Paskutiniai liberalai

Paskutiniai liberalai

Kodėl Kanada vis dar nesijaudina dėl atvirumo.

Dauguma žmonių „viską atiduotų, kad galėtų su jumis susikeisti vietomis“, – susirinkusiai auditorijai kalba Manitobos provincijos protokolo viršininkas Dwightas MacAuley. Niekas neprieštarauja. Šimtametės Vinipego traukinių stoties salė pilna – iš 31 šalies imigravę 86 žmonės priima Kanados, kurią D. MacAuley vadina viena „puikiausių, laisviausių, turtingiausių kada nors egzistavusių valstybių“, pilietybę. Vieni su turbanais, kiti su hidžabais, ir visi dainuoja „O Canada“, davę piliečio priesaiką anglų ir prancūzų kalba. Vietos parlamento narys Robertas Falconas Ouellette iš Pirmosios raudonojo fazano tautos būgnu muša garbės dainą. Įsitempęs stovi Kanados karališkosios raitosios policijos pareigūnas raudonu munduru, o vėliau pozuoja nuotraukoms su naujaisiais kanadiečiais.

Tokių renginių kasmet šalyje būna apie 2 tūkst. Naujų atvykėlių netrūksta (žr. 1 grafiką). Per metus iki 2016 m. birželio Kanada priėmė 321 tūkst. imigrantų – beveik 1 proc. šalies gyventojų. Paprastai 80 proc. atvykėlių tampa piliečiais. Svarstoma iki 2021 m. skaičių padidinti iki 450 tūkst. Penktadalis Kanados gyventojų gimė svetur, t. y. beveik dvigubai didesnė dalis nei JAV.

grafikas-13

Šiltas sutikimas stulbina ne mažiau nei priimamų svetimšalių skaičius. Imigrantai skatinami neapleisti savo kultūros. Vinipego valstybinėse mokyklose vyksta pamokos ispanų ir ukrainiečių kalbomis, taip pat prancūzų ir kri. Ellice alėjoje stovi pagrindinė mečetė, o už kelių kvartalų rasi Manitobos hinduistų bendruomenę. Tolėliau graikišką ir jamaikietišką maistą siūlo „Juliana Pizza & Restaurant“.

Kanados atvirumas – ne naujiena, bet staiga patraukė pasaulio dėmesį. Jis teigiamai kontrastuoja su imigracijos keliamo pykčio padariniais kitose turtingose šalyse: su britų sprendimu išstoti, su Donaldo Trumpo pergale, su Europoje populiarėjančiomis populistinėmis partijomis. Be to, jis turi patrauklų naują veidą – lapkričio 4-ąją sukako metai, kai šalies ministru pirmininku tapo Justinas Trudeau. Jis kilęs iš Kanados valdžios sluoksnių (jo tėvas – buvęs ministras pirmininkas), bet nėra dėl to nekenčiamas. Šis buvęs mokytojas ir snieglenčių instruktorius savo gyvybingumu rimtai prisidėjo prie Liberalų partijos pergalės prieš rūstų konservatorių Stepheną Harperį, Kanadą valdžiusį beveik dešimt metų.

Šalis anapus vandenų

Srityse, kuriose S. Harperis buvo liberalus, tarkime, prekyboje, J. Trudeau tęsia jo politiką. Kur konservatorius laikė kietai, liberalas imasi laisvinti. Naudodamasis žemų palūkanų normų suteikiama proga, J. Trudeau didina investicijas į infrastruktūrą. Jis panaikins S. Harperio meksikiečiams įvestas vizas ir planuoja legalizuoti rekreacines kanapes. S. Harperis beveik neigė klimato kaitą, o J. Trudeau spalį pranešė, kad apmokestins anglies junginių emisiją. Pradėjęs eiti pareigas, po mėnesio Toronto Pearsono tarptautiniame oro uoste jis pasitiko dalį iš 32 737 Sirijos pabėgėlių, priimtų per jo kadenciją.

„Pasauliui reikia daugiau Kanados“, – rugsėjį pareiškė U2 solistas ir aktyvistas Bono.

Vietos kritikai (kol kas negausūs) šaiposi iš J. Trudeau ir jį vadina „asmenukių ministru pirmininku“, nes jis dažnai pozuoja su gerbėjais ir garsenybėmis, kartais net be marškinių (nors ne nuotraukoje, kurią matote čia). Europos ir JAV liberalams jis – priešų supamų vertybių gynėjas, o jo šalis – daug patrauklių bruožų turinti užuovėja (žr. 2 grafiką). „Pasauliui reikia daugiau Kanados“, – rugsėjį pareiškė U2 solistas ir aktyvistas Bono. Neseniai lankydamasi Otavoje, Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde sakė, kad tikisi, jog investicijomis grįsta Kanados ekonomikos politika „pasklis it virusas“. Kai vadinamąjį didįjį antradienį D. Trumpas skynė pergales, pietiniai šalies kaimynai puolė „Google“ ieškoti informacijos, kaip būtų galima išsikraustyti į Kanadą.

grafikas-23

Ši valstybė nėra apsaugota nuo aplinkybių, dėl kurių kiti turtingi kraštai pameta galvą. „Visi sunkumai ir nerimas, kurį žmonės jaučia visame pasaulyje, egzistuoja ir čia“, – neseniai duodamas interviu „The Economist“ sakė J. Trudeau. Bet, atrodo, Kanada viską sprendžia nepasiduodama isterijai. Iš dalies reikia dėkoti istorijai. Britams 1763 m. atėmus Kvebeką iš prancūzų, naujieji prancūzakalbiai karalystės pavaldiniai nepanoro asimiliuotis. Tam priešinosi ir vietos grupės: inuitai, pirmosios tautos, mišrios rasės metisai. Kartais į tai buvo atsakoma priespauda ir žiaurumu, be to, Kanada kai kada ir kai kur su čiabuvių tautomis elgėsi žvėriškai. Bet, kaip knygoje „Canada’s Odyssey: A Country Based on Incomplete Conquests“ („Kanados odisėja: nebaigtų užkariavimų šalis“, leidykla „University of Toronto Press“), kuri jau greitai pasieks lentynas, tvirtina Kanados istorikas Peteris Russellis, „nebaigti užkariavimai“ šalies viešpačius privertė išmokti prisiderinti. Nuo to meto būtent šie įpročiai formavo valstybę. „Įvairovė yra išskirtinė mūsų nacionalinė vertybė“, – sakė jis.

Eklektiškas Kanados selektyvumas priimant imigrantus irgi siekia gana senus laikus. XX a. pradžioje vidaus reikalų ministrui Cliffordui Siftonui ūkininkai iš Ukrainos, Vokietijos ir Centrinės Europos atrodė patrauklesni imigrantai už britus. Jam idealas buvo „avikailio puskailiniais vilkintis augalotas valstietis su tvirta žmona ir pustuziniu vaikų“. Tai nereiškia, kad šalis visada visus priėmė. „XX a. Kanada neįsileido daugybės pabėgėlių pandžabų ir žydų“, – priminė J. Trudeau. O imigrantams iš Kinijos prieš 100 metų buvo įvestas mokestis už galvą. Bet įpusėjus amžiui Kanada jau priėmė daug atvykėlių ne iš Europos, o nuo 1962 m. jų apskritai nebevertina pagal etninę priklausomybę. Po penkerių metų šalis įvedė taškų sistemą potencialiems imigrantams pagal tokius kriterijus kaip įgūdžiai, išsilavinimas, darbo patirtis ir anglų arba prancūzų kalbos žinios įvertinti.

Kaip su žmonėmis, taip ir su prekėmis. Pašaukimą prekiauti Kanada pajuto XVII a. pradžioje, kai kailius parduodantys prancūzai įkūrė bazes dabartinėje Naujosios Škotijos ir Kvebeko teritorijoje. „Visada priklausėme nuo prekybos su pasauliu, – kalbėjo J. Trudeau. – Taigi Kanadoje prieš prekybą nukreipti argumentai yra silpni.“ Eksportas ir importas sudaro 65 proc. BVP, o JAV šis rodiklis daugiau kaip perpus mažesnis. Beveik trys ketvirčiai Kanados prekybos vyksta su JAV.

Už atvirumą Kanada turi mokėti. Iš beveik 2 mln. darbo vietų gamyklose, skaičiuotų 2000-aisiais, 2015 m. liko tik 1,5 mln., nes dalį jų perėmė Meksika, kuri kartu su JAV ir Kanada priklauso Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarčiai. Pietvakarių Ontarijui ir Niagaros pusiasaliui nunykusi pramonė atsiliepia taip pat skaudžiai kaip apmirusioms Pensilvanijos ir Mičigano dalims.

Nacionalinis tikėjimas tolerancija turi išimčių. S. Harperis žaidė su islamofobija. Agituodamas rinkimuose jis ragino moteris pilietybės suteikimo ceremonijose nusiimti šydus. Parlamentarė Kellie Leitch, kuri taikosi iš jo perimti Konservatorių partijos lyderio postą, nori tikrinti, ar imigrantai nesivadovauja „Kanadai priešiškomis vertybėmis“. Apie rasizmą gali byloti pasipiktinimas kinais, kurie pirkdami namus Vankuveryje skatina kilti nekilnojamojo turto kainas.

Tapatybės klausimai problemiški Kvebeke, kur „Parti Québécois“ siūlo viešųjų paslaugų naudotojams uždrausti dėvėti burkas. Prancūzakalbei provincijai mielesnis „interkultūriškumo“ terminas, o ne anglakalbių pamėgtas „daugiakultūriškumas“. Sava kalba ir kultūra jai – tapatybės pagrindas. Liberalus provincijos premjeras Philippe’as Couillard’as tokį branduolį lygina su medžio kamienu, nuo kurio gali atsišakoti kitos tapatybės. Anglakalbės dalies, kuri Kanadoje dominuoja, bet nublanksta prieš JAV, kamienas – pati kultūrinė įvairovė.

Kai buvome svetimi

Nors būna ir abejonių, apie 80 proc. kanadiečių mano, kad imigrantai ūkiui naudingi, kaip rodo neseniai atlikta nuomonės tyrimų bendrovės „Environics Institute“ apklausa. Senstant darbo jėgai toks įsitikinimas gali stiprėti: kaip 1957 m. sakė ministras pirmininkas Johnas Diefenbakeris: „Kanada turi prisipildyti žmonių arba pražūti.“ Tai ypač aktualu rytinėms provincijoms, kur kanadiečių miršta daugiau, nei gimsta, o amžiaus mediana beveik penkeriais metais didesnė nei likusioje šalyje. Pernai gavusi 200 pabėgėlių, vėliau Naujoji Škotija priėmė 1,1 tūkst. sirų. Brianas Doherty, pats imigravęs iš Šiaurės Airijos, keturis iš jų įdarbino savo baruose Halifakse, provincijos sostinėje. „Ūkiui jie grynas turtas ir, patikėkite manimi, šitam pasaulio krašte mums jų reikia daugiau“, – tvirtino jis.

Du susiję veiksniai palaiko imigrantams palankias nuotaikas. Vienas – geografinis. Pabėgėliai neatvyksta šimtais tūkstančių, susigrūdę į valtis, per pietinę sieną vogčia nesibrauna nuskurę vaikai. Nelegali imigracija, siutinanti D. Trumpą su jo parankiniais, Kanadoje „veik nepastebima“, kaip pasakojo Jackas Jedwabas iš Kanados tapatybės ir migracijos instituto Monrealyje.

Antras – politika. Naudodama taškų sistemą, Kanados vyriausybė gali priimti tik, jos manymu, šaliai reikalingus žmones. Galimybė reguliuoti atvykėlių srautus užtikrina visuomenės pritarimą. Anot J. Jedwabo, palyginti su šalyje gimusiais vietiniais, tikimybė, kad imigrantai bus baigę universitetą, yra dukart didesnė. Pabėgėliai taip pat praeina ugnį ir vandenį. Sirus, kuriuos pasitiko J. Trudeau, iš pradžių nuodugniai patikrino Kanados pareigūnai – šių taikytos procedūros patiktų D. Trumpui.

Palyginti su šalyje gimusiais vietiniais, tikimybė, kad imigrantai bus baigę universitetą, yra dukart didesnė.

Visa tai negarantuoja, kad naujuose namuose žmonėms seksis. Imigrantams būna sunku, ypač pirmaisiais metais, nors jų vaikai įsitaiso geriau. Jei esi ne iš Europos ar anglakalbių šalių, tokių kaip Indija, pajamos būna mažesnės nei vietinių. Darbdaviai mieliau į pokalbį kviečia žmones, kurių vardai skamba angliškai, o ne užsienietiškai, kaip parodė eksperimentas Toronte. Svetur įgyta kvalifikacija čia nebūtinai bus pranašumas. Bet turėdami taškų sistemą politikai bent jau gali pasirodyti sprendžiantys tokias problemas. S. Harperis įvedė „greitesnio priėmimo“ tvarką, kai darbo pasiūlymą turintys žmonės gauna gerokai daugiau taškų.

Kita priežastis, kodėl kanadiečiai nesijaudina dėl imigracijos, – jie jaučiasi saugesni. Palyginti su JAV, Kanados nelaimėliai nėra tokie bedaliai, o sėkmingieji – tokie atgrasūs. Pajamų nelygybė, kaip ir kitose turtingose šalyse, nuo 1980 m. augo, bet dar smarkiai atsilieka nuo JAV. Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio vidurio smarkiai sumažėjo skurdo. Kanadoje nedaug uždirbantiems vyrams (tai pagrindinis D. Trumpo rinkėjų ratas JAV) tikimybė mirti anksčiau gerokai menkesnė, vadinasi, jie ne taip iškamuoti. 2007 m. vyrus iš aukščiausios kvintilės pagal pajamas nuo vyrų iš žemiausios skyrė papildomi 4,7 gyvenimo metų. JAV atotrūkis siekė 12,1 metų.

Palyginti su Kanada, socialinėms programoms skirta BVP dalis JAV didesnė, bet Kanada daugiau skiria apsaugos tinklui skirtoms programoms. Bedarbio pašalpa padengia daug didesnę dalį prarastų pajamų nei JAV. Visuotinė sveikatos priežiūra „nepaprastai daug reiškia užtikrinant aukšto lygio visuomenės apsaugą“, – sakė prekybos ministrė Chrystia Freeland.

Nors gamintojams dėl žaliavų bumo ir atitinkamai sustiprėjusios valiutos sunkiau, tie patys veiksniai leido greičiau išsikapstyti iš pasaulinės finansų krizės sukeltos recesijos. Taip pat jie padėjo sukurti daug darbo vietų nekvalifikuotiems ir pusiau kvalifikuotiems darbininkams, leidžiančių gauti neblogą atlyginimą daugiausia Kanados vakaruose. Tai pristabdė nelygybę, kaip pabrėžė France St-Hilaire iš Viešosios politikos tyrimų instituto, kai kitur ji augo. Dabar, kritus kainoms ir ūkio apsukoms, jai įdomu, ar neims nelygybė vėl vešėti.

O juk tai tiesa

Net jei taip nutiks, Kanadoje piniguočiai smerkiami mažiau nei kitur. Nuobodžiai pelningi ir gerai reguliuojami tenykščiai bankai 2008-aisiais nesugriovė finansų sistemos ir neprašė gelbėti. Šalies konservatoriai mokesčius ir valstybės aparatą iš esmės mažino ne taip aršiai kaip JAV respublikonai, nors S. Harperis buvo išimtis. „Mūsų vienas procentas tai supranta“, – pareiškė Ch. Freeland, kurios Rosdeilio-Universiteto rinkimų apygardai Toronte priklauso vienas turtingiausių šalies gyvenamųjų rajonų.

J. Trudeau pripažįsta ekonominius šalies nuogąstavimus – „trūko augimo, o kiek jo buvo, dauguma kanadiečių iš to nepajuto naudos“, – bet rinkimų agitacijoje siūlė sprendimus, užuot ieškojęs atpirkimo ožių. Kai buvo suformuota vyriausybė, jis pirmiausia nutarė nedideliu mastu perskirstyti pajamas. Jis padidino mokesčius vienam procentui gaunančių didžiausias pajamas, kad būtų kuo padengti vidurinei klasei sumažintus mokesčius. Biudžete jau numatyta, jog visuotinės išmokos už vaiką bus skiriamos patikrinus materialinę padėtį, kad pinigai tektų ne turtuoliams, o 90 proc. kukliau uždirbančių gyventojų.

Labiausiai dėmesį patraukė J. Trudeau pažadas atsisakyti S. Harperio tikslo subalansuoti biudžetą (dar kairesnė Naujoji demokratinė partija to nesitikėjo). Vyriausybė šiemet planuoja 1,5 proc. BVP deficitą ir siekia per dešimt metų skirti 60 mlrd. Kanados dolerių (42 mlrd. eurų) šalies infrastruktūrai atnaujinti (to labai reikia). Papildomos išlaidos stumtelės vos judantį ūkį, o pastangos šiais fiskaliniais metais bus vertos 0,2 proc. BVP. J. Trudeau pripažįsta, kad tokie sprendimai galimi apdairių pirmtakų dėka, kurie paliko vos 32,5 proc. BVP federalinę skolą. O jeigu protingos išlaidos padės ūkiui augti ilguoju laikotarpiu, ateities vyriausybės turės priežasčių dėkoti ir jam.

Barackas Obama turėjo panašių ambicijų investuoti į ateitį. Bet J. Trudeau netenka aiškintis su neprielankiais įstatymų leidėjais. Nereikia ir perrėkti demagogų siūlant prekybos susitarimus. Jis atkakliai kovojo, kad išgelbėtų „visapusišką ekonominį ir prekybos susitarimą“ (CETA) su ES, dėl kurio derėjosi S. Harperis. Kanada dalyvauja Ramiojo vandenyno regiono partnerystės derybose su dar 11 šalių, ir nors J. Trudeau neįsipareigojo jos ratifikuoti, manoma, kad yra už ją. Rugsėjį jis pranešė, kad Kanada pagalvos apie prekybos derybas su Kinija.

Skeptišką nusistatymą dėl prekybos J. Trudeau bandė mažinti veikla, kuri netrukus tapo išskirtiniu jo vyriausybės bruožu, – nuolatiniais pasitarimais. Ch. Freeland surengė vieną pirmųjų oficialių prekybos ministro dialogų su čiabuvių bendruomenėmis. Bet laukia problemos, kurių vien pasitarimais neišspręsi. Tai menkai augantis našumas ir neįspūdingi pasiekimai inovacijų srityje. Žemos palūkanų normos būsto kainas ir vartotojų skolas pakėlė iki nerimauti verčiančių aukštumų. Be kalbų, kad nuties daugiau kelių ir sugriežtins hipotekos draudimo taisykles, kol kas J. Trudeau beveik neužsiminė, kaip ketina spręsti tokias problemas.

Žmonėms neįtiks bet kokie jo žingsniai. Paskelbus apie nacionalinį anglies junginių apmokestinimą buvo pasipiktinusių daug energijos išteklių turinčiose provincijose, o patvirtintas suskystintųjų gamtinių dujų dujotiekis sujudino žaliųjų pažiūrų rinkėjus. Jo laukia sunkios derybos su įsiskolinusiomis provincijomis dėl federalinių dotacijų, skirtų augančioms sveikatos priežiūros išlaidoms padengti. Kitaip tariant, netrukus J. Trudeau ištiks tipinis politinis nuovargis.

Tai daugiau reikš jam, nei pakeis šalies padėtį. Pasigėrėtinai kanadietiška maniera susipynus asmeniniam kuklumui ir pasididžiavimui savo valstybe, J. Trudeau šalies stabilumą priskiria ne kuriai nors konkrečiai vyriausybei: „Tai pačių kanadiečių nuopelnas.“ Jei pernai būtų laimėjęs S. Harperis, Kanada būtų likusi atvira prekybai (nors gal mažiau nusiteikusi tartis su Kinija) ir širdingai sutikusi atvykėlius (nors S. Harperis nebūtų įsileidęs tiek daug pabėgėlių iš Sirijos). Būtų buvę mažiau roko žvaigždės panegirikų, bet kanadietiškas modelis būtų išlikęs.

Kanadiečiams atvirumas neatrodo savaime suprantamas. Rimtas teroro išpuolis Kanadoje arba rimta recesija dar galėtų pakirsti svajonę. Šalyje buvo pavienių išpuolių, įskaitant įvykius parlamente 2014-aisiais. Kelis didesnius sąmokslus pavyko susekti. Bet nebuvo masinių žudynių, kaip „Bataclan“ koncertų salėje Paryžiuje. „Neturėtume patenkinti galvoti, kad niekada taip nedarytume“, – sakė Jodi Giesbrecht, vadovaujanti tyrimams Kanados žmogaus teisių muziejuje Vinipege.

O ir visiems tinkamu pavyzdžiu atvirumo jie nelaiko. „Tai, kas pasiteisina Kanadoje, kitur gali nepasiteisinti, – įspėjo Michaelas Ignatieffas, ministru pirmininku taip ir netapęs Liberalų partijos lyderis, dabar vadovaujantis Vidurio Europos universitetui Budapešte. – Pasaulyje daug šalių tiesiog gauna blogesnes kortas, su kuriomis reikia žaisti.“ Bet matant neišsenkančią liberalumo sėkmę žaisti tomis blogomis kortomis gali būti šiek tiek lengviau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų