(Vyčio Snarskio pieš.)

Pasieniečio Basanavičiaus dienos: ar imigrantai atims lietuvio tapatybę?

Pasieniečio Basanavičiaus dienos: ar imigrantai atims lietuvio tapatybę?

Lietuvis tradiciškai išaugo ir užsigrūdino labai margame kontekste, todėl šiandien į kitataučių baimę vertėtų pažvelgti nauju žvilgsniu

„Visi „Petrausko cepelinų“ lankytojai atsistojo ir drauge traukė Lietuvos himną. O pradėjo giedoti viena afrolietuvių šeima, atskirame kabinete už skaidrių pertvarų šventusi savo sūnaus gimtadienį“, – tai ištrauka iš 2004 m. išleisto fantastinio romano „Gintarinė valstija“, kurios autorius yra politikos apžvalgininkas, Mykolo Romerio universiteto kancleris Saulius Spurga.

Nežinia, ar šiandien atsirastų tokių, kuriems šioje visatoje viskas patiktų. Lietuva čia – praradusi nepriklausomybę ir tapusi 51-ąja Amerikos valstija, tačiau kartu absoliuti pasaulio technologijų pirmūnė. Čia sugyvena įvairiausių rasių ir tikėjimų lietuviai, laisvalaikiu svaiginamasi lietuviškais narkotikais – žaltvykslėmis ir pagaugais. Čia muzika, filmai ir vaizdo žaidimai kuriami išimtinai liaudies pasakojimų pagrindu, o naktiniuose klubuose vyksta vilnos karšimo čempionatai.

„Romane buvo žaidžiama idėja, kaip ateityje atrodytų Adolfo Šapokos koncepcija, jeigu jos būtų įsikibus laikomasi. Ta mintis iki šiol aktuali, nes, kad ir kaip būtų, Lietuva žengia į priekį, pasaulis globalėja ir tampa labai sudėtingas, o modernesnės pasaulėžiūros ir savimonės faktiškai kaip ir neturime“, – prisimindamas knygos atsiradimo aplinkybes teigė S. Spurga.

Politologo minima A. Šapokos „Lietuvos istorija“ – tai tarpukario istorijos vadovėlis, geriausiai žinomas savo užmoju rasti „lietuvius Lietuvos istorijoje“. Tiesa, prie šios knygos dirbo ir kitų istorikų, todėl tai ne individuali paties A. Šapokos vizija, o Lietuvos istorijos sampratos tarpukariu pavyzdys.

Tiems laikams adekvačiai nacionalistinis kūrinys ypatingą reikšmę įgijo disidentų veiklos ir ypač Sąjūdžio susikūrimo metais. „Neturint didelės pasirinkimo galimybės, atmetant sovietinių LSSR istorijos vadovėlių ar istorijos sintezių kaip idėjiškai nepriimtinų naratyvą, buvo renkamasi iš dar išlikusių Nepriklausomos Lietuvos istorijos pasakojimų. Tai nulėmė A. Šapokos Lietuvos istorijos sintezės išpopuliarėjimą ir savotišką suabsoliutinimą“, – pabrėžė istorikė Akvilė Naudžiūnienė.

Per Dainuojančią ir laisvę iškovojusią revoliuciją toks romantizuotas požiūris tapo galinga varomąja jėga. Tačiau iš XX a. vidurio atsineštas šapokiškas požiūris į istoriją ir lietuvio tapatybę, istorikų teigimu, nors dar aktualus, tampa kiek atsilikęs. Anot Lietuvos istorijos instituto istoriko Tomo Balkelio, visų pirma jis istoriją užkonservuoja ir neįtraukia vėlesnių dešimtmečių įvykių.

„Jo konservavimu užsiima kai kurios Lietuvos politinės grupuotės. Bet jos jau neturi galios monopolio ir vis didesnė visuomenės dalis atsisako šio romantiško požiūrio. Jo reikia atsisakyti plečiant Lietuvos istorijos prasmių laukus, ieškant naujų mus ir kitas tautas jungiančių istorinių momentų, bet taip pat nepamirštant ir moderniosios Lietuvos ištakų bei jos problemų. Šis „plėtimosi“ procesas yra gana savaiminis ir natūralus, nes kiekviena karta savo tautos istoriją supras šiek tiek kitaip. Didžiausias pavojus būtų politinėmis priemonėmis bandyti stabdyti ši procesą ar manipuliuoti“, – teigė T. Balkelis.

Pernai, praėjus 30 metų nuo Sąjūdžio įkūrimo, viešojoje erdvėje vyko žodiniai piktoki mūšiai dėl Vilniaus Lukiškių aikštėje stovėsiančio paminklo – ar tai turėtų būti valstybės simbolis Vytis, ar partizaninį karą įamžinanti kalvelė. Vienybės nerastume net vertindami patį ginčą. Vieniems, žiūrintiems praktiškai, pritrūko meninio skulptūrų aspekto, kitiems tiesiog nepatiko siūlomos alternatyvos – per daug siaurą laikotarpį apimančios, ar, atvirkščiai – per daug retrogradiškos. T. Balkelio nuomone, tai tiesiog paprastas nesutarimas ir tauta vis viena turi daugybę vienijančių istorinių simbolių, pradedant LDK valdovais, baigiant Sąjūdžio lyderiais.

Visgi Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas, filosofas Kęstas Kirtiklis sakė, kad paminklų pasiūlymai parodė vieną šiuolaikinės Lietuvos simptomų. „Kad ir kaip didingai už ją kovojome, laisvę sieti tik su praeitimi yra netoli vedantis kelias. Įsivaizduokite tokią šviesią ateitį, kurios linkiu visai šaliai, kad karo nebus 50 metų. O visa šalies idėja yra kova už laisvę. Ir kai tau nereikia už ją kovoti, kas tada?“ – retoriškai klausė jis.

Šūviams nutilus

Taikos metai Lietuvai iš tiesų atneša iššūkių. Neskaitant gausios emigracijos, kasmet gimsta iki 30 tūkst. lietuviukų, nors prieš 30 metų jų gimė 56,7 tūkst. Dalis jų, jau paaugę, tęsia emigracijos ciklą. Ilgalaikiai scenarijai Lietuvai nepalankūs – jei išsipildys juodžiausi vertinimai, 2050 m. čia gyvens jau tik kiek daugiau nei 2,1 mln. žmonių.

Tautininkai tai siūlo spręsti skatinant gimstamumą, liberalai – darbininkų imigraciją.

Teigiama, kad, norint užtikrinti natūralią gyventojų kaitą, suminis gimstamumo rodiklis turėtų siekti apie 2,1 vaiko vienai vaisingo amžiaus moteriai. Eurostato duomenimis, Lietuvoje jis yra 1,63 vaiko, tačiau tai kiek daugiau nei visos ES vidurkis. Visgi lyderių Prancūzijos (1,9), Švedijos (1,78) rodiklius kiek kilsteli jauni imigrantai.

Tačiau ženklų, kad lietuvės staiga pradės gimdyti kaip kadaise, nėra. 2014 m. „Spinter“ Delfi.lt užsakymu atliktoje apklausoje išaiškėjo, jog trys pagrindiniai veiksniai svarstant susilaukti vaikų yra požiūris, kad šeima be vaikų nėra pilna (71,2 proc. respondentų), meilė vaikams (41,8 proc.) ir noras pratęsti giminę (24,4 proc.). Pasirinkę gyventi be vaikų svarbiausiomis priežastimis įvardijo tinkamo partnerio trūkumą (32,2 proc.), norą gyventi sau (29,8 proc.) ir nevaisingumą (13,3 proc.). Skirtingai nei manoma, nepakankami finansai yra tik šeštoje vietoje (6,2 proc.).

Nors finansinę vaiko auginimo naštą galima sumažinti dotacijomis, kaip pasitelkiant valstybės politiką būtų sprendžiamas partnerio paieškos klausimas ar gydomas savanaudiškumas, įsivaizduoti sunkoka.

Nevaisingumo klausimas liečia bent 50 tūkst. porų, tačiau rimtesnė parama joms nuolat strigo. Vėlgi, ne tik dėl ribotų valstybės finansinių išteklių. Daug prisidėjo ir konservatyvus Bažnyčios požiūris. 77 proc. Lietuvos gyventojų nurodo esantys Romos katalikai, tad tam tikru atžvilgiu šis nuo 1387 m. diegtas lietuvio tapatybės elementas tapo viena kliūčių gausinti tautą.

Nors prieš porą metų ir buvo priimtas nuosaikus pagalbinio apvaisinimo įstatymas, Lietuvos katalikų bažnyčios požiūris ilgus metus buvo aiškus – in vitro Lietuvos pilietis gimti negali. Čia pravartu vėl atsigręžti į Sąjūdžio laikus ir istoriją. Teigiamo Katalikų bažnyčios vaidmens ir jos atstovų pasiaukojimo, tautos telkimo nuopelnų sovietmečiu nuneigti neįmanoma. Vis dėlto kardinaliai kitokiame XXI a. Bažnyčiai lankstumo dažnai pritrūksta.

XIX a. patarimai

Net ir tokiu atveju, jei lietuvės staiga pradėtų dažniau gimdyti, būtų apie 20–30 metų tarpas tarp darbo rinkos poreikio ir esamos darbingų lietuvių pasiūlos. Tad esant stabiliai ekonomikai oro uostuose vis dar pasitiksime ne tik grįžtančius lietuvius, tačiau ir svetimšalius. Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. lietuviai imigracijos sraute sudarė 57 proc., ukrainiečių buvo penktadalis.

Po truputį keliamas klausimas, kaip atvykstantys imigrantai pakeis Lietuvą. Kad jie ją keis, sutinka visi, neaišku tik kaip ir kaip intensyviai tai vyks. Tautinei politikai atstovaujantis filosofas Arvydas Juozaitis nusiteikęs labai skeptiškai: „Demografinė krizė – per lengvoka, nes tai ne krizė, o nykimo slinktis. Europa nyksta dėl vidinių kultūros ir religijos priežasčių. Ji užklojama imigrantų, svetimųjų slinktimi. Ateivių kultūros ir ypač religijos išstumia istorinių valstybių kultūras ir religijas. Politinis korektiškumas viską suprimityvina, migrantai traktuojami kaip fiziniai vienetai, o juk tai juos žemina.“

Imigracijos grėsmės kultūrinei ir tautinei tapatybei nėra naujas reiškinys, tačiau Europoje jos buvo glaudžiau susietos prieš kelerius metus, kai prasidėjo migrantų iš Rytų ir Afrikos šalių krizė.

Žinoma, dėl tokio požiūrio negalima kaltinti vien lietuvių. Problemų, su kuriomis susiduria tokios šalys kaip Graikija ar Italija, netrokšta nė viena pasaulio valstybė.

Vis dėlto, kai Europos Komisija pasiūlė Lietuvai įsileisti 710 pabėgėlių, užvirė ginčai. Nors šis žmonių skaičius yra toks nedidelis, kad visi patogiai sutilptų vienoje futbolo aikštėje, priežastis greičiausiai buvo jų kilmė. Šiuolaikinė Lietuva daug atviresnė krikščionims slavams imigrantams negu kitatikiams musulmonams.

Pasak S. Spurgos, pagrindinė imigraciją liečianti problema yra tai, kad pačių lietuvių tautinė savimonė ir vizija nėra susiformavusi. „Klausimas, ar mes integruosime ir kaip integruosime imigrantus, iš tikrųjų yra labai opus ir atviras, nes patys dar nežinome, kas tokie esame. Mums labai sunku pasakyti atvykėliams, ko iš jų tikimės. Tačiau senoji tautinės sąmonės koncepcija tikrai paseno ir nežavi, o nauja moderni kaip ir nesukurta“, – pabrėžė jis.

Tikslas geras. O priemonės? (Fotobanko nuotr.)

Su tuo sutinka ne visi. Štai ir per inauguraciją Gitano Nausėdos ištartą frazę apie globalizmo pagundas puoselėjantiems tautinę tapatybę tautiškos orientacijos politikai pasitiko džiugiai, liberalieji – įtariai.

Tiesa, kol kas pagrindinių politinių partijų programose kovos su globalizmo iššūkiais nėra ir rinkėjų jos nepavilioja. Radikalieji kandidatai į Europos Parlamentą nepateko, o pagal dabartines apklausas daug aršios tautinės retorikos nebus ir naujame Seime. Tai kiek stebina, nes radikalių partijų pakilimas matomas ne tik didžiosiose Europos šalyse, tačiau ir tokiose iš pažiūros ramiose valstybėse kaip Estija.

Dirva lietuvybei

Pažvelgus istoriškai matyti, kad prie lietuvio tapatybės formavimo prisidėdavo tiek kaimynai, tiek vietoje gyvenantys kitataučiai. Valstybės gyvavimo pradžioje kunigaikštis Gediminas pats kvietėsi migrantus savo garsiaisiais laiškais. Lietuvoje „nuo jūros iki jūros“ bene du trečdalius gyventojų sudarė baltarusių ir ukrainiečių protėviai, o ir Vytautas Didysis į pačią valstybės širdį prikvietė kitatikių karaimų ir totorių.

Tiesa, T. Balkelis primena, kad apie praeities toleranciją neturėtume mąstyti šių laikų kategorijomis. Senoji Lietuva dėl savo specifinės politinės struktūros ir dėl lietuvių elito kultūrinės tapatybės atvirumo kitoms kultūroms buvo iš tiesų daug tolerantiškesnė kitataučiams, bet tokie dalykai kaip kalba, etniškumas ar net religija nebuvo tokie reikšmingi kaip šiandien. „Valstybės europėjimo ir centralizacijos procesai šią „tolerancijos“ erdvę nuolat siaurino ir kontroliavo. O moderniosios epochos tautos kūrimo procesas ją dar labiau susiaurino, nes modernios tautos visuomet buvo kuriamos priešpriešinant su kitomis“, – sakė jis.

Dalis ultrapatriotinių judėjimų taip pat dažniau yra linkę į valstybę žiūrėti atsiedami LDK palikimą ir tikro lietuvio sąmoningumo pradžios tašku laiko Jono Basanavičiaus laikus. A. Juozaičio nuomone, kasmet tautininkų eitynėse skambantis dviprasmiškas ir dalį piliečių atribojantis šūkis „Lietuva – lietuviams“ yra tinkamas, nes tai – Vinco Kudirkos žodžiai. „Į visus šūkius reikia žiūrėti istoriškai, suprantant, kada jie atsirado ir ką reiškė. Mūsų Konstitucijos preambulė tęsia kalbą apie Lietuvių tautą, skelbiančią mūsų Konstituciją. Taip, yra kitas sandas – „Lietuvos tauta“. Bet jis atėjęs iš LDK politikos, jis reiškia politiką lėmusią klasę, kuri LDK ir pražudė“, – teigė jis.

Vis dėlto ir pokudirkinis Lietuvos periodas pasižymėjo daugiakultūriškumu. Tarpukariu suvešėjęs naujas tautinis lietuvių atgimimas netrukdė verslu ir kūrybine veikla prie šalies plėtros prisidėti gausiai žydų bendruomenei, apie ją buvo kalbama kaip apie kultūriškai itin skirtingą, bet integralią Lietuvos visuomenės dalį.

Tarpukario istorijos vadovėliuose vietos mažumos buvo vaizduojamos plačiau, nei tai daroma šiandien, žvelgiama iš antropologinės perspektyvos, kaip teigė šią sritį tyrusi A. Naudžiūnienė.

Žinoma, ant lenkų pykta už Vilnių, tačiau apskritai įvairiakultūrė visuomenė buvo kaip kontekstas, kuriame siekta sustiprinti lietuvių tautos branduolį. „Šių dienų Lietuvoje matome apverstą tokio reiškinio variantą. Tarpukariu ne tiek ieškota lietuviškumo, kiek siekta įtvirtinti jau XIX a. pabaigoje pradėtą formuoti lietuvišką tautinę tapatybę. Ne visos tuometės tautinės mažumos buvo suvokiamos kaip trikdančios šį procesą – pavyzdžiui, žydai ar totoriai Lietuvos valstybingumo atžvilgiu vertinti gana pozityviai“, – apibendrino istorikė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų