(Pixabay nuotr.)

Pasitelkus švietimą gimstamumas pasaulyje gali smukti sparčiau, nei tikimasi

Pasitelkus švietimą gimstamumas pasaulyje gali smukti sparčiau, nei tikimasi

2100 m. gyventojų pasaulyje gali būti ne daugiau nei šiandien

Nigeryje moteris vidutiniškai turi septynis vaikus. Pietų Korėjoje – vos vieną. Kaip keisis pasaulio gyventojų skaičius, iš esmės priklauso nuo to, kaip sparčiai tokiose šalyse kaip Nigeris vaikų gimdymo įpročiai artės prie to, ką matome Pietų Korėjoje. Jei gausių šeimų šalyse moterys toliau susilauks daug atžalų, žmonių skaičius nesiliaus augęs. Kuo greičiau jos mažiau gimdys, tuo sparčiau žmonių populiacija pasieks piką ir pradės mažėti.

JT skaičiuoja, kad gimstamumas po truputį mažės, o gyvenimo trukmė ilgės, tad pasaulio gyventojų, kurių šiandien yra 7,7 mlrd., 2100 m. bus 11,2 mlrd. (tai geriausias JT spėjimas; organizacija 95 proc. garantuoja, kad realus skaičius bus nuo 9,6 mlrd. iki 13,2 mlrd.). Nuomonės, kaip atsilieps toks prieaugis, skiriasi. Vieni mano, kad dar labiau perpildytoje planetoje prasidės tikra ekologinė katastrofa. Kitiems atrodo, jog turėdama milijardus papildomų protų žmonija ras vis gudresnių būdų spręsti kylančias problemas.

O jei prognozuojama neteisingai? Kai kurie demografai teigia, kad JT nustatė per mažą gimstamumo smukimo tempą. Jau dabar jis smarkiai sulėtėjęs. Ikipramoninių laikų duomenys fragmentiški, tačiau kruopščiau duomenis fiksavusių šalių, pavyzdžiui, JAV, registrai rodo, kad tipinė moteris turėjo septynis arba daugiau vaikų. 1960 m. pasauliniai rodikliai jau buvo nusmukę iki penkių vaikų, o šiandien liko tik 2,4 – šiek tiek virš stabilią kartų kaitą užtikrinančio 2,1 rodiklio, kai žmonių skaičius iš esmės lieka vienodas ir kiekviena karta tiesiog pagimdo sau analogiško dydžio pamainą (lygiai dviejų neužtenka, nes ne kiekvienas vaikas sulaukia amžiaus, kai gali turėti atžalų).

Beveik visose turtingose šalyse gimstamumas nesiekia stabilios kartų kaitos lygio: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos vidurkis – 1,7. Vidutinių pajamų valstybėse rodiklis nedaug didesnis – 2,3. Tik skurdūs kraštai išlaikė spartų gyventojų skaičiaus augimą skatinantį gimstamumą. Užsachario Afrikoje jis siekia 4,8, o „smarkiai įsiskolinusiose skurdžiose šalyse“ (taip formuluoja Pasaulio bankas) – 4,9. Ikipramoninis gimstamumo lygis laikosi tik skurdžiausiuose skurdžiausių šalių kampeliuose.

Pastaruoju metu gimstamumas Afrikoje smuko lėčiau, nei tikėtasi. Jei tai ilgalaikė tendencija, o ne laikinas nukrypimas, ateityje pasaulyje gyvens gerokai daugiau žmonių nei šiandien. Tačiau demografas Wolfgangas Lutzas iš Tarptautinio taikomųjų sistemų analizės instituto Austrijoje teigia, kad tai išties tik laikinas nukrypimas. Jis atsirado dėl švietimo finansavimo problemų XX a. pabaigoje.

Palyginti su ankstesne karta, daug apie 1980 m. gimusių moterų įgijo gerokai žemesnį išsilavinimą. JT ekstrapoliacijos grindžiamos praeities tendencijomis, tad dėl Afrikos stabtelėjimo JT modelis prognozuoja didesnį gimstamumą tolimoje ateityje. Bet švietimo padėtis pasitaisė. Vertinant ilgalaikes tendencijas, vis daugiau moterų gaus bent elementarų išsilavinimą (žr. 1 grafiką). Todėl gimstamumas, šiek tiek vėluodamas (nes mokyklą lankyti pradedama likus keletui metų iki brandos), turėtų vėl imti mažėti.

Apšviesti ateitį

Kai atsižvelgiama į švietimą, modeliai prognozuoja kitaip. W. Lutzas su komanda nustatė diapazoną. Jei švietimas ir kiti socialiniai rodikliai negerės, iki 2100 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 12 mlrd. Jei jie gerės dabartiniu tempu, 2075 m. pasieksime 9,4 mlrd. žmonių piką, o iki 2100 m. skaičius nusmuks iki 8,9 mlrd. Jeigu pažanga bus spartesnė, pikas bus apie 9 mlrd. žmonių, o 2100 m. bus likę tik 7 mlrd., kaip šiandien (žr. 2 grafiką). Skaičiuojama remiantis trimis scenarijais, kuriuos parengė klimato kaitos žinovai.

Garantija, kad vidutinis ar optimistinis scenarijus pasitvirtins, gerokai mažesnė už JT suteikiamą 95 proc. Norint įvertinti, ar scenarijai įmanomi, svarbu suprasti, kodėl vienos moterys turi daug vaikų, kitos – vos vieną du. Puiki pradžia – paklausti jų pačių.

Oumou Nyero gyvena Torodyje, kaimiškame Nigerio rajone. Ji pagimdė aštuonis vaikus, vienas mirė. Nors tragiška, tai nėra neįprasta Nigerio kaimuose, kur beveik vienas vaikas iš šešių nesulaukia penkerių. O. Nyero – 43 metai ir vaisingos dienos, moters manymu, jau praeityje, nebent Dievo valia bus kitokia. Ji musulmonė, konservatyvi, dengiasi šydu. Tačiau mielai kalbasi apie dauginimąsi – su šypsena ir pakikendama. Gimdyti aštuonis kartus nebuvo lengva. Paklausus, ar buvo dvynukų, O. Nyero nutaiso plačią šypseną, iškelia smilių ir sako: „Ne. Vienas. Vienas. Vienas. Vienas.“ Kaskart sakydama „vienas“ moteris mosteli pirštu ir išpučia skruostus, pabrėždama, kaip buvo sunku.

Ji nepaprastai didžiuojasi savo pulkeliu – trimis išgyvenusiais berniukais ir keturiomis mergaitėmis nuo dvejų iki 21 metų – ir džiaugiasi, kad jų tiek daug. „Labai svarbu turėti vaikų“, – kalbėjo moteris, sėdėdama pintame krėsle dulkėto medžio pavėsyje.

Tai tipinis tokioje padėtyje esančios moters požiūris. Jis visiškai racionalus. O. Nyero šeima skurdi, gyvena kaime. Vyras – smulkus žemdirbys, o tai yra vienas nepatikimiausių užsiėmimų pasaulyje. Dienomis moteris penkias valandas pakelėje prekiauja užkandžiais iš sorų. Vaikai – greitai atsiperkanti investicija. Jie nuo mažų dienų gali padėti laukuose, rinkti šakas pakuroms, atnešti vandens, šen bei ten padirbėti ir taip papildyti šeimos biudžetą. Vietos patarlė viską susumuoja: „vaikas turi dvi rankas, bet tik vieną burną“.

Be to, didelė šeima veikia kaip draudimo polisas. Vieni gal mirs, iš kitų gali būti maža naudos. „Geriau turėti daug vaikų, nes negali žinoti, ar tau jų prireiks“, – teigė O. Nyero. Kai nėra valstybinės socialinės apsaugos, „vaikai pasirūpins tavimi senatvėje“.

Svarbi ir neapčiuopiama nauda. „Tai padidina tavo vertę, jei turi daugiau [vaikų], – sakė O. Nyero, kalbėdama apie moteris. – Jei turi daug, pagarbos sulauki net iš savo vaikų draugų.“ O jei nepratęsi giminės, garantuota socialinė stigma. Nigerio kaimuose moteris nelaikoma suaugusia, jei neturi vaikų, kaip pabrėžia Alison Heller iš Merilando universiteto, parašiusi knygą „Fistula Politics: Birthing Injuries and the Quest for Continence in Niger“ („Fistulės politika: gimdymo sužalojimai ir kova su nelaikymu Nigeryje“). Kai kur šalyje visus vaikus praradusios moterys vadinamos wabi, t. y. medžiu, kurio vaisiai nukrito nesunokę.

Vedę Nigerio vyrai sako norintys apie 12 vaikų. Paklausta, ar jos vyras norėtų daugiau, O. Nyero nedvejojo: „Taip, žinoma.“ Ir pridėjo, kad „jei jis turėtų pinigų, vestų daugiau moterų ir susilauktų daugiau vaikų. Bet pinigų neturi. Todėl jam tenka apsieiti su viena žmona.“
Sukikenusi O. Nyero pridūrė, jog jai gaila atžalų neturinčių žmonių, tokių kaip ją kalbinantis „The Economist“ korespondentas. Jos požiūris į vaikų auginimą kupinas meilės, fatalizmo ir nė iš tolo neprimena amžinai budrių supermamų stiliaus, paplitusio turtingose šalyse. Paklausta, kur jos dvimetis sūnus, moteris nerūpestingai nusišypsojo ir apsidairė po kiemą. „Žaidė čia netoliese, bet nuklydo į laukus“, – truktelėjo pečiais.

Neproduktyvūs išlaidų centrai

Turtingų šalių gyventojams vaikų auginimo ekonomika kitokia. Užuot pradėję uždirbti, vos sukanka penkeri, mažieji džiaugsmeliai reikalauja daugybės laiko, išteklių ir tėvų dėmesio bent pirmus 18 metų, kartais ir ilgiau. Tėvai ne varo juos dirbti į laukus, o bando jiems galvas prikimšti žinių su viltimi, kad vaikai įstos į gerą universitetą ir galiausiai gaus gerą darbą. Tai brangu, todėl tėvai sau gali leisti tik vieną ar porą atžalų.

Chung Yeon-jeong gyvena Seule, gyvybe pulsuojančioje Pietų Korėjos sostinėje. Ji – nedidelės farmacijos įmonės vertėja, bet šiuo metu yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Jai dar tik 34-eri ir tokio amžiaus ji susilaukė vienintelio vaiko – berniuko. Nigeryje tokio amžiaus moterys laisvai gali turėti anūkų (amžiaus mediana, kada Nigeryje susilaukiama pirmo vaiko, – 18 metų).

Chung Yeon-jeong turtu toli lenkia O. Nyero, tačiau net ir vienas vaikas jai – nemenka finansinė našta. Pagimdžiusi moteris penketui mėnesių apsistojo pas tėvus, gyvenančius kitoje šalies dalyje, nes Seule, kur vidutinis būstas kainuoja 640 tūkst. JAV dolerių, su vyru negalėjo sau leisti pakankamai didelio buto, kad tiktų trijų asmenų šeimai. „Gyvenome nedideliame studijos tipo būste, kuris buvo pakenčiamas, kai buvome dviese, bet vaiką ten auginti būtų buvę vargas“, – pasakojo moteris. Neįsivaizduojama, kad galima auginti septynis vaikus iš purvo nudrėbtame namelyje be vandentiekio, kaip O. Nyero.

Kaip tie, kurie yra alkani, galvoja tik apie maistą, taip tie, kurių šaldytuvai pilni, trokšta mažiau apčiuopiamų dalykų: karjeros, sutuoktinio, kuris yra ir sielos draugas, kokybiško laiko su kiekvienu vaiku. O. Nyero šių pirmojo pasaulio patogumų net nemini. O Chung Yeon-jeong jie svarbūs, bet sykiu sunkiai suderinami su gausia šeima.

Moteris džiaugėsi, kad tėvai padėjo, bet kitais atžvilgiais nebuvo lengva. Sutuoktinis dirbo Seule ir atvažiuodavo tik savaitgaliais. „Galvojome, kad grįžęs leis laiką su sūnumi ar manimi, bet kartais jis tik sėdėdavo savo kambaryje ir dirbdavo, tad nebuvo progų pabūti kartu, o ir skirti laiko sau, nes turėjau prižiūrėti vaiką.“

Chung Yeon-jeong grįžo į Seulą. Vyras rado naują darbą TV ir radijo bendrovėje, iš kurios kiekvieną vakarą namo gali grįžti normaliu laiku. Tai nėra įprasta Pietų Korėjoje, kur iš tarnautojų vyrų tikimasi, kad jie atidirbs nepakeliamai ilgą darbo dieną, o vėliau eis išgerti su kolegomis. Chung Yeon-jeong draugių sutuoktiniai retai parsiranda namo prieš vidurnaktį.

Spaudimas motinoms Pietų Korėjoje neįprastai didelis. Darbdaviai dažnai tikisi, kad jos išeis iš darbo. Pagal įstatymus vadovai privalo suteikti 12 mėnesių vaiko priežiūros atostogas, bet jie randa būdų to išvengti. Vidutinis vedęs vyras Pietų Korėjoje vaikams prižiūrėti ar buičiai skiria daug mažiau laiko nei vakariečiai.

Negana to, aršiai konkuruojama, kad vaikai patektų į tinkamą universitetą. Šeimos išleidžia krūvas pinigų papildomam mokslui, nors vyriausybė bando riboti tokių mokyklų veiklą. Motinos ragina atžalas mokytis, ruošia užkandžius, kad tik ilgiau jie liktų bibliotekoje. Chung Yeon-jeong sūnui siekia suteikti geriausią įmanomą išsilavinimą, ir tai daug kainuos. Ji norėtų daugiau vaikų, bet abejoja, ar tai suderinama su jos noru grįžti į darbą. Be to, pasak moters, turėdama kelias atžalas neišgalėtų jiems užtikrinti deramo išsilavinimo.

Kai kurios jaunos Pietų Korėjos moterys teigia, kad net ir vieno vaiko yra per daug. „Žiūriu į savo mamą, kaip ji viską paaukojo, o žmonės net nepastebi. Nenoriu tokio gyvenimo“, – teigė 22 metų studentė iš Seulo.

Pietų Korėja – kraštutinis pavyzdys, bet kitose turtingose šalyse moterys skaičiuoja panašiai. Užuot pradėjusios gimdyti, vos spėja subręsti, kaip moterys darė visais laikais, jos atideda motinystę – siekia geresnio išsilavinimo ir karjeros. Jei vaikų susilaukia, paprastai tik vieno ar dviejų, nes suteikti jiems geriausią gyvenimo startą daug kainuoja. Jos daro prielaidą, ir pagrįstai, kad nė vienas iš vaikų nemirs vaikystėje.

Sudėtinga gimstamumo dėlionė. (Pixabay nuotr.)

Moterų iš vidutinių pajamų šalių (t. y. daugumos moterų) elgesys nedaug skiriasi nuo gyvenančių turtingose valstybėse. Ir būtent todėl tenykštis gimstamumas nedaug viršija stabilios kartų kaitos lygį. Kinijoje 1979 m. įvedus vieno vaiko politiką norma turėti tik vieną taip įsitvirtino, kad net pradėjus švelninti šį reikalavimą gimstamumas tebesmunka. Oficialus rodiklis – 1,6, bet dalis demografų spėja, kad realiai jis žemesnis. Indijoje, kuri gyvena daug skurdžiau, rodiklis vis tiek tik 2,3.

Mudu du ir du vaiku

Menka tikimybė, kad, užuot mažėjęs, gimstamumas pasuks į kitą pusę. „Kai turėti vieną ar du vaikus tampa norma, tai ir lieka norma, – rašė Darrellas Brickeris ir Johnas Ibbitsonas knygoje „Empty Planet: The Shock of Global Population Decline“ („Ištuštėjusi planeta: pasaulio gyventojų skaičiaus mažėjimo šokas“). – Poroms nebeatrodo, kad turėti vaikų – pareiga <…> šeimai ar Dievui. Jos renkasi auginti vaiką asmeninei savirealizacijai. Ir netrunka realizuoti save.“

Didžiausias klaustukas dėl moterų iš skurdžių šalių, kur gimstamumas didelis. JT prognozuoja, kad iki 2025 m. liks tik 1 proc. žmonių, gyvenančių ten, kur gimstamumo rodiklis viršija 5, tačiau net 32 proc. gyvens ten, kur jis sieks nuo 2,1 iki 5. Yra teigiančių, kad didelė šeima – tenykščių žmonių kultūros dalis ir vargu ar kas nors keisis. Dažnas vietinis sutiktų, o religiniai lyderiai pridurtų, kad Dievas prisakė daugintis. Bet kadaise panašus „kultūrinis“ polinkis į didelę šeimą buvo kone universalus, bet jau neatpažįstamai pasikeitė. Tad nėra priežasčių manyti, jog tai aksioma.

Kiti įsivaizduoja, kad svarbus veiksnys yra kontracepcija. Tačiau remdamasis namų ūkių apklausomis Afrikoje W. Lutzas nustatė, jog mažiau kaip dešimtadalis moterų, kurioms, tyrėjų manymu, gali reikėti kontraceptikų, kaip priežastį, kodėl jų nenaudoja, nurodė kainą arba galimybes gauti. Dažniausiai trūko žinių, atgrasė nepagrįsta pavojaus sveikatai baimė ir nepritarimas šeimos planavimui. Nemokamais prezervatyvais to nepakeisi. Turi pakisti mąstymas (o kartais reikia kontracepcijos, kurią moteris galėtų naudoti nežinant vyrui).

Su mažesnėmis šeimomis rimtai koreliuoja keli veiksniai. Vienas, kaip minėta, pajamos. Kitas – urbanizacija. Bet turbūt svarbiausia – lavinti mergaites. Kuo daugiau metų jos praleidžia mokykloje, tuo mažiau vaikų turi.

Tai sunku atskirti nuo kitų dviejų veiksnių – paprastai turtingesnės šalys yra labiau urbanizuotos ir mergaitės ten mokosi ilgiau. Be to, teoriškai įmanoma, kad priežastinis ryšys yra atvirkščias – paauglystėje pastojusios merginos gali būti priverstos mesti mokyklą. Bet toks poveikis neturėtų būti didelis. Net atsižvelgdami tik į išsilavinimą, kurį mergaitės įgyja iki lytinės brandos, tyrėjai nustato, kad daugiau metų mokykloje vėliau gyvenime reiškia mažiau atžalų. Taigi galima sakyti, jog mokslai mažina gimstamumą, o ne atvirkščiai.

Šį teiginį paremia ne vienas tyrimas. Mokslai mažina gimstamumą, nes moterims atsiranda kitų variantų. Jie padidina šansus rasti mokamą darbą. Sumažina ekonominę priklausomybę nuo vyrų, taigi lengviau atsisakyti daugiau vaikų, net jei sutuoktinis nori.

Apginkluoja protą ir suteikia pasitikėjimo savimi suabejoti tradicinėmis normomis, pavyzdžiui, kad reikia turėti kuo daugiau atžalų. Padidina tikimybę, kad moterys supras, kas ta kontracepcija, ir ją naudos. Pakeičia moterų ambicijas dėl vaikų, todėl ir jų skaičių.

Be to, mokslai užtrunka. Kai moteris iki 25 metų studijuoja, po to dešimt metų siekia karjeros, pastoti iki vaisingumo pabaigos lieka nedaug metų. Gali būti, kad vieną dieną atsiras technologijų šiam apribojimui panaikinti, bet kol kas sunku susilaukti aštuonių vaikų, jei nepradedi anksti kaip O. Nyero.

Su išsilavinimu susiję skirtumai ypač ryškūs ten, kur gimstamumas ką tik pradėjo mažėti. Antai Etiopijoje 2005 m. atlikus namų ūkių apklausą nustatyta, kad tarp moterų, neturinčių formalaus išsilavinimo, gimstamumo rodiklis siekė 6,1, o tarp įgijusių vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą – tik 2. Geresnis mergaičių švietimas – vienas iš nedaugelio tikslų, ir beveik visos vyriausybės sutinka, kad jis svarbus. Todėl būtų keista, jei ateityje mergaitės gautų prastesnį išsilavinimą nei dabartinės. Pasaulio mastu 1997 m. pradinę mokyklą baigusių buvo 76 proc., šiandien – 90 proc. Paskutiniai žingsniai tikriausiai bus sunkiausi, bet galima neabejoti, ko nori tėvai ir rinkėjai.

Vakarams prireikė 200 metų pereiti nuo septynių vaikų prie dviejų, o šiandien tokia permaina gali būti stulbinamai sparti. Kaimo gyventojams persikėlus į miestą, gali užtekti vienos kartos. Pažiūrėkime į Nairobyje gyvenančią 29 metų Dorothy Achieng, apskaitos įmonės administratorę. Jos motina pagimdė aštuonis vaikus, iš kurių vienas mirė. Dorothy susilaukė dviejų. Jos mama vargiai skaitė ir vyresnius vaikus siuntė dirbti nedideliame šeimos ūkyje, o D. Achieng tikisi, kad jos atžalos sėkmingai mokysis mokykloje.

D. Achieng atvejis tipinis, kai iš kaimo persikeliama į miestą. Kenijos kaimuose gimstamumo lygis – 4,5, miestuose – 3,1. Dauguma D. Achieng draugių taip pat turi daug mažiau vaikų nei jų tėvai. Iš jos pažįstamų nė viena nesusilaukė septynių ar aštuonių.

Nors D. Achieng gyvena lūšnyne ir kukliame dviejų kambarių būste neturi vandentiekio, ji – iš siekiančių įsilieti į vidurinę klasę. Iš vos 200 JAV dolerių mėnesinio atlyginimo ji moka už privačią mokyklą, kuri vienam vaikui kainuoja 50 JAV dolerių už semestrą. Nelengva, bet moteris mano, kad verta. Ji neplanuoja turėti daugiau atžalų. Pasak jos, jei susilauktų, negalėtų „jiems duoti visa, kas geriausia“.

Paklausti, kuo nori būti užaugę, du moters sūnūs liaujasi lakstę po namus paskui nuotoliniu būdu valdomą automobilį. „Gydytoju“, – sušuko devynerių Crispianas. Septynmetis Lennoxas Lewisas pareiškė: „O aš noriu būti teisininkas.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų