Paskui vijurką

Paskui vijurką

Popietės valandas, praleistas su Algimantu Kanču, lydi nuolatinė nuostaba. Iš kur tiek entuziazmo ir energijos? Žurnalistė Ieva Rekštytė įkandin žymiojo architekto leidžiasi į estetikos, architektūros ir pozityvumo kelionę.

 

12.20 val.

Telefono ekrane užsidega Algimanto Kančo vardas. „Esu Švitrigailos gatvėje, ar sukti kairėn?“ – išgirstu greitakalbe išberiamą klausimą. Galvoje gatvių žemėlapis neatsiranda taip greitai, kaip reikalaujamas, todėl pasiūlau objektą, kuris yra maždaug pakeliui tarp manęs ir vairuotojo. „Ar tiktų susitikti prie cerkvės?“ – „Taip! Paimsiu jus, o tada važiuosime fotografės.“ Skubu atsakyti, kad nesivargintų, galime greitai sugalvoti jam patogesnį variantą, bet ragelyje jau tylu. Išskubu cerkvės link. Jausmas, kad reikia budinti greitesnę savo reakciją, vis stiprėja.

 

12.50 val.

Saulėtą dieną pasiūlymas iš centro ištrūkti į ramų priemiestį skamba labai viliojančiai. Tačiau architekto automobilyje sėdžiu šiek tiek įsitempusi. A. Kančas telefonu derina Nidos meno kolonijos, kurios priestatas turėtų būti baigtas šios vasaros pabaigoje, detales. Nors pašnekovas naudojasi laisvųjų rankų įranga, šmėsteli mintis, kad jis visas ten – pokalbyje, galbūt Nidoje, o automobilį valdo automatiškai. Vis dėlto įspūdis veikiausiai klaidingas, mat baigęs kalbėti telefonu be jokios pauzės sakinį pratęsia toje vietoje, kur jį nutraukė skambutis. Dar šįvakar jis važiuos į Nidą, priduria, o prieš tai grįš į Kauną.

Kai tardamasi dėl susitikimo Vilniuje pasiūlau išsirinkti labiausiai patinkančią vietą, A. Kančas nė nemirktelėjęs pareiškia, kad važiuosime į Gulbinų kvartalą priemiestyje, kuriame prieš porą metų baigė statyti namą vidutinio amžiaus porai, o dabar netoli šio kyla ir kitas jo suprojektuotas būstas. Bevažiuojant klausiu, kodėl pasirinko būtent šį objektą. „Jis vienas naujausių, o iki Nidos toli“, – išpyškina. Jei būtume Kaune, sako jis, tikrai vyktume į Fredos miestelį – šį architektas apibūdina kaip unikalų rajoną ir vieną savo vizitinių kortelių. „Atskirą namą nesunku padaryti, gali ir kelis gerus sustatyti greta, bet visai kas kita – visą rajoną, apie šimtą namų, kurie išlaiko bendrą stilių, visumą.“ Šiame projekte jis įgyvendino vieną architektūrinių svajonių, lydėjusią dar nuo studijų laikų. Iš parodos Minske, kuriame buvo pristatoma amerikietiška architektūra, jis parsivežė katalogų ir juos vartydamas pamatė kažkur Meksikoje įrengtus namelius su vidiniais kiemais. Jų vaizdinys po trisdešimties metų grįžo ir materializavosi Kaune.

Dar keli dalykiniai ilgi skambučiai, bet A. Kančas neatrodo suerzintas ar išblaškytas. Jis žvilgteli pro langą į kelis pakelės namus. „Anksčiau lažindavausi, kad jei važiuodamas, pavyzdžiui, Vilniaus priemiesčiais surasiu du gerus namus vieną šalia kito, statysiu dėžę konjako, – šelmiškai šypteli. – Dabar nesu toks neatsargus. Atėjo laikas, kai drįsčiau lažintis nebent dėl trijų gerų namų greta vienas kito.“

 

13.30 val.

Uždaroje Gulbinų kvartalo gatvėje iš abiejų pusių it architektūros parodoje dunkso vienas už kitą prabangesni ir įspūdingesni namai. „Na va, kairėje koks baisus, – mosteli A. Kančas, – atrodo, kad kokio nors Baltarusijos ūkininko… Šitas normalus. O šis – pusiau univermagas, vien durys ko vertos.“ Sustojame prie tamsaus vienaaukščio. Kol akys slysta minimalistinėmis formomis, pražiopsau, kaip architektas patenka į būstą.

Iš vestibiulio įeiname į milžinišką svetainę su šešių metrų aukščio lubomis. Virš didelių langų sukabinti paveikslai, o virš jų – stoglangiai, pro kuriuos į vidų krenta dar daugiau šviesos, matyti pušų viršūnės ir lengvi debesys. Sunku apsispręsti, kas labiau traukia žvilgsnį: jaukus šviesių spalvų interjeras ir meno kūriniai ar vaizdas į terasą ir Gulbinų ežerą, atsiveriantį pro panoraminius langus. „Būdamas šiame H formos name iš dviejų pusių matai gamtą, – mostais rodo A. Kančas. – Padarėme tokius tarsi vidinius kiemus, kuriuose ji įrėminama ir tampa interjero dalimi.“ Šis būstas, anot pašnekovo, – tai maloni išimtis, kai šeimininkų finansinės galimybės sutampa su geru skoniu. Architektui yra tekę atsisakyti projektų, kai su užsakovais nepavykdavo rasti bendro požiūrio į estetiką, būstą bei jo funkcijas.

Kol su A. Kanču apžiūrinėjame namą, terasoje jaunimas (tikriausiai šeimininkų atžalos su draugais) švenčia vasaros sezono pradžią – maudosi baseine ir drykso ant gultų. Nekreipia dėmesio ne tik į mus, bet ir į svetainėje palikto telefono skambučius. La dolce vita. A. Kančas tuo metu mindžikuoja virtuvėje. Pačiupęs dubenį šilauogių deda saują į burną ir siūlo mums su fotografe. „Ne kartą užsakovai man yra sakę, kad jei jau suprojektavai namą, tai gali juo ir naudotis“, – linksmai paaiškina, pamatęs klausiamas mūsų veidų išraiškas. Virtuvė architektui – miela vieta. Jis mėgsta joje suktis ir, kaip teigia, Kaune kiekvieną šeštadienį vyksta į turgų Žaliakalnyje ar prie pilies. Neseniai minėdamas 61-ąjį gimtadienį savo studijoje gamino visiems ragu. „Vienas iš kolegų, ukrainietis Olegas, sakydamas tostą prilygino mūsų komandą tam troškiniui, kurį ruošiau. Jame – ir pipirai, ir svogūnas, ir mėsa. O aš visus tuos skirtingus ingredientus sudedu į puodą, ir jie puikiai dera tarpusavyje“, – juokiasi pašnekovas. Matyti, kad tai jam malonus komplimentas.

Fotografė Monika paprašo architekto trumpam prisėsti prie svetainės stalo: „Ar jūs sėdite tik automobilyje?“ Visi kikename, nors klausimas, pagalvoju, – labai logiškas.

 

14 val.

„Jei nuvažiuotum kur nors į Zervynas, pamatytum namus, kurie statyti be architektų. Viską gelbėjo meistrystė, amato išmanymas. Tie namai labai apibendrinti ir paprasti: priekyje yra įėjimo erkeris ir vien horizontalios linijos. Ramus, ilgas, ištęstas namas… Liaudies architektūra visa išlaikyta, su skoniu ir neprimakaluota, ar būtum Zervynose, ar Rumšiškėse. Visur yra proporcijos“, – energingai pasakoja A. Kančas, krimsdamas didžiulį raudoną obuolį, kurį pačiupo iš ką tik mūsų aplankyto namo. Mudviem su Monika jis taip pat įteikė po vieną. „Lietuvių skonį pagadino komunizmas, – konstatuoja jis, padidindamas automobilio greitį. – Prie Smetonos turėjome aukščiausio lygio architektūrą, ėjome koja kojon su pasauliu. Atsimenu, kai apžiūrėjome Londono modernizmą, pastebėjome, kad kai kurios vilos ten atsirado vėliau nei Kaune. Neįtikėtina, bet taip yra.“

Architektūriniai šalies pakilimai ir nuosmukiai A. Kančą itin domina, net jaudina. Jis priduria, kad anuomet Lietuvoje tokio aukšto architektūros lygio būta ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir kituose miestuose. Skyrėsi meninis lygis, bet profesionalumo, techniškumo buvo per akis. „Tarp 1930 ir 1940 m. buvo visiškas sužydėjimas. Visus užkniso cariniai laikai ir štai Kaunas nusprendė būti modernus, gyventi kaip Europoje. O dabar daugelyje lietuvių namų vyrauja retro tėviškės stilius. Nors jie užaugo mieste ir net neatsimena savo kaimo. Visiškas pasimetimas!“ – atrodo, kad tai A. Kančą asmeniškai žeidžia. Jis tęsia toliau: „Jei nebūtų buvę sovietų, Lietuvos architektūros lygis būtų kaip Olandijos, kuri man yra absoliutus numeris vienas architektūros požiūriu.“

 

14.25 val.

Mane ir Moniką A. Kančas paleidžia Gedimino prospekte, o pats grįžta į statybvietę Gulbinuose. Prieš tai išdėsto tolesnį planą: jis vėl važiuoja į priemiestį, o po kelių valandų grįžta į Vilnių pasikalbėti su manimi kur nors kavinėje. Man baisiai nesmagu, kad jis tiek vargsta, bet paklūstu. Vėliau A. Kančas pats sakys, kad kartais jaučiasi kaip didelio orkestro dirigentas, kuriam reikia suvaldyti daugybę atskirų elementų. Būtent toks palyginimas ir ateina į galvą lipant iš automobilio.

 

16.50 val.

Mieste kyla vėjas. Sulaukusi pašnekovo skambučio einu į mūsų sutartą vietą. A. Kančas dar grįždamas iš Gulbinų telefonu svarstė su manimi nueiti į ukrainietišką restoraną prie Seimo, nes norįs barščių. Aš pasiūliau artimesnį ukrainietišką restoraną, tik perspėjau, kad šio interjeras kiek… intensyvesnis. Jis sutiko. Mums įėjus, pašnekovas dėbteli į masyvius medinius stalus ir nėriniais dekoruotus šviestuvus. Atsargiai teiraujuosi, ar jis labai jautrus aplinkos estetikai. „Jei maistas geras, galiu viską iškęsti!“ – juokdamasis atsako. Kol neša A. Kančo užsisakytą sriubą su šonkauliukais, o man – ananasų karpačą (išties, „ukrainietiška“), pašnekovas pasakoja apie aplinką, kuri jį supo ir formavo vaikystėje. Tai buvo gražus senelio dar Smetonos laikais pastatytas namas Žaliakalnio pakraštyje. Aplink daug puikių medinių ir mūrinių namų, o savuose – meniška atmosfera ir knygų prikimštos lentynos.

„Prieš pradėdamas eiti į piešimo būrelį, lankiau lauko tenisą. Atėjo trejais metais jaunesnis brolis, mane aplošė ir intuityviai supratau, kad tai ne man, teks keisti žanrą. Ir nuėjau į piešimo būrelį“, – prunkšteli ir priduria, kad taip aplinkos veiksniai suformavo jo gyvenimo kryptį. Nežinia, ar mačą laimėjus ne jaunėliui, o Algimantui šis būtų ilgai domėjęsis sportu. Kas rytą žingsniuodamas į mokyklą jis rinkdavosi skirtingus maršrutus, kad pamatytų visus dominančius namus. „Gerai nesuvokiau, kodėl tai darau, buvo toks didelis vidinis noras“, – sako jis su žiburiukais akyse.

Toks noras laikui bėgant tik stiprėjo. Atėjus metui stoti į aukštąją mokyklą, A. Kančas gavo dvejetą iš matematikos ir taip jo „architektūros studijos tam kartui baigėsi“. Sovietinės armijos perspektyva meniškos prigimties Algimantui nepasirodė viliojanti. Buvo pasirengęs daryti viską, kad tik į ją nepatektų. „Pora draugų imitavo psichinius ligonius, bet ligoninėje jiems duodavo labai daug vaistų ir visi ištindavo. Nusprendžiau suvaidinti epileptiką. Aišku, kad kainavo pinigų. Atsigulu į ligoninę, aplink vaikšto medikai, o aš vaidinu tai, ką išmokau, – sovietmečio istoriją pašnekovas užbaigia dar makabriškesne nata: – Vieną dieną mane išvežė daryti juosmens punkcijos, paguldė ant operacinės stalo, surietė. Galvoju, kaip įtikinamai gydytojai apsimetinėja… Tik staiga pajutau dūrį į stuburą. Paskui, matyt, jie sukeitė mano rezultatus su kito ligonio. Taigi tapau epileptiku ir neišėjau į armiją.“ A. Kančui niekuomet netrūko užsispyrimo. Baigęs architektūros studijas jis buvo paskirtas į „kažkokį projektavimo biurą“, bet atkirto, kad jį „gali ten nunešti, vis tiek pabėgs“. Architektas nužingsniavo į Kauno „Miestprojektą“, kuriame tuo metu jau dirbo Algirdas Kaušpėdas. Šis ir pakvietė prisijungti prie komandos. Vėliau A. Kaušpėdas pasakojo, kad pirmą sykį išvydęs raudonomis kelnėmis mūvintį Algimantą išsyk suprato, jog tai „savas bičas“.

Vienas pirmųjų didelių A. Kančo projektų buvo senelių namai Panemunėje: anot pašnekovo, ryškus suomių urbanisto Alvaro Aalto įtakos pavyzdys. Architekto idėja buvo užmegzti namo ryšį su gamta, tačiau kai į vietą, kurioje turėjo išdygti pastatas, atvažiavo statybininkai, šie ėmė sukioti pirštus prie smilkinių – sugalvok tu man statyti miške! Čia ne miškas, o krūmynai, patikslino A. Kančas. Statybininkai neatlyžo – čia miškas. „Mes su A. Kaušpėdu tada suorganizavome talką ir patys pradėjome kirsti tuos krūmus, – prisimena vieną pirmųjų architektūrinių avantiūrų. – Į darbus įtraukėme net pro šalį žygiavusius pionierius ir taip savo jėgomis išvalėme sklypą, sužymėjome taškus, kas kur turi būti. Tada prasidėjo statybos.“ Vėliau šis projektas A. Kančui atnešė Sovietų Sąjungos aukso medalį. Ir šiuo, ir vėlesniais apdovanojimais architektas džiaugiasi, tačiau neleidžia sau užriesti nosies. „Nesureikšminu jų, – papurto galvą, – visada juos priėmiau kaip paskatinimą nepasiduoti ir tobulėti.“

 

17.20 val.

Prie gretimo staliuko prisėda A. Kančo kolegos, su kuriais jis ketina dar šįvakar vykti į Nidą. Vienas jų, ukrainietis Olegas, nepatikliai dairosi po restoraną, o išgirdęs iš garso kolonėlių plūstelėjusią rusišką dainą atsidūsta. Kol stebiu ukrainiečio reakcijas į nelabai vykusią jo šalies kultūrinę simuliaciją, šio straipsnio herojus, ką tik įveikęs lėkštę kopūstienės su šonkauliukais, nusprendžia užsisakyti dar ir ukrainietiškų barščių, apie kuriuos svajojo prieš čia ateidamas.

Mintimis jis grįžta prie neseniai minėtų senelių namų Panemunėje projekto ir jį inspiravusio A. Aalto kūrybos. „Viskas, kas vyksta pasaulyje, pasiekia ir tave, – tvirtai sako A. Kančas.– Ir tai nėra originalumas, jei tu darai kitaip nei pasaulyje. Tai yra nežinojimas arba provincialumas.“ Architektūroje, anot jo, neįmanoma nejausti pasaulinių srovių. „Kai baigiau mokslus, vyravo tarptautinio funkcionalizmo stilius ir Le Corbusier įtaka. Tada iškilo Louisas Kahnas, Estijoje gimęs amerikiečių architektas, didelis estetas ir filosofas, kuris savo darbais tarsi atverdavo čakras. Į architektūrą jis pažvelgė kitaip, daug giliau. Vėliau atsirado kita banga – italas Aldo Rossi, sujungęs architektūrą ir metafiziką, į modernizmą įvedęs nenaivų istoriškumą. Paskui suomis A. Aalto, įtvirtinęs pastato ir vietos dvasios jungtį, – kalba pašnekovas ir trumpai susimąstęs labai kančiškai priduria: – Aišku, iš tų srovių aš dažniausiai atsirinkdavau protestuotojus. Tuos, kurie neidavo koja kojon su visais, tuos, kurie buvo šiek tiek prieš plauką.“

Architektūra ne prieš plauką – neišsiskirianti ir konformistiška – pasensta greičiau. Algimantas ima svarstyti apie Lietuvą ir tikina, kad nubrėžus 50–60 metų brūkšnį tebūtų galima atrinkti kokius penkis pasaulinio lygio darbus, „kiti istorinėje perspektyvoje kažkodėl pasidaro naivūs“. Prie nemarių darbų jis priskiria Algimanto Lėcko Palangoje suprojektuotą viešbutį „Žilvinas“ ir Vytauto Edmundo Čekanausko Vilniaus dailės parodų rūmus (dabar Šiuolaikinio meno centras). Naivumo ir nuobodulio kūryboje A. Kančas neprisileidžia nė iš tolo. „Architektūros projektų biuruose turi dirbti daug jaunimo, vykti nuolatinis procesas, naujienų sekimas ir tobulėjimas, – jis energingai baksnoja pirštu į stalą. – Turi suburti puikią komandą ir nebūti egoistas, privalai gebėti atrinkti iš jos geriausias idėjas. O kaip žinosi, kurios geriausios, jei neseksi, kas vyksta aplink? Turi džiazuoti kartu su įvykiais, naujovėmis ir idėjomis.“

 

17.35 val.

Kol pašnekovas doroja antrą sriubos lėkštę, šiek tiek nutolstame nuo architektūros temos. Šnekučiuojamės apie maistą ir pomėgį jį gaminti, o netrukus įsikalbame apie gastronominius atradimus svečiose šalyse ir taip sužinau, kad A. Kančas neseniai buvo Nepale. „Ar tik ne per?..“ – „Taip, per žemės drebėjimą. Per abu juos“, – linkteli susipildamas į burną šaukštą tiršto ryškios raudonos spalvos viralo. „Kai tik atvykome į Tibetą, mums pranešė, kad miestelis, kuriame nakvojome, sugriuvo, – tęsia jis, pastebėjęs smalsų mano žvilgsnį. – Planavome toliau skristi į Butaną, tačiau ten sudėtinga patekti, todėl turėjome grįžti į Katmandu jau po žemės drebėjimo. Apžiūrėjau ir vieną, ir antrą mums siūlytą viešbutį – jokių trūkių nebuvo. Sakau, jei įvyko 8 balų žemės drebėjimas ir nesugriuvo, tai 10 jau, pagal tikimybių teoriją, nebus. Tad likome ten miegoti. Naktį vėl kalė smūgis. Pabuvome dar dvi naktis ir išskridome į Butaną, į kurį – uždarą ir atokią karalystę – tesugeba nusileisti 8 lakūnai pasaulyje: šeši nepaliečiai, vienas prancūzas ir vienas vokietis.“

 

17.45 val.

Gal iš nuobodulio laukti, kol pabaigsime pokalbį, o gal neapsikentę vaizdinės ir fonetinės restorano kakofonijos A. Kančo kolegos pakyla eiti – luktels architekto bevaikštinėdami aplink. Mes toliau kalbame apie ekstremalias situacijas ir jų tarpsnius, kurių pašnekovo gyvenime pasitaikė ne vienas. Ekonominio sunk­mečio laikotarpiu jo biurui buvo itin sudėtinga: komanda gerokai sumažėjo, teko susispausti bei apkarpyti algas. „Niekada tau nieko nepateiks ant lėkštutės – nežygiavome ir mes taip lengvai, kaip parade. Ir vis tiek sau sakai: iškęsiu, bet tikrai nedarysiu atsitiktinių projektų“, – ryžtingai išskiemenuoja. Atsitiktiniais projektais jis vadina susidūrimus su užsakovais, kurie „gyvena be architektūrinio ir estetinio supračio“. Laimei, anot architekto, į jį tokie kreipiasi labai retai.
Šių metų balandį baigėsi dar vienas nemalonus procesas, užtrukęs net penkerius metus. Rodos, niekada nesibaigsiančių teismų, susijusių su Kauno „Respublikos“ viešbučiu, laiką architektas prisimena kaip alinantį išbandymą. „Buvo areštuota studija, mūsų namai, dukros butas. Aplink langus vaikščiojo antstoliai. Buvau absoliučiai nusivylęs – mane kaltina nebūtais dalykais ir dar susiduri su korupcija bei aklu „teisingumu“, – pašnekovas tęsia mintį kiek prislopindamas balsą. – O dar atsinaujino sunki liga, kuri nuolat primena, koks trapus yra gyvenimas.“

Liga, pakeitusia architekto išvaizdą (reikia laiko priprasti prie A. Kančo be ilgų plaukų ir tankių ūsų) ir perdėsčiusia gyvenimo prioritetus, sunkoka patikėti vienai popietei įsisukus į stulbinantį jo kasdienybės tempą. Mano pasvarstymus pertraukia tvirtas pašnekovo pareiškimas: „Nebuvau ir nesu niurgzlys, nesiskundžiu, išlikau optimistas ir išmokau dar stipriau laikytis pozityvaus požiūrio.“ Jis, atrodo, nepajudinamas ir kūrybinėje veikloje. „Statant namus amžinai nutinka įvairiausių dalykų. Kaskart vis nauja situacija: nauji užsakovai, naujas pastatas, kiti statybininkai… Skambina dukra (architektė Gustė Kančaitė – red. past.) ir sako: nepatikėsi, kas atsitiko! Aš imu klausti – žuvusių yra? Namas nugriuvo? Ne? Tada nebaisu, viskas pataisoma. Tokia mūsų profesija, visados kas nors atsitiks ir skambins 50 kartų per dieną su klausimais ar priekaištais. Bet tu juos išsprendi ir dirbi toliau. Architektas kaip didelio orkestro dirigentas turi suvaldyti visumą, gebėti bendrauti, įtikinti savo idėja, nuolat pildyti savo meninį ir socialinį išsilavinimą, jausti visas detales. Turi žiūrėti nuo kiek­vieno vamzdžio, rozetės, lempos, grindų ir taip pat nuo visumos. Privalai būti užsispyręs (tik ne bukas), bet kartu pats sau pripažinti, kad architektūra nėra vien skaičiavimai, ji – menas, o šis gali klysti.“
Pašnekovas atsikvepia, prieš akis – nemažai kilometrų iki Nidos, kurioje jam teks daryti būtent tai, ką geriausiai moka, – suvaldyti daugybę veiksmų vienu metu. Ir, žinoma, visi tikisi, kad jis tai atliks be klaidų.

Daugiau leidinio naujienų