Paskutinė Himalajų utopija

Paskutinė Himalajų utopija

Tai buvo 1975-ieji. Po kelių dienų kelionės ir paieškų, vadovaudamasis pasakojimais bei nuogirdomis, britų keliautojas ir rašytojas Patrickas Leigh Fermoras pagaliau įžengė į vieną paskutinių Himalajų utopinių gyvenviečių – Malanos kaimą. Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams Viktorija Samarinaitė atsekė P. L. Fermoro pėdomis.

 

Izoliuotą vietos gyvenimą sutrikdęs nekviestas atvykėlis susidūrė su nemaloniu atstūmimu. Grįžęs į tėvynę, straipsnyje „Paradoksas Himalajuose“ („London Magazine“, 1979 m.) jis papasakojo apie pirmąją pažintį su Malana: „Pamatę mane vietos vyrai iš karto nusuko žvilgsnį, vaikai nuskuodė, lyg būtų gatvėje išvydę žmogėdrą, o prie kalnų versmės susibūrusios moterys… Jos stovėjo lyg sukaustytos, ilgokai stebeilijo į mane netikinčiu žvilgsniu ir staiga nusigręžė, persmelktos keisto skausmo.“ Užuot atbaidžiusi, ši patirtis daugeliui keliautojų tapo keistų Himalajų paslapčių raktu.

Susidomėjimą žadinantis Malanos kaimas išsidriekęs ant kalno šlaito daugiau nei 3 km aukštyje. Nuo ten viskas lyg ant delno: miškai, uolos, kalnų versmės bei kriokliai, greta alsuojančios Himalajų aukštumos ir tyla. Gyventojų čia kiek per pusantro tūkstančio. Vyrai visą dieną pliekia kortomis ir vis ką nors rūko, o moterys leidžiasi žemyn į slėnį, renka šakas šeimos ugniakurui ir vėl stačiu šlaitu kopia aukštyn. Pati kelionė gali užtrukti keturias valandas ir net daugiau. Malanos vaikai lanko pradinę mokyklą, šioji dažnai ir lieka vienintelis išsilavinimas jų gyvenime. Tarpusavyje kuždamasi, kad netgi du malaniečiai baigė visas 12 klasių. Vietinių kalba, kanashi, išskirtinė: nė vieno aplinkinio kaimo žmonės negalėtų jos suprasti. Lingvistai mano, kad tai sanskrito ir tibetiečių kalbų mišinys.

Indai tą unikalią vietovę vadina Mažąja Graikija, nors ir nėra jūros, baltos ir mėlynos architektūros, niekas nešoka sirtakio ir negirdėjo apie graikų mitus. Tačiau dauguma vietinių nesibodėdami giminės medį pradėtų nuo Aleksandro Makedoniečio armijos kareivių. Didysis karvedys savo karo žemėlapyje nusiaubė viską, bet, tikima, kad, atvedęs kariauną iki Himalajų, suprato, jog tai bus kažkas, ko net jis nesugebės įveikti. Tad, palikęs dalį armijos, nusprendė grįžti namo.

Malanos liaudies respublika egzistavo jau tuomet, kai Indija dar buvo valdoma monarchų ir nė nesvajojo apie Mahatmos Gandhi nesmurtinę revoliuciją. Vietos valdžią sudaro aukštieji ir žemieji namai, atitinkantys šiuolaikinį valdžių padalijimo principą. Tačiau, kitaip negu būdinga šiandienos demokratijai, Malanoje neegzistuoja daugumos diktatūra. Tarybos nariai buvo ir tebėra renkami vienbalsiu gyventojų sutarimu. Priimant bet kokį politinį sprendimą ar vykstant teisminiam procesui išklausomas kiekvienas asmuo ir atsižvelgiama į kiekvieno nuomonę. Tokią lokalią politinę santvarką padeda išsaugoti du dalykai: pasitikėjimas ir absoliuti dievo Džamlu įtaka.

Ši dievybė buvo ypač populiari prieš arijų laikotarpį, bet su laiku jos svarba subkontinente gerokai sumenko. Išskyrus Malaną. Vietiniai tiki, kad sykį Džamlu nusileido į pagrindinę malaniečių susirinkimo vietą ir įdavė jiems savąjį dekalogą. Vienas jo punktų nurodo, kad nevalia į savo gyvenimą įsileisti atėjūnų ir būtina vengti bet kokio tarpusavio kontakto. Bet kas, atvykęs į Malaną, iš karto priskiriamas prie žemiausios neliečiamųjų kastos. Po kaimą vaikščioti leidžiama, tačiau atvykėlis neturi teisės nuklysti nuo tako. Pasidavusį smalsumui ir nusukusį į šoną vietiniai suskubs parginti, lyg iš bandos nuklydusią avį. Ištroškusiems ar išalkusiems galbūt ir nereikėtų sielotis, kaime yra keletas mažų parduotuvių… Tik joks ne indų kilmės asmuo neturi teisės į ją užeiti. Norėtum vandens? Jei į tave bus pažvelgta, parodyk pirštu, padėk monetas ant žemės prie parduotuvės durų ir tiek pati prekė, tiek grąža bus taip pat perduota atgal. Jeigu norisi – kalbėk, tačiau niekas neprivalo reaguoti į tavo žodžius ir veikiausiai nereaguos. Malanoje negalima nieko liesti, ypač gyvūnų ir žmonių. Nesusilaikę ir paglostę avį ar ožką privalės sumokėti už jos paskerdimą ir padengti jos energinio apvalymo išlaidas. Pasitaiko, kad koks smalsus vietinis sąmoningai paliečia atklydėlį. Už tai jis nebus baudžiamas, jeigu laikysis sutarto apsivalymo ritualo, kurį turės atlikti prieš įžengdamas į namus ir sėsdamas su šeima prie stalo.

Dievas Džamlu taip pat prisakė auginti kanapes. Čia jos veši lyg piktžolės: kalnų perėjose, šalikelėse, pačiame kaimelyje, aplinkinėse derlingose žemėse, vazonuose ir daržuose. Šaltais žiemos vakarais, kai ypač trūksta veiklos, vyrai tarp delnų trina kanapių lapus, kol iš jų išgauna vieną geriausių pasaulyje hašišo rūšių, šmaikščiai vadinamą  „Malanos grietinėle“. Apie kaimą pradėjus sklisti kalboms ir plečiantis turizmui, susirūpinusi Indijos valdžia kartais padega būsimą kanapių derlių. Tačiau, atrodo, Džamlu tai nė motais, nes kitais metais sulaukiama dvigubai daugiau to, kas buvo sudeginta.

Nedidelės daugelyje žemėlapių nepažymėtos utopijos gyventojai buvo įpratę prie tobulos harmonijos su gamta. Ilgą laiką ši buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, išmaitinantis gyvulius, teikiantis maisto, vaistažolių, žaliavų statybai ir aprangai. Gyvulių oda buvo išbraukta iš naudojimo sąrašo, o kritusių galvijų kaukolės kabinamos ant jokiai dievybei nepaskirtos medinės šventyklos sienų. Taip ir gyventa. Tačiau į kaimą lyg infekcija patekusi globalizacija į įprastus natūrinius mainus įvėlė pinigus, uždraudė namų statybai kirsti medžius ir atvežė cemento, ilgai trunkantį drabužių gamybos procesą sutrumpino iki paprasto piniginės atidarymo, užtvenkė kalnų upę ir pastatė hidroelektrinę; vietinių namuose atsirado televizoriai, ant stogų iššoko palydovinės lėkštės, atkeliauti į Malaną bereikėjo ne kelių dienų, o valandų, todėl netoliese turistams atidaryta keletas kuklių viešbučių ir kavinių.

Kadaise Malana išdidžiai buvo vadinama shangri-la, rojumi Žemėje ir nuo pasaulio izoliuota Himalajų utopija… Keista, tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, kada ji buvo įkurta, tik vietiniai nostalgiškai kalba apie tūkstančius metų iki neprašytos elektrinės statybų, kokakolos ir nebesustabdomos atvykėlių invazijos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų