas. „The Independent“ jis pasakojo buriavęs su mažamečiu sūnumi ir kaip tik ketinęs sukti į uostą, kai telefono ekrane išvydo, kas jam skambina. „Juk negalėjau pasakyti Iggy Pop: „Ei, perskambinkite vėliau.“ Todėl vėl pasukau tolyn nuo uosto, sūnui liepiau sėdėti ramiai ir atsiliepiau“, – pasakoja režisierius. 45 minutes trukęs pokalbis tapo bendrų jų darbų, taip pat rokerio bei rašytojo draugystės pradžia.

Judėti toliau

E. Lieshoutui rašant filmo „Išlikimo metodas“ scenarijų aktyviai dalyvavo ir M. Houellebecqas bei Iggy Pop. „Mes nė vienas nežinojome, kur mus nuves šis filmas, taigi šiuo požiūriu buvome lygūs. Kita vertus, jei į esė žvelgsime kaip į pradžios tašką, tikslas buvo absoliučiai aiškus. Klausimas buvo ne ką mes norime pasiekti, o kaip“, – apie dokumentinės juostos kūrimo pradžią sako E. Lieshoutas. Jo idėja buvo juostą sukti ne tik aplink abi dvi ryškias meno pasaulio asmenybes, bet ieškoti autentiškų istorijų iš gyvenimo, kurios tarsi iliustruotų M. Houellebecqo esė skelbiamas tiesas. Pats rašytojas manė, jog filmui būtinos ne sėkmės ir pripažinimo sulaukusių, bet visuomenės paribyje atsidūrusių kūrėjų istorijos. Jis pats tokiuose sluoksniuose turėjo daugybę pažinčių, be to, nuolat sulaukdavo laiškų iš žmonių, prašančių įvertinti jų kūrybą. Pirmasis asmuo, pas kurį apsilankė filmavimo komanda, buvo A. Claire. „Ją pasiūlė pats Michelis, nes Anne gyvenimas – tarsi iš jo knygos“, – sako režisierius.

Sunku įvardyti toną ir kalbėjimo būdą, kuriuo filme įamžinti menininkai atskleidžia skausmingas savo patirtis, kovą su psichikos ligomis ir kūrybiškumą kaip išgyvenimo metodą. Jie atviri, pažeidžiami, bet neklimpstantys savigailoje. A. Claire savo diagnozę ištaria taip, tarsi pasakotų apie slogą ar lengvą galvos skausmą. Juk iš tiesų, kaip pastebi režisierius, liga yra liga, tik visuomenė jas pratusi skirstyti ir stigmatizuoti: „Jei tau skauda galvą ar skrandį, darbe gali drąsiai tai pasakyti, ir visi supras. Bet jei blogiau jautiesi psichiškai, apie tai kalbėti negalima. Gaila, kad taip paneigiame psichologinę žmogaus pusę. Manau, jei jau mokykloje mokytų psichologijos, ateityje išvengtume daug problemų.“

Visi filme įamžinti menininkai šiandien laikosi kur kas geriau nei per filmavimą. Viltinga ir juostos pabaiga, nors Iggy Popp įspėja, kad, „kai priartėsi prie tiesos, tavo vienatvė išaugs“. E. Lieshoutas mano, kad filmas tam tikru atžvilgiu veikia kaip terapija. Tačiau jis aktualus ne vien kuriantiems žmonėms. Nebūtina būti menininku, kad kartais jaustumeisi pažeidžiamas, palūžęs ar sutryptas didelių lūkesčių arba visuomenės spaudimo. Režisierius sako, kad tikrų žmonių istorijas rodantis filmas nuteikia viltingai, nes patvirtina, jog problemos įveikiamos jas sprendžiant: „Po seansų žmonės išeina sujaudinti ir apsiverkę, ypač susidūrusieji su savižudybėmis ar depresija. Sulaukdavau daug laiškų, kad jie jaučiasi daug geriau ir kad filmas jiems išties padėjo.“

Kiek patylėjęs E. Lieshoutas priduria, kad šis filmas ir jam pačiam padėjo įveikti vieną didžiulių psichologinių smūgių, lydėjusį jį visą gyvenimą. Būdamas vos trejų jis pirmasis namie aptiko nusižudžiusią tetą. Vaikas greitai buvo ištemptas iš tragedijos vietos, apie tai šeimoje niekuomet nebuvo garsiai kalbama, todėl ilgainiui šį atsitikimą E. Lieshoutas pamiršo. „Tačiau visus ankstesnius savo kūrinius kreipdavau savižudybės tema, pats nesuprasdamas kodėl. Tik po daug metų atsiminiau vaikystės tragediją, kuri, matyt, buvo užsifiksavusi pasąmonėje, – sako režisierius. – Jaučiu, kad su šiuo filmu tarsi uždarau šios patirties ratą ir galiu judėti toliau.“ Visai kaip ir jo herojai.

E. Lieshoutas, „Išlikimo metodas“, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, rugsėjo 21–spalio 1 d. Vilniuje, spalio 6–8 d. – Ukmergėje ir Klaipėdoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų