Algis Davidavičius

Piliečio alga – misija (ne)įmanoma

Piliečio alga – misija (ne)įmanoma

Nepaisant regione tvyrančio euroskepticizmo, Lietuvos gyventojai yra vieni optimistiškiausių europiečių Europos Sąjungos atžvilgiu. Vos keletui ekspertų ir nevyriausybinių organizacijų pradėjus kalbėti apie naują šiuolaikinių skurdo ir atskirties problemų sprendimo būdą – vadinamąsias bazines pajamas, mūsų visuomenė jau palankiausiai regione vertina šią gana teorinę naujovę.

Tą rodo naujausi Europos socialinės apklausos duomenys (2016 m.). Panašiai teigiamai bazinių pajamų idėją vertina ir nemažai kitų europiečių, ypač rytinėse ir pietinėse ES šalyse. Apie šią idėją ES piliečiai buvo klausiami pirmą kartą.

Pati bazinių pajamų – neapmokestinamų ir universalių, t. y. gaunamų kiekvieno piliečio nepriklausomai nuo jo veiklumo ar produktyvumo – idėja buvo suformuluota dar Renesanso Anglijos politiko Thomo More’o veikale „Utopija“, pagal kurį tokios pajamos užtikrino visų anos įsivaizduojamos valstybės piliečių laisvę nuo engimo ir turtingesnio asmens savivalės. Moderniu politiniu sumanymu šią seną idėją XX a. paskutinį dešimtmetį pavertė belgų socialinis filosofas Philippe’as Van Parijsas, pavadindamas ją „piliečio alga“. Šiuolaikinėse visuomenėse tokia alga užtikrintų „tikrąją laisvę“, įskaitant laisvę nedirbti. Tada ši idėja atrodė tokia pat utopiška, kaip ir Th. More’o laikais. Niekas, išskyrus radikalesnius filosofus ar mažiau žinomus ekonomistus, jos rimtai nesvarstė.

Tačiau po 2008 m. krizės, pradėjus sparčiau keistis paklausai darbo rinkose ir samdos praktikoms, atsirado nauja problema, kuriai spręsti siūlomos kaip tik bazinės pajamos. Žinoma, labiau ribotu pavidalu, nei Ph. Van Parijso ar juolab Th. More vizijose. Mat šiuolaikinėse ekonomikose dėl vis spartėjančios technologinės automatizacijos ir „lankstėjančios“, t. y. nepastovios, socialiai vis mažiau apsaugotos samdos daugėja nedirbančių asmenų, o ištisų sektorių darbo pajamos artėja prie santykinių skurdo lygių.

Didėjanti darbo rinkos pralaimėtojų masė įvairiose valstybėse kelia akivaizdžią masinio pilietinio maišto ir valstybinių perversmų riziką. Beje, Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu tiesiogiai sietinas su tokių rinkėjų atsiradimu, o pralaimėjusi jam demokratė Hillary Clinton rimtai svarstė įtraukti bazinių pajamų pasiūlymą į savo programą.

Politinės dešinės kritikai įžvelgia masinio veltėdžiavimo pavojus ir per didelius šios sistemos kaštus dėl padidėsiančių mokesčių ir galbūt sumažėsiančios darbo pasiūlos bei motyvacijos dirbti. Kairesnius politikus neramina dar didesnės atskirties pavojus: visoms socialinėms paslaugoms tokiu atveju grėstų privatizacija, jos taptų nebeįperkamos iš tos „piliečio algos“, skurdas, nelygybė ir vargas niekur nedingtų.

Šalininkai bazines pajamas mato bent kaip svarstytiną alternatyvą nebeveikiantiems ir per brangiems pramonės epochos socialinės rūpybos modeliams. Jų manymu, bent daliai skurdo rizikas patiriančių piliečių teikiamos bazinės pajamos kaip tik padėtų įgyti naujas kvalifikacijas, nesijausti baudžiamais dėl pralaimėjimo darbo rinkose, didintų jų pilietinį bei tarpusavio pasitikėjimą ir pasitenkinimo gyvenimu patirtį – visa tai gyvybiškai svarbu kiekvienai rinkos sąlygomis veikiančiai demokratijai. Tačiau bazinių pajamų idėją reikia išbandyti praktiškai, atrasti veikiantį modelį.

Šalininkai bazines pajamas mato bent kaip svarstytiną alternatyvą nebeveikiantiems ir per brangiems pramonės epochos socialinės rūpybos modeliams.

Vienoje Suomijos savivaldybių buvo atliktas bazinių pajamų eksperimentas. Jo rezultatai dar tik vertinami ir bus skelbiami 2020 m., tačiau Suomija jau planuoja kitą – visuotino prieinamo kredito (VPK) – eksperimentą. Kitose šalyse vykdyti eksperimentai nedavė aiškių optimistinių prisitaikymo prie naujos darbo rinkos rezultatų, nors Kanadoje, Ontarijo provincijoje, eksperimente dalyvavę žmonės teigė, kad jiems bazinės pajamos labai padėjo. Nyderlanduose, Indijoje, Kinijoje „piliečio algos“ eksperimentai dar tik vyksta, dėl to aiškių rezultatų ir perimtinų veikiančių modelių dar nėra.

„Swedbank“ ekspertai neseniai skelbė skaičiavimus, kad tam, jog Lietuvos gyventojai gautų ties skurdo riba balansuojančias bazines pajamas (pavyzdžiui, 120 eurų kas mėnesį), reikėtų bent 80 proc. padidinti socialines valstybės išlaidas, o tai politiškai atrodo nepasiekiama. Tačiau drąsesnius politikus Lietuvoje galėtų įkvėpti minėta apklausa. Lietuvoje dvigubai mažesnis nei ES socialinių paslaugų ir socialinių išmokų finansavimo vidurkis, paramos sąlygų griežtumas ir viešumoje paplitusi moralinė panieka jos gavėjams, prasti socialinės atskirties ir viešosios sveikatos rodikliai. Greičiausiai dėl tokios prastos socialinės apsaugos lietuviai ir yra didžiausi Europoje bazinių pajamų entuziastai.

Tad „piliečio algos“ tema taps realiu politiniu klausimu Lietuvos politiniame gyvenime tiek, kiek bus bent minimaliai optimistinių rezultatų iš dabartinių eksperimentų kitose šalyse. Mūsų visuomenės kol kas naivus palankumas šiai idėjai reiškia, kad jau dabar turime diskutuoti apie skurdo suvaldymo ir socialinės paramos sistemos reformavimo galimybes.

Algis Davidavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto Gerojo valdymo programos ekspertas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų