Plintantis užkratas

Plintantis užkratas

Lenkijoje įtampa kyla, sako Pilietinės plėtros forumo (Forum Obywatelskiego Rozwoju) viceprezidentas Marekas Tatała. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis teigė, kad daugiausia prie to prisideda dabartinė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ vyriausybė, kuriai šalies ekonomikos ateitis esą yra nė motais.

– Politinė situacija Lenkijoje, žiūrint iš šalies, dažnu atveju iš tiesų nepavydėtina. Vis dėlto apie ekonomikos problemas ir ateities iššūkius kalbama nedaug. Kaip vertintumėte šalies ūkio perspektyvas?

– Visai neseniai pristatėme tyrimą, kuriame apibendrinome esmines Lenkijos ekonomikos problemas per pastaruosius dvejus metus ir pabandėme nubrėžti ateities gaires. Įdomu, kad esminiai dalykai, ekonomikoje fiksuoti 2015 m., šiandien vis dar aktualūs. Kai kuriose srityse situacija netgi pablogėjo.

Tyrimai rodo, kad investicijų lygis, ypač privačiame sektoriuje, Lenkijoje yra vienas mažiausių regione. Tai kelia nerimą, nes jos svariai prisideda prie ilgalaikio ekonomikos augimo. Šiuo metu Lenkiją valdančiai „Teisės ir teisingumo“ partijai, regis, tai nė kiek nerūpi. Investicijas atbaido valdžios politikos nestabilumas, nuolat atsirandantys įvairių sektorių reguliavimai. Netgi turint galvoje, kad bendra ekonomikos situacija šalyje gali būti vertinama kaip palanki, verslininkai nesiryžta įgyvendinti tiek idėjų, kiek galėtų ir norėtų. Natūralu, jie nėra tikri, ar verta investuoti į ilgalaikius projektus, nes ėmus reguliuoti vieną sritį baiminamasi, kad eilėje laukia kitos.

Dar dešimtajame dešimtmetyje didinti darbo našumą buvo paprasčiau – komunizmas buvo mus išmokęs dirbti neefektyviai. Dabar siekti didesnio produktyvumo ir vytis didžiąsias Vakarų ekonomikas, kartu didinti pramonės ir paslaugų sričių darbo našumą darosi vis sudėtingiau. Pastaruoju metu tai ypač susiję su politine aplinka dėl nuolat didėjančio valdžios kišimosi į ekonomiką.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliekamame tyrime apie valstybės valdomas įmones Lenkija nuolat minima tarp šalių, kuriose jos daro didžiausią įtaką politiniam ir ekonominiam gyvenimui. Į valdžią atėjusi „Teisės ir teisingumo“ partija situaciją tik pablogino. Vienas pavyzdžių galėtų būti vadinamoji bankų sektoriaus sulenkinimo politika – naudodamasi valstybės įmonėmis valdžia į savo rankas perėmė dalies užsienio kapitalo bankų valdymą, taip paversdama juos lenkiškais. Tokiu būdu ji sumažino konkurenciją rinkoje, o dėl to nukenčia produktyvumas.

Paskutinis iššūkis, kurį norėčiau paminėti – dvejopas. Viena vertus, susijęs su demografine padėtimi, kita vertus – su socialinės sistemos tvarumu. Palyginti su kitomis ES valstybėmis, gimstamumas Lenkijoje yra labai nedidelis, sparčiai mažėja darbingo amžiaus žmonių. Tai tampa didele problema mokesčių, socialinės politikos, pensijų sistemai. Per pastaruosius metus vyriausybė situaciją ėmė dar labiau bloginti, sumažinusi pensinį amžių nuo 67 metų vyrams ir moterims iki 65 metų vyrams ir 60 metų moterims. Labai greitai dar daugiau žmonių išeis į pensiją, prisidės prie ekonomiškai neaktyvių piliečių visuomenėje, kuri sensta vis greičiau.

– Atrodo, ateityje Lenkija turės didelių bėdų. Ar dabartinė valdžia jas pripažįsta ir kokių priemonių imasi joms spręsti?

– Dabartinė Lenkijos vyriausybė kartoja aktyviai besirūpinanti ateities kartomis. Tačiau realybė atspindi kiek kitokią situaciją. Jau minėtas sprendimas didinti pensinį amžių ilguoju laikotarpiu taps politika, nukreipta prieš jaunąją kartą. Dar negimusi karta mokės už vyriausybės populizmą.

Imkime Graikijos pavyzdį. Dažnai kyla pagunda sakyti, kad 2000-ųjų pradžioje kilusi krizė buvo nulemta to meto valdžios vykdyto ekonominio populizmo. Tai ypač mėgsta kartoti Lenkijos valdžia: štai jau dvejus metus įgyvendiname jūsų kritikuojamą politiką, o nieko bloga nenutiko! Bendrasis vidaus produktas išlieka didelis, nedarbo lygis mažas.

Tačiau neatsižvelgiama į porą esminių faktų. Pirma – globalios ekonomikos įtaką nacionaliniam šalies ūkiui. Antra – buvusios Lenkijos vyriausybės pradėtas ir įgyvendintas ekonomikos skatinimo programas. Jos buvo palankios ilgalaikiam ūkio augimui, jų rezultatus jaučiame dar ir šiandien. Juk bloga ekonomikos politika šiandien kenks mums ne rytoj ar poryt, ne po kitų rinkimų, o po daugiau kaip kelių dešimtmečių.

Tai, kas laikoma ekonomikos populizmu, Graikijoje prasidėjo dar gerokai iki krizės, aštuntojo dešimtmečio pradžioje, pristačius pirmąją ministro pirmininko Andreaso Papandreou vyriausybės programą. Tuo metu plėtėsi gerovės valstybė, vis daugiau žmonių buvo įdarbinami valstybės aparate, buvo politizuojama vis daugiau įmonių ir institucijų. Įdomu, kad tuo pat keliu nuėjo ir tuo metu antra pagal dydį politinė partija. Ji suprato, kad tai vienintelis būdas laimėti rinkimus, konkuruojant tik dėl to, kas pasiūlys daugiau vienai ar kitai socialinei grupei. Tai vadinu destruktyvia populistine konkurencija, kuri lemia politinių partijų supanašėjimą ir populizmą.

Baiminuosi, kad toks scenarijus pasikartos ir Lenkijoje. Opozicijos jėgos jau dabar pripažįsta kai kuriuos valdančiosios partijos siūlomus populistinius sprendimus. Šiandien Lenkijoje už vieną vaiką per mėnesį galima gauti 500 zlotų išmoką. Šią politiką iš pradžių aršiai kritikavo ir opozicija. Tačiau pajutusi visuomenės prielankumą nustojo prieštarauti. Nesistebėčiau, jei kitų rinkimų metu būtent ji imtų siūlyti dar didesnes išmokas, siekiančias 600–700 zlotų per mėnesį. Nesu tikras, ar šis būdas, varžantis, kas pasiūlys daugiau, laimėti rinkimus yra teisingas. Ypač kai politika susijusi su tokiomis sritimis kaip švietimas, sveikatos apsauga ar socialinė politika.

– Aršios diskusijos tarp Lenkijos ir ES tęsiasi jau kurį laiką. Kokių politinių padarinių jos gali turėti Lenkijos vidaus ir užsienio politikai?

– Svarbu suprasti, kad didžioji diskusijos tarp Lenkijos ir ES dalis yra ne apie ekonomikos politiką. Daugiausia nesutarimų kyla dėl prieštaringo požiūrio į teisės viršenybės principą. Ir Bendrija, ir kitų šalių institucijos bei nevyriausybinės organizacijos kritikuoja Lenkijos vyriausybės norą daryti įtaką šalies teisinei sistemai ir keisti ją nekonstituciniu būdu. Tarptautinės bendruomenės kritika turėtų būti vertinama kaip įrodymas, kad šalis serga.

Tačiau gydyti ją reikia pradėti viduje: visuomenėje, kuri protestuoja gatvėse, organizacijose, kurios rašo peticijas vyriausybei, teisininkų, priimančių teisingus sprendimus, bendruomenėje ir t. t. Visi turi pasistengti, kad nebūtų sudaryta daugiau sąlygų politizacijai plėstis.
Norėdama pritaikyti Lenkijai vadinamąjį septintąjį straipsnį, pagal kurį galima drausti valstybei narei dalyvauti balsavime, ES užsimojo visai plačiai. Tačiau tai politinis sprendimas, kurio visapusis palaikymas mažai tikėtinas. Lenkijos poziciją remia Vengrija, kitos regiono šalys. Girdėjau, kad ir Lietuvos valdžia yra palankiai nusiteikusi kai kurių sprendimų, deja, pačių blogiausių, atžvilgiu ir laiko juos pavyzdiniais.

Vis daugiau valstybių Lenkijos ar Vengrijos bloguosius politikos sprendimus laiko pavyzdiniais ir siekia atkartoti.

Pastaruoju metu Lenkija praranda turėtas pozicijas ES. Buvusios vyriausybės metais ji buvo sprendimus priimančių valstybių klube. Tai lėmė ekonomikos dydis ir svarba regione, jos balsą girdėjo Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija. Dabar situacija keičiasi, ir mes vis labiau stumiame save į Bendrijos paribį.

„Teisės ir teisingumo“ partijos vyriausybės kritika Europos Komisijos pirmininkui Donaldui Tuskui, esą jis negina Lenkijos interesų ES viduje, autoriteto irgi neprideda. Manau, ši marginalizacija skaudžiai atsilieps, kai po Didžiosios Britanijos pasitraukimo bus svarstomas naujas ES biudžetas. Turint galvoje, kad ir Lenkija, ir kitos regiono valstybės vis dar yra šalys gavėjos, siekis išlaikyti dabartinį finansavimą yra prioritetinis. Vis dėlto, regis, pinigų mažės. Tačiau ne dėl to, kad gerės šalies ekonomikos padėtis ir pajėgumai, o dėl politinių priežasčių. Todėl Lenkija turi keisti savo užsienio politiką ir grįžti į sprendimų priėmėjų gretas.

Tai rodo ir kitą problemą – užkratas plinta. Vis daugiau valstybių Lenkijos ar Vengrijos, mano nuomone, bloguosius politikos sprendimus laiko pavyzdiniais ir siekia atkartoti. Tai gali pridaryti daug žalos, ypač tose valstybėse, kur demokratijos ir teisės viršenybės institucijos vis dar silpnos.

– Galbūt naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis padės sustiprinti ir išgryninti Lenkijos pozicijas Bendrijoje?

– Jo kuriamas įvaizdis atitinka derybininko vaidmenį, pabrėžiama, kad jis, kitaip nei prieš tai ministrės pirmininkės pareigas ėjusi Beata Szydło, kalba angliškai ir yra labiau pažįstamas ES. Vis dėlto kalbos mokėjimas ir gera viešoji komunikacija dar nereiškia, kad pavyks maskuoti vykdomą politiką. Tačiau jis gali būti puikus politikas ir derybininkas, vis dėlto ir Briuselis, ir kitos valstybės narės bei institucijos galiausiai vertins ne žodžius, o darbus. Kol neįvyks pokyčių, ypač teisinėje sistemoje, tol jokie dalykai vyriausybėje negalės būti paslėpti.

M. Tatała

Nuo 2013 m. Lenkijos Pilietinės plėtros forumo viceprezidentas ir ekonomistas.

Ekonomikos ir politikos mokslų bakalauro laipsnį įgijo Bristolio universitete Didžiojoje Britanijoje, ekonomikos magistro – Varšuvos ekonomikos mokykloje Lenkijoje, šiuo metu tęsia doktorantūros studijas.

Televizijos, radijo, naujienų portaluose ir įvairiose konferencijose komentuoja Lenkijos ir pasaulio ekonomikos bei politikos aktualijas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų