Pastangos pakeisti pasaulį

Pastangos pakeisti pasaulį

Kurdistane gimusi, Švedijoje užaugusi Taffan Ako Sharif tapo aktyvia kovotoja už žmogaus teises, ypač daug dėmesio skiria nukentėjusioms Artimųjų Rytų moterims ir vaikams. Apie išgyvenimus ir kovą už pabėgėlių teises su ja kalbėjosi IQ apžvalgininkas Simas Čelutka. T. A. Sharif liepą atvyks į Lietuvą skaityti pranešimo Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.

– Kokios asmeninės patirtys paskatino kovoti už žmogaus teises? Kaip jūsų pasaulėžiūrą paveikė kurdiškos šaknys ir gyvenimas Švedijoje?

– Kai kurdai ėmė priešintis „Baath“ partijos režimui Irake, mano tėvas tapo pešmergų kovotoju Kurdistane. Prieš kurdus nukreipta agresija vis stiprėjo, tuometė Irako valdžia kelis kartus pamėgino sistemiškai sunaikinti kurdus, ir tėvas suprato, kad jo dukterys ir žmona nebegali ten likti. Tuomet mus išsiuntė iš šalies, tačiau pats liko kovoti. Kelis kartus buvo pašautas ir kalintas, galiausiai išlaisvintas. Motina pabėgo tuo pačiu mirtinu maršrutu, kuriuo šiandien į Europą plūsta pabėgėliai. Tokia patirtis ir suformavo mane, pakurstė aistrą kovoti už žmogaus teises, tik reikėjo sulaukti tinkamo amžiaus, kad apmąstyčiau šias idėjas.

Tėvas pasirūpino, kad augdama Švedijoje kuo dažniau lankyčiausi Kurdistane. Jis norėjo, kad su seserimi visuomet prisimintume, iš kur atvykome, mokėtume gimtąją kalbą, pažintume savo tradicijas, istoriją ir niekada nepamirštume šaknų. Dažnai manoma, kad Europoje užaugę kurdai negali išlaikyti savo kultūros. Daugeliui atrodo, kad Europoje jie nesugyvena su kitais dėl nesutaikomų skirtumų. Mūsų periodiškos kelionės į Kurdistaną paneigė tokį įsitikinimą.

Maždaug nuo tada, kai man sukako dešimt, nuolat vykstu į Kurdistaną, jau seniai manęs ten niekas nestebina ir negąsdina. Ten jaučiuosi taip pat saugiai kaip ir Švedijoje. Dažnas keliones į Kurdistaną nuo mažų dienų motyvavo aistra pagerinti žmogaus teisių padėtį tėvynėje – įsitikinau, kad Švedijoje to negalėsiu padaryti taip efektyviai, kaip ten. Kurdistane jaučiamas jaunų lyderių poreikis, regionas išsiilgęs jaunų aktyvistų, kurie įgyvendintų pozityvius pokyčius kurdų bendruomenėse. Anksti suvokiau, kad noriu prie to prisidėti. Šiaip ar taip, Kurdistanas man visada buvo tokie pat namai kaip Švedija.

 

– Kokius neseniai įvykdytus darbus žmogaus teisių srityje laikytumėte reikšmingiausiais?

– Vadovauju savo labdaros fondui Švedijoje, kuris rengia ir finansuoja integracijos projektus. Organizuoju labdarą pabėgėliams stovyklose Kurdistane: siunčiame būtiniausių produktų ir dovanų atostogoms, rengiame dirbtuves ir t. t.

Negalėčiau išskirti vieno konkretaus pasiekimo šioje srityje. Išmokau labai daug ir subrendau kaip asmuo. Nebūčiau tokia, kokia esu, jei ne istorijos, kuriomis su manimi dalijosi regiono moterys ir merginos. Per šį laiką pavyko įgyvendinti daug iš pažiūros paprastų, tačiau Artimųjų Rytų kontekste svarbių dalykų: gauti tėvų ir brolių leidimą jų dukroms ir seserims mokytis vairuoti, padėti merginoms išvykti iš namų ir studijuoti universitete, padėti vienišoms motinoms atgauti vaikų globos teises, užtikrinti fiziologinę ir terapinę pagalbą jazidėms, kurias „Islamo valstybės“ teroristai laikė kaip sekso verges.

Esu itin nusivylusi tuo, kad iš visų 28 ES narių tik dvi valstybės prisiima didžiąją dalį atsakomybės.

Sąrašas ilgas, nenoriu atrodyti, tarsi tuo girčiausi, nes svarbiausias dalykas, kurį pasiekiau per visus tuos metus, yra pelnytas šių moterų ir vaikų pasitikėjimas. Jaučiuosi pagerbta ir neįtikėtinai dėkinga, kad šie žmonės manimi pasitiki ir dalijasi savo žiauriomis istorijomis.

 

– Ar patriarchališkas, dažnai mizoginiškas musulmonų požiūris į moteris kyla iš Korano? Pasak rašytojos Ayaan Hirsi Ali, musulmonų pasaulyje vykdomas sisteminis „gendercidas“ – priverstinis genitalijų apipjaustymas, garbės žudymai ir kitos brutalios praktikos – tiesiogiai susijęs su religija. Ar sutinkate su tokiu vertinimu?

– Deja, „gendercidas“ yra endemiškai paplitęs reiškinys. Endemiškai tuo atžvilgiu, kad vienur moterų priespauda didelė, kitur – sporadiška, o dar kitur jos nėra.

Moterų genitalijų apipjaustymas yra absoliučiai pasibaisėtina praktika, sukelianti milžiniškas psichologines traumas ir neatitaisomą žalą lytinei sričiai – juslinę nejautrą visam gyvenimui. Apie tai daug aiškinau kaimų gyventojams, kur, kaip sakote, vykdomas „gendercidas“. Ši praktika esmiškai susijusi su pasipriešinimu moterų emancipacijai, su troškimu jas kontroliuoti. Remdamasi tuo, ką mačiau, nebūčiau tikra, ar šis brutalumas išskirtinai susijęs su religija. Tai neabejotinai islamiškų valstybių reiškinys, tačiau pasaulyje esama vietų, kuriose apipjaustymai ir garbės žudymai vykdomi kaip kultūrinės, o ne religinės praktikos.

Reikalas toks, kad, žmonėms šviečiantis ir pamažu pradedant abejoti tam tikromis praktikomis, vis labiau stengiamasi išlaikyti jų kontrolę. Tam pasitelkiama ir religija, kurios autoritetas nesunkiai įtikina menkiau išsilavinusius. Brutalioms praktikoms kelią atveria pasakymas, esą jas sankcionuoja pats Dievas, net pateikiamos nuorodos į šventąją knygą ir taip įskiepijama baimė, kad nesilaikant priesakų bus baudžiama šiame ar anapusiniame gyvenime.

 

– Aktyviai padedate į Europą plūstantiems pabėgėliams. Kodėl Senojo žemyno valstybėms taip sunku juos priimti? Ar esate nusivylusi ES negebėjimu efektyviai spręsti šios krizės?

– ES kol kas nesutaria dėl visaapimančio migrantų paskirstymo mechanizmo. Šalys narės iki šiol nenumatė teisinių priemonių, kurios leistų žmonėms užsitikrinti apsaugą. Užuot kūrę naujas darbo vietas savo šalyse, leidę vaikus į mokyklą ir, svarbiausia, investavę į integracijos projektus, nusprendžiame skirti šimtus milijonų eurų Turkijai, kuri mainais žada stabdyti pabėgėlių srautą.

Esu itin nusivylusi tuo, kad iš visų 28 ES narių tik dvi valstybės prisiima didžiąją dalį atsakomybės. Nuo krizės pradžios Švedija ir Vokietija priėmė daugiausia pabėgėlių. Man nesuvokiama, kodėl ši atsakomybė nepadalijama visoms šalims narėms. Žinoma, esu labai dėkinga už pagalbą, kuri suteikiama atvykusiems pabėgėliams, to nederėtų pamiršti. Tačiau būtina padaryti daugiau. Privalome reikalauti, kad Vakarai prisiimtų atsakomybę už nelaimės zonas, kurias padėjo sukurti. Priglaudusiems daugiau migrantų ir pabėgėlių reikia skirti papildomą paramą ir išteklių.

Turime įsisąmoninti, kad žmonės bėgs, kol pasaulį krės humanitarinės katastrofos. Kodėl Libanas, kuriame tokia nestabili politinė padėtis, priima 2 mln. pabėgėlių, nors pačioje šalyje gyvena 4 mln. žmonių? Kaip galėtume pasiteisinti?

 

– Kuo grindžiamas taikus sekuliarių europiečių ir religingų musulmonų sugyvenimas? Ar jie atvykę turi prisitaikyti prie vakarietiško gyvenimo būdo?

– Taikus sambūvis grindžiamas paprasčiausiu žmogiškumu. Esame vienodi, kvėpuojame tuo pačiu oru, išgyventi mums reikia vandens ir maisto, o sužeistiems mums visiems teka raudonas kraujas.

Prisitaikyti, žinoma, būtina. Galima pasiekti, kad kultūrų konfliktas nebūtų perdėm intensyvus. Pati užaugau Švedijoje, tačiau sykiu įsisavinau dalį kurdiškų tradicijų ir vertybių. Reikia būti pasirengusiam duoti ir priimti. Vakarų visuomenės ir demokratijos dvasia suteikia individualias teises ir erdvę praktikuoti savo religiją. Tačiau būtina prisitaikyti prie valstybės, į kurią persikeliama gyventi, įstatymų ir gyvenimo būdo. Visi gyvename toje pačioje visuomenėje, ji mums suteikia lygias teises, tačiau su jomis ateina ir tam tikros pareigos. Sėkminga integracija labai priklauso nuo to, kaip atsakingai atvykėliams išaiškiname jų teises ir pareigas.

 

– Kokia bus jūsų pagrindinė žinutė Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime?

– Kalbėsiu apie jaunųjų lyderių svarbą skirtingose valstybėse, taip pat aptarsiu įvairius pabėgėlių krizės aspektus ir papasakosiu, kaip pati sprukau iš kariaujančios šalies. Tikiuosi, kad mano įžvalgos paskatins diskusijas, nes idėjų apykaita – vienintelis būdas mokytis vieniems iš kitų. Būtina kovoti su neteisingumu, rasizmu ir priespauda. Noriu, kad Lietuvos jaunimas išdrįstų mąstyti kritiškai, suvoktų, kokį poveikį gali turėti jaunimo balsas ir ką galima pakeisti, jei to siekiama ryžtingai. Labai svarbu išdrįsti kovoti už savo vertybes.

 

—–

T. A. Sharif

Gimė 1984 m. Irako valdomame Kurdistane.

1986 m. nuo Saddamo Husseino režimo su motina pabėgo į Švediją.

Vadovauja savo labdaros fondui.

Nuo 2014 m. globalios jaunų lyderių platformos „One Young World“ ambasadorė Švedijai ir Kurdistanui.

Daugiau leidinio naujienų