Patrauklumo dėsniai

Patrauklumo dėsniai

Eiles prie deficitinių prekių per nepriklausomybės metus spėjome pamiršti. Tačiau eilės prie muziejų ir galerijų, kuriose neburbėdami stovime nuvykę į didžiuosius (kartais ir mažuosius) Vakarų Europos miestus, dar nespėjo susiformuoti. IQ domisi, kokias parodas Lietuvoje pastaruosius kelerius metus lankėme gausiausiai ir kodėl.

Kuo muziejai ir galerijos Lietuvoje labiausiai pritraukia lankytojus, tebėra vangiai gvildenamas klausimas. Tai tapo akivaizdu tiek pabandžius paieškoti šios informacijos viešojoje erdvėje, tiek paprašius muziejininkų pasidalyti turima statistika. Atrodo, kad kai kurios parodų erdvės apie lankytojų srautus ir juos lemiančias priežastis nelinkusios per daug galvoti.

Reikia pripažinti, kad daryti absoliučias išvadas dėl parodų lankomumo remiantis vien besidominčiųjų statistika nebūtų tikslu. Ekspozicijos populiarumą lemia ir konkrečios erdvės specifika, sezoniškumas, eksponavimo trukmė.

„Tarptautines parodas paprastai stengiamės organizuoti lankomiausiu metų laiku, bet atsitinka taip, kad partneriams tinka tik vasara. Bet kuriuo atveju rengdami kiekvieną pa­rodą, ypač tarptautinę, beveik tiksliai prognozuojame, kiek bus lankytojų“, – teigė Lietuvos dailės muziejaus (LDM) Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Paukštienė.

LDM žurnalo IQ prašymu pateikė pastarojo penkmečio savo padalinių – Vilniaus paveikslų galerijos, Taikomosios dailės muziejaus, Nacionalinės dailės galerijos ir kitų – parodų lankomumo statistiką. Prie jos pridėję lakoniškai suformuluotą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus žvilgsnį į lankytojų srautus, galime dėlioti bent apytikslį portretą, kas labiausiai traukia žmones į šalies muziejus.

Mada ir glamūras. Nė viena tapybos, skulptūros, fotografijos ekspozicija populiarumu neprilygo nuo 2009-ųjų LDM padaliniuose rengiamoms Aleksandro Vasiljevo mados parodoms. Gausiausiai buvo lankoma Radvilų rūmų muziejuje, o vėliau Taikomosios dailės muziejuje eksponuota „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900 m.“. Beveik pusmetį veikusią parodą 2009–2010 m. apžiūrėjo 70 tūkst. žmonių. Vėlesnes A. Vasiljevo parodas matė po 40–60 tūkst. lankytojų. Praėjusių metų rugsėjį Vilniuje atidarytą „Maištas buduare. XX a. aštuntojo dešimtmečio mada“ jau išvydo beveik 20 tūkst. žmonių. A. Vasiljevo parodas kaip vienas populiariausių išskyrė ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atstovai, tiesa, atėjusių žmonių skaičiaus nenurodė.

Šiuo atveju akivaizdi dar viena priežastis, kodėl A. Vasiljevo pa­rodos lankomos taip gausiai. Jos tiesiog ilgai eksponuojamos. Pavyzdžiui, „Art Deco“ stiliaus mados paroda vyko septynis mėnesius, užpernai surengta „Nuo karo iki taikos. XX a. penkto–šešto dešimtmečio mada“ veikė devynis mėnesius.

Garsūs vardai. „Lankytojus ypač traukia girdėti vardai, pavyzdžiui, Pirosmani, Goja, Kranachas“, – teigė LDM atstovė L. Paukštienė. Šių menininkų darbų ekspozicijos taip pat patenka tarp populiariausių LDM padaliniuose. Nors, pavyzdžiui, graviūrų paroda „Francisco Goya. Los Caprichos“ buvo patrauk­lesnė ir suprantamesnė žinovams nei plačiajam lankytojų ratui, visgi šią tris mėnesius eksponuotą pa­rodą pamatė daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Panašų jų skaičių pritraukė ir Luko Kranacho vyresniojo pavardė, nors Vilniaus paveikslų galerijoje užpernai pristatytas vienintelis jo kūrinys – „Madona su Kūdikiu po obelimi“. Tad pilnas sales gali surinkti nebūtinai gausi ekspozicija – kartais pakanka ir vieno kūrinio.

Garsūs muziejai. Atvežtinės parodos iš garsių Europos muziejų taip pat tampa vienomis lankomiausių. LDM prie didžiausio dėmesio sulaukiančių priskiriamos atvykėlės iš Ermitažo muziejaus: tai jau minėta L. Kranacho vyresniojo vieno kūrinio ekspozicija ir dailininkų portretus XVI–XVIII a. Vakarų Europos graviūrose pristačiusi paroda. Iš Luvro muziejaus atvežta „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“ veikė tik porą mėnesių, tačiau ir per juos sulaukė apie 13 tūkst. žmonių.

Kone dvigubai daugiau – 25 tūkst. lankytojų – per tokį patį laikotarpį sutraukė Nacionalinėje dailės galerijoje veikusi tarptautinė paroda „Šaltojo karo metų modernizmas“. Menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė kiek anksčiau IQ teigė, kad, jos nuomone, tai paskutinė gera „importinė“ paroda, surengta Lietuvoje nuo 2009-ųjų. Ją galima laikyti pavyzdžiu, patvirtinančiu žiūrovo smalsumą ir lūkesčius. Nors ši ekspozicija nebuvo labiau reklamuota nei vėliau Nacionalinės dailės galerijos surengtos parodos, iš lūpų į lūpas sklindantys atsiliepimai ir rekomendacijos padarė įtaką.

Tradicija ir tęstinumas. Bienalės, trienalės, geriausio metų kūrinio rinkimai ir kitos pasikartojančios parodos užsiaugina žiūrovų ir pelno jų lojalumą. Būtent tokios parodos lankomiausios Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje. Viena jų – šiemet dešimtą kartą vyksianti Kauno meno bienalė (buvusi Tekstilės bienalė), išaugusi į svarų reiškinį ne tik lietuviškame kontekste. Dar nuo seniau – net 16 metų – Kauno paveikslų galerijoje kasmet vyksta paroda „Geriausias metų kūrinys“. Kiek šiemet tradiciniai geriausio meno darbo rinkimai pritraukė žiūrovų, muziejus neatskleidžia. Tačiau skelbta, kad savo balsą už patikusį meno kūrinį atidavė šiek tiek daugiau kaip 2 tūkst. žmonių.

Japoniškas menas. Nežinia, ar kaltas egzotikos troškulys, ar Japonijos institucijų pastangos Lietuvoje, tačiau Tekančios Saulės šalies parodos Kaune taip pat lankytojų nestokoja. Tiek 2012 m. surengta Japonijos šiuolaikinio meno ekspozicija, tiek pernykštė pokario Japonijos fotografijos paroda sulaukė didelio dėmesio.

Klasikai. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Kazimieras Žoromskis, Jonas Rimša ar Vytautas Kasiulis – galima toliau vardyti bet kurių plačiosioms žiūrovų masėms bent šiek tiek girdėtų kūrėjų pavardes.

Draugystė su viešaisiais ryšiais. Lankytojų skaičiaus atžvilgiu LDM per pastarąjį penkmetį sėkmingiausi buvo 2009-ieji. Viešojoje erdvėje jie įsiminė kaip mažų mažiausiai prieštaringai įvertinti Vilniaus – Europos kultūros sostinės metai. Tačiau statistika rodo, kad būtent tada LDM padaliniai sulaukė daugiausia lankytojų: tais metais parodas apžiūrėjo beveik 290 tūkst. žmonių. Pernai šis skaičius smuktelėjo maždaug 20 tūkst.

„Turėjome finansines galimybes rengti įspūdingas tarptautines parodas, atidarėme Nacionalinę dailės galeriją“, – sėkmingų 2009-ųjų priežastis vardijo LDM atstovė L. Paukštienė. Tačiau reikia pridurti ir dar vieną veiksnį – didelį dėmesį reklamai ir viešiesiems ryšiams, kuris bendrame kontekste vėliau atslūgo. Kultūra tuomet tapo dėmesio (nors anaiptol ne visuomet pozityvaus) centru. Šiandien tirštame kultūriniame, politiniame ir ekonominiame kontekste muziejams apie save būtina kalbėti dar garsiau. O prieš tai – susiskaičiuoti ir pažinti savo lankytojus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų