M. Rothko centras Daugpilyje (Scanpix nuotr.)

Naujas V. Masalskio spektaklis pateikia penkias pamokas jaunam kūrėjui

Naujas V. Masalskio spektaklis pateikia penkias pamokas jaunam kūrėjui

Amerikiečių dramaturgo Johno Logano pjesės „Raudona“ centre – garsus, pripažinimą pelnęs tapytojas Markas Rothko. Tačiau spektaklį pagal šį kūrinį režisuojantis Valentinas Masalskis sako, kad visų pirma tai istorija apie jauno žmogaus kelią.

Visuomenės akyse tai turėjo būti M. Rothko triumfo ir šlovės, o pačiam menininkui – ir jo slapto maišto valanda. 1958-aisiais M. Rothko gavo užsakymą sukurti monumentaliosios tapybos kūrinius prabangiam Niujorko restoranui „Four Seasons“. Užsakovai nežinojo, kad šio darbo ėmęsis tapytojas tyliai puoselėja kitą tikslą – sukurti tokius kūrinius, kurie gadintų ten valgančiai grietinėlei apetitą. Visgi kūrybinio proceso įkarštyje restorane apsilankiusį menininką sukrėtė pretenzinga jo atmosfera: M. Rothko nusprendė pasitraukti iš šio sumanymo, grąžino jam sumokėtą solidų avansą, o paveikslus pasiliko. Šių likimas, beje, anaiptol ne graudus: restoranui kurti darbai šiandien kabo Londono, Vašingtono ir Sakuros (Japonija) galerijose.

J. Logano pjesės veiksmas grąžina į būtent tą 1958–1959 m. laikotarpį, kai M. Rothko tapė užsakymą restoranui. Tuo pat metu jo studijoje nuolat lankosi Kenas – jaunasis dailininko padėjėjas, kuris ima vis drąsiau ir atviriau abejoti menininko pasirinkimu. Jų pokalbiai – aštrūs, atviri, kartais skaudūs ir skaudinantys – apverčia ir M. Rothko (akt. V. Masalskis), ir Keno (akt. Mantas Zemleckas, Donatas Želvys) gyvenimus.

Režisierius kartu su spektaklio dailininku Mykolu Sauka domėjosi, kas iš tiesų galėjo būti Keno prototipas. Veikiausiai tai Robertas Rymanas (g. 1930 m.) – Niujorke gyvenantis dailininkas, labiausiai išgarsėjęs abstrakčia „balta ant baltos“ tapyba. Tačiau, pabrėžia V. Masalskis, spektaklio kūrėjams tai nebuvo svarbu. Iki imdamasis pjesės „Raudona“ jis rimčiau nesidomėjo ir M. Rothko darbais. Statyti šį kūrinį režisieriui pasiūlė Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. 2009-aisiais J. Logano parašyta pjesė V. Masalskiui pasirodė lyg iš legendinio dramaturgo Arthuro Millerio epochos – gili, aktuali, kelianti probleminių klausimų apie kartų susidūrimą, menininko senėjimą, kūrėjo kategoriškumą.

Jau ruošdamasi statyti „Raudoną“ kūrybinė komanda aplankė ir M. Rothko meno centrą jo gimtajame Daugpilyje (1903 m. Latvijos žydų šeimoje gimęs menininkas po dešimtmečio su mama ir seserimi išvyko į JAV pas ten jų laukusį tėvą). Šis, pripažįsta V. Masalskis, didžiulio įspūdžio nepadarė. Kurdamas spektaklį, kaip ir ankstesniuose savo darbuose, aktorius ir režisierius daugiau atspirties taškų rado kitoje panašiu metu kaip ir M. Rothko kūrusioje asmenybėje: tai kanadiečių pianistas Glennas Gouldas (1932–1982), pasižymėjęs ne tik virtuoziškumu, bet ir išskirtine asmenybe. Būdamas 31-erių ir sulaukęs pasaulinės šlovės, jis apsisprendė nebekoncertuoti, nebegroti jo laukiančiai publikai garsiausiose koncertų salėse, o užsidaryti įrašų studijoje.

Pradėjau ne spalvinti vaidmenis visokiais atspalviais, bet vienu bloku atnešti tam tikrą emociją.

„Visų pirma G. Gouldas išmokė mane būti nesentimentalų. Paklausęs, kaip jis atlieka Ferenco Liszto parašytą Ludwigo van Beethoveno sonatos transkripciją, aš tapau visiškai kitu žmogumi. Pradėjau ne spalvinti vaidmenis visokiais atspalviais, bet tiesiog vienu bloku atnešti tam tikrą emociją. Be sentimento scenoje sugroti vieną dalį – taip, kaip groja jis. G. Gouldas mane išmokė kalbėti iš esmės. Iš jo aš gavau pirmą kategoriškumo dozę. Ir šioje pjesėje apie M. Rothko taip pat gaunu velnišką kategoriškumą“, – sako V. Masalskis. Jo teigimu, menininkas privalo būti kategoriškas, ir tai kyla ne iš kaprizingumo: „Jei menininkas labai tolerantiškas, diplomatiškas, mokantis lanksčiai išsisukti – jo kelionė bus trumpa. Tu privalai eiti su tikėjimu, įsitikinimu, su krauju ir net būti kalamas prie kryžiaus už savo kategoriškumą. Bet tavo kelionė yra tokia.“

Už ir prieš

2006 m. V. Masalskis režisavo monospektaklį „Aš, Fojerbachas“ pagal vokiečių dramaturgo Tanktredo Dorsto pjesę. Joje taip pat paliečiama senstančio menininko konflikto su aplinka ir pačiu savimi tema. Tačiau paklaustas, ar tarp šių kūrinių mato paralelių, V. Masalskis labiau akcentuoja skirtumus: Fojerbachas nepriima jaunosios kartos, pasišaipo iš ateinančių naujų srovių – tokia yra pjesės autoriaus T. Dorsto laikysena. O J. Loganas jaunąją kartą apgina. „Ir jo pozicija man daug labiau patinka. Ši pjesė apskritai yra ne apie M. Rothko – ji apie Keną“, – pažymi režisierius.

Marko Rothko paveikslas (Scanpix nuotr.)

Jis cituoja psichoterapeutą Eugenijų Laurinaitį, rašiusį, kad šiuolaikinė visuomenė pasižymi užsitęsusia paauglyste. Dabar ji neretai trunka iki 25–27 metų: būdami tokio amžiaus dar nesusiejame savo sprendimų su atsakomybe, priežasties – su pasekme. „Jaunas žmogus šiandien dažnai nenori nustebti, kad nieko nežino. Jam atrodo, kad visas pasaulis po kojomis. Bet Kenas priima tiesą apie savo spragas“, – sako V. Masalskis. Todėl jis prašo Keną vaidinančių aktorių M. Zemlecko ir D. Želvio netraktuoti jaunojo asistento kaip žmogaus, kuris į tapybos studiją atėjo kvailas, o išėjo protingas: „Kenas pripažįsta savo silpnybes ir greitai mokosi. Taip pasielgti gali tik didelis žmogus.“

Penkių scenų pjesę sau V. Masalskis pirmiausia įvardija kaip penkias pamokas jaunam menininkui. Pirmoji kalba apie išprusimą: M. Rothko su įkarščiu ir įniršiu atveria Kenui akis, kiek daug šis nėra perskaitęs ir kiek mažai težino. Antroji – pagarba medžiagai, su kuria kūrėjas dirba: šiuo atveju tai reiškia būtinybę gerbti spalvas. Trečioji siejasi su jausmais ir skaudžiomis asmeninėmis patirtimis: jeigu žmogus neturi prisiminimų, graudžių ir skausmingų patyrimų, jis, V. Masalskio žodžiais, nebus menininkas. Ketvirtoji – jau minėta kategoriška pozicija: ji nuo pat pradžių ryški M. Rothko personaže, ilgainiui kategoriškumas išauga ir Keno asmenybėje. Penktoji – laisvė: ilgai sekęs paskui mokytoją, kažkurią akimirką jaunas kūrėjas turi atsiplėšti nuo jo ir žengti vienas.

Vis dėlto M. Rothko moko galbūt ne visai taip, kaip iš pradžių tikisi jo asistentas. Kenas taip ir nedrįsta parodyti menininkui atsinešto paties nutapyto paveikslo, nes, matydamas jo nusiteikimą, bijo, kad nieko gero neišgirs. M. Rothko savo asistentui kalba nuolat, daug, užduoda daugybę klausimų, skatina jį mąstyti ir kaupti žinių bei patirties bagažą.

„Man atrodo, kad mokytojo tu negali aplenkti. Nebent jis užsuka į barą ar viešnamį – tada taip. Bet kai kūrėjas eina savo keliu, jis žengia į rūką, į nebūtį, ir tu gali tik kvėpuoti jam į pakaušį. O galiausiai jis išeina ir palieka tave vieną. Mano nuomone, pjesėje M. Rothko jau yra tame etape, kai jaučia turintis mažai laiko. Gyvenimas bėga greitai, jam reikia skubėti, daug ką perduoti, ir jis tai daro nuo pirmų sakinių. Jo mokymas gali pasirodyti kiek demagogiškas, bet jame labai daug tiesos“, – sako V. Masalskis.

Kol esi reikalingas

Viena iš pjesės ir būsimo spektaklio temų – menininko apsisprendimo nebekurti, o gal tiksliau – dvejonių, ar jis dar gali kurti, – klausimas. V. Masalskis pastebi, kad pjesė apskritai yra persmelkta tragiškos nuojautos. M. Rothko biografiją bent kiek žinantys žiūrovai jo žodžiuose atras ir būsimos nelaimės ženklų: 1970-aisiais menininkas pasitraukė iš gyvenimo. Kelerius paskutinius metus vis prastėjusi sveikata turėjo įtakos ir M. Rothko kūrybai. Tapytojas pro ausis praleisdavo medikų rekomendacijas ir kalbas apie sveikesnį gyvenimo būdą, vis dėlto jam teko paklausyti patarimo sumažinti savo paveikslų formatus.

Valentinas Masalskis (Lauros Vansevičienės nuotr.)

Savo ruožtu V. Masalskis į kiekvienam neišvengiamai kylantį klausimą „Kaip ilgai dar?“ surado savitą atsakymą. „Aš susikoncentruoju į kitą žmogų ir žiūriu, kiek esu jam reikalingas. Be abejo, būna, apsigaunu: galvoju, kad esu reikalingesnis, nei yra iš tiesų. Pasitraukti tikriausiai reikia, kai esi nebereikalingas kitiems. Be to, nei aš, nei kas nors kitas neturime prisitaikyti ir daryti kitokio teatro nei tas, kurį darau. Jei kažkam tai dar reikalinga – ačiū. Žinoma, tas ratas mažėja. Bet aš turiu tą savo tiesą nešti iki pabaigos. Jei bėgsi paskui kiekvieną naują kartą ir jos madas – nieko neišeis“, – kalba aktorius.

Savo keliu einantis žmogus visada bus jaunas. Jis nebijos suklysti, apsijuokti, atrodyti kvailai.

Jis pastebi, kad M. Rothko ir Kenas yra vienas kitam reikalingi. Tai – dvi stiprios asmenybės, kurios girdi viena kitą, nors pokalbiams kartais kliudo vyresniojo menininko ego: „Kažką pasiekęs dažnai atsiduri komforto zonoje ir tampi garbėtroška. Tada pradedi rodyti savo diplomus, apdovanojimus, studentams imi pasakoti, koks tu didis ir suneši gautus ordinus. Šitą momentą reikia savyje pajusti ir į tai nesivelti.“

Vis dėlto pjesės kulminacijoje M. Rothko apsisprendžia atsisakyti didelių pinigų ir savo kūrybinio pėdsako prašmatniame restorane – nepaisant to, kad darbas jau beveik padarytas. Toks radikalus poelgis labiau galėtų būti siejamas su jaunatvišku maištu nei su šeštąją gyvenimo dešimtį įpusėjusio žmogaus pasirinkimu. V. Masalskis sako, kad amžius šiuo atveju neturi jokios reikšmės: „Savo keliu einantis žmogus visada bus jaunas. Jis nebijos suklysti, apsijuokti, atrodyti kvailai. Kai to išsigąsti, pradedi daryti tai, ko tikisi žmonės. Ir čia menininko kelias baigiasi.“

J. Logan, „Raudona“ (rež. V. Masalkis), premjera lapkričio 22 d. – Klaipėdos kultūros fabrike, lapkričio 23 d. – Vilniaus Menų spaustuvėje, lapkričio 25 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, lapkričio 27 d. – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.

Komentarai

  • Daugpily menų centras neša kultūra. O Panevėžy S.Eidrigevičius kultūros prasme tikras kanibalas.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų