(Scanpix nuotr.)

Pasaulyje vis labiau gniaužiama žodžio laisvė

Pasaulyje vis labiau gniaužiama žodžio laisvė

Ir demokratinėse, ir diktatūrinėse valstybėse vis sunkiau atvirai kalbėti

Birželio 22-ąją Etiopijoje neva pasikėsinta įvykdyti perversmą. Nužudytas kariuomenės štabo viršininkas, taip pat Amharos, vieno iš devynių šalies regionų, prezidentas. Etiopijos gyventojai degė noru išsiaiškinti, kas vyksta. Bet vyriausybė išjungė internetą. Iki vidurnakčio be jo liko apie 98 proc. šalies.

„Žmones pasiekdavo iškraipytos naujienos ir jie nebesuprato, kas vyksta. Tuo metu apskritai nebuvo jokios informacijos“, – prisimena žurnalistas Gashawas Fentahunas iš valstybinės Amharos žiniasklaidos agentūros. Su kolegomis jis bandė pateikti pranešimą. Užuot įkėlus skaitmeninius garso ir vaizdo failus, juos teko siųsti į centrinį biurą lėktuvu, todėl viskas labai vėlavo.

Pernai internetą buvo išjungusios 25 vyriausybės. Nutrauktas ryšys siutina žmones, kerta ūkiams. Bet autokratai mano, jog verta, kad kilus krizei nesklistų informacija.

Rugpjūtį Indijos vyriausybė išjungė internetą ginčų objektu tapusiame Kašmyre, šiemet jau 51 kartą. „Nėra naujienų, nieko nėra“, – sakė Delyje įstrigęs Aadilas Ganie iš Kašmyro ir pridūrė net nežinantis, kur jo šeima, nes užblokuoti ir telefonai. Pastaraisiais mėnesiais socialinius tinklus buvo išjungęs Sudanas, kad protestuotojai negalėtų susiorganizuoti, Kongo režimas, siekdamas patyliukais suklastoti rinkimus, išjungė mobiliuosius tinklus, o Čadas bandė paveikti socialinius tinklus, norėdamas užtildyti protestus prieš prezidento planą likti valdžioje iki 2033 m.

Užkimštos burnos

Žodžio laisvę sunku pasiekti, lengva prarasti. Vos prieš metus Etiopijoje su ja viskas buvo gerai, valdant neva liberaliam naujajam ministrui pirmininkui Abiy Ahmedui. Paleisti visi įkalinti žurnalistai, atblokuoti šimtai tinklalapių, tinklaraščių ir palydovinės TV kanalų. Bet režimas ima persigalvoti. Dingus juos galinčiai užgniaužti diktatūrai, įsiliepsnojo etniniai žiaurumai. Išlaisvėjusiuose socialiniuose tinkluose fanatikai kurstė etninį valymą. Iš namų išvaryta beveik 3 mln. etiopų.

Etiopijoje išties kilo krizė ir daug vietinių mano, kad vyriausybė turi priežasčių nutildyti pasisakančius už smurtą. Bet per tariamą perversmą ji užčiaupė ne tik juos, bet iš esmės visus. Kaip sakė žurnalistas ir aktyvistas Befekadu Haile’as: „Stojus tamsai visas istorijas pasakojo vyriausybė.“

Atsirado bijančių, kad sugrįš tamsūs laikai, kaip valdant A. Ahmedo pirmtakams, kai buvo kankinami nepritariantys tinklaraštininkai. Režimas išsaugojo šnipinėti ir cenzūruoti skirtas elektronines priemones, kurių nemažai nusipirko iš Kinijos, taip pat planuoja kriminalizuoti „neapykantos kurstymą“, priėmęs įstatymą su galimu reikalavimu, kad policija masiškai sektų ir akylai stebėtų socialinius tinklus. Ne vienas būgštauja, kad prisidengiant teisės aktais bus sodinami taikūs disidentai.

Anot „Freedom House“, pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo žodžio laisvės. Žiauriausi režimai tapo dar represyvesni: tarp tų, kuriuos „Freedom House“ priskiria neturintiems laisvės, 28 proc. per pastaruosius penketą metų pradėjo tildyti dar griežčiau, o laisviau kalbėti leido tik 14 proc. „Iš dalies laisvose“ šalyse padėtis galėjo vienodai ir pagerėti, ir pablogėti, bet „laisvos“ šalys regresavo. Apie 19 proc. iš jų (16 valstybių) palankumas žodžio laisvei per pastaruosius penketą metų sumažėjo ir tik 14 proc. tapo geriau (žr. žemėlapį).

Pagrindinės priežastys dvi. Pirma, daugelio šalių valdančiosios partijos rado naujų priemonių nemaloniems faktams ir idėjoms užgniaužti. Antra, jos turi daugiau drąsos tas priemones taikyti, nes pasaulyje susvyravo parama žodžio laisvei. Turbūt nė viena supervalstybių nestotų jos ginti. Kinija negailestingai cenzūruoja nepritarimą šalies viduje, o užsieniui eksportuoja tam skirtas technologijas. Kadaise žodžio laisvę gynusioms JAV dabar vadovauja žmogus, kalbantis šitaip: „Tikrai nenorime užgniaužti žodžio laisvės, bet… nemanau, kad vyraujanti žiniasklaida – tai žodžio laisvė, nes ji labai nedora. Tad man žodžio laisvė nereiškia, jog pamatęs ką nors gero tyčia rašai blogai. Man tai – labai pavojingos kalbos ir dėl jų supyksti.“

Rimtai? Matant ką nors, kas, valdžios teigimu, yra gerai, nurodyti, kodėl tai blogai, yra esminė žurnalistikos funkcija. Tiesą sakant, tai vienas svarbiausių demokratijos saugiklių. Prezidentas Donaldas Trumpas negali cenzūruoti JAV žiniasklaidos, bet jo žodžiai stiprina pasaulinę panieką nepriklausomai žurnalistikai. Į cenzūrą linkę kitų šalių autoritarai dažnai kartoja skambias D. Trumpo frazes ir kritiškus reportažus vadina „pramanytomis naujienomis“, o kritikuojančius žurnalistus – „tautos priešais“.

Kairėje taip pat populiari mintis, kad skleidžiančius tam tikras pažiūras reikia tildyti. Jungtinės Karalystės ir JAV studentai šūksniais tildo kalbėtojus, kurie jų akyse yra rasistai arba transfobai, o tviteryje minios reikalauja atleisti visus, kurie pažeidžia tabu iš vis ilgesnio sąrašo. Daugelis radikalų Vakaruose teigia, kad jei jiems kas nors atrodo įžeidžiama, niekam negalima leisti to sakyti.

Kitų kraštų autoritarai linksi galva. Kas atrodys įžeidžiama – subjektyvu, todėl „neapykantos kurstymo“ įstatymus galima lanksčiai pritaikyti nepritarimui kriminalizuoti. Kovo mėnesį Kazachija už „etninės neapykantos kurstymą“ suėmė Serikžaną Bilašą, pasiskundusį, kad Kinijoje, svarbioje Kazachijos prekybos partnerėje, masiškai kalinami uigūrai. Ruandos vyriausybei beveik bet kokia jos kritika – naujo genocido palaikymas. Indijoje siūlomos naujos taisyklės, kad skaitmeninės platformos privalėtų blokuoti visą neteisėtą turinį, o tai nebūtų lengva, turint omenyje, kad Indijoje nelegalu skatinti nesutarimus „religijos, rasės, gimimo vietos, gyvenamosios vietos, kalbos, kastos, bendruomenės ar bet kokiu kitu įmanomu pagrindu“.

Garsiai kalbantį galima nutildyti nužudžius. Pasak priežiūrą vykdančio Žurnalistų apsaugos komiteto (ŽAK), 2018 m. dirbantys savo darbą nužudyti mažiausiai 53 žurnalistai – šiek tiek daugiau nei per dvejus ankstesnius metus. Žudikų sugauta vienetai. Daugiausia žurnalistų nužudyta Afganistane – 13. Buvo atvejis, kai džihadistas apsimetė žurnalistu, kad galėtų įsilieti tarp pirmųjų reporterių ir medikų, atvykusių į savižudžio susisprogdinimo vietą, ir laisvai žudyti.

Turbūt įžūliausiai 2018 m. nužudytas Jamalis Khashoggi, kritikavęs Saudo Arabijos režimą. Žudikų komanda atskrido į Turkiją lengvai identifikuojamais privačiais lėktuvais, prabangiais automobiliais nuvyko į Saudo Arabijos konsulatą Stambule ir čia J. Khashoggi sukapojo į gabalus. Žmogžudystės užsakovas turbūt manė, kad supjausčius „The Washington Post“ rašiusį žurnalistą nebus rimtų padarinių. Ir buvo teisus. Vokietija, Danija ir Norvegija nebeparduoda Saudo Arabijai ginklų, bet D. Trumpas pabrėžė, kad JAV liks karalystės „nesvyruojančios partnerės“.

2018 m. gruodžio 1 d. ŽAK suskaičiavo, kad dėl savo darbo kali daugiau kaip 250 žurnalistų: mažiausiai 68 Turkijoje, 47 Kinijoje, 25 Egipte, 16 Eritrėjoje. Realus skaičius tikrai didesnis, nes netrūksta be kaltinimų ir viešumo uždarytų žurnalistų. Tačiau Eritrėjoje kalinčių gali būti mažiau, nes prezidentui Issaiasui Afwerki 2001 m. uždarius nepriklausomą žiniasklaidą beveik visi buvo laikomi siaubingomis sąlygomis, tad kai kurie turbūt jau yra mirę.

Nenorėdami vargintis ir rizikuoti, kad dėl žurnalistų teismų pasklis blogas garsas, kai kurie režimai bauginimais verčia juos paklusti. Pakistane, kai karininkai paskambina redaktoriams ir pasiskundžia netikusiu reportažu, redaktoriai paprastai įvykdo jų prašymus.

Reporterio Ahmado Noorani, kuris išdrįso parašyti apie kariuomenės vaidmenį politikoje, žmonių pilnoje sostinės Islamabado gatvėje patykojo nežinomų užpuolikų gauja ir beveik mirtinai sumušė laužtuvu.

Indijoje valdančiąją „Bharatija Džanata“ partiją (BJP) kritikuojantys žurnalistai socialiniuose tinkluose sulaukia gausių grasinimų iš indų nacionalistų. Žurnalistei gali būti grasinama ir išžaginimu. Internete neretai paskleidžiama privati reporterių informacija, pavyzdžiui, šeimos nuotraukos, kviečiant kitus jiems pakenkti. TV žurnalistė Barkha Dutt pateikė skundą prieš trolius, atsiuntusius jai grasinimą mirtimi ir paviešinusius asmeninį jos telefono numerį su prierašu, kad šiuo numeriu teikiamos intymios palydovės paslaugos. Kovo mėnesį areštuoti keturi įtariamieji.

I. Golunovą išlaisvino viešumas (Scanpix nuotr.)

Retkarčiais baisiausi grasinimai Indijos žurnalistams įvykdomi – tai kitiems sukelia šiurpą ir priverčia patikėti, kad tai ne juokai. 2017 m. prie namų nušauta kritikos indų nacionalizmui negailėjusi redaktorė Gauri Lankesh. BJP palaikantys komentatoriai džiūgavo. Suimtas šaudęs vyras sakė policijai, kad įsakymą davę asmenys patikino, jog jis turi tai padaryti, kad „išgelbėtų“ savo religiją.

Bauginimai ne visada veikia. Rusų reporteris Ivanas Golunovas atliko tyrimą, kaip Maskvos savivaldos pareigūnai už nedeklaruotus milijonus perka dvarus, o saugumo pareigūnai suka verslą su mafija. Nedidelėje svetainėje „Meduza“ paskelbti jo straipsniai nebuvo plačiai skaitomi. Birželio 6 d. policija sučiupo I. Golunovą, įkišo į automobilį, nusivedė į valdžios pastatą, sumušė ir pareiškė, kad jo kuprinėje rado narkotikų. Vidaus reikalų ministerija paskelbė devynias nuotraukas su neva jo bute rastais narkotikais, bet vėliau aštuonias pašalino, pripažinusi, kad jos padarytos kitur, ir nurodžiusi, kad jos paskelbtos per klaidą.

I. Golunovo šalininkų manymu, narkotikai buvo pakišti. Valdžios nuostabai, istorija netruko pasklisti po feisbuką ir tviterį – Rusijai toli iki Kinijos galimybių užgniaužti nepageidaujamus įrašus socialiniuose tinkluose. Į gatves išėję protestuotojai reikalavo paleisti I. Golunovą. Užsienio žiniasklaida taip pat susidomėjo šia istorija, užgožusia tą savaitę vykusį Vladimiro Putino susitikimą su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu. Į nepatogią padėtį patekęs Kremlius įsakė paleisti I. Golunovą. Kai po kelių savaičių „Meduza“ paskelbė naujus jo tyrimus, šiuos perskaitė 1,5 mln. žmonių – keliskart daugiau nei įprastai.

Augantys barjerai

Senkant pajamoms iš anksčiau nepriklausomą žurnalistiką maitinusios reklamos, dažnai vyriausybei lengviau iškreipti naujienas, naudojant sunkiai uždirbtus mokesčių mokėtojų pinigus.

Paprasčiausia – finansuoti valstybinę žiniasklaidą, kuri uoliai garbsto valdančiąją partiją. Daugumai autoritarinių režimų tai įprasta. O Kinija ir Rusija taip pat finansuoja pasaulines žiniasklaidos priemones, siekiančias visur pasikasti po demokratija. Bet, autokrato požiūriu, valstybinė žiniasklaida turi problemą – ji dažnai nuobodi.

Todėl yra kitas metodas – valstybinė reklama, tinkama atlyginti už padlaižiavimą ir bausti už išsišokimus. Daugelyje šalių vyriausybė tapo bene didžiausia reklamdave, todėl laikraščiai ir TV stotys siaubingai bijo ją suerzinti.

Galima veikti subtiliau – išauginti pramonės magnatus, kurie neapsieina be valstybinių leidimų arba sutarčių, ir paraginti juos supirkti žiniasklaidos priemones. Skirtingai nei tikrieji žiniasklaidos magnatai, pelnas iš tokių priemonių jiems nebūtinas, nes bet kokius nuostolius, patiriamus valdant vergiškai paklusnias TV stotis, gerokai atsveria jų statybos bendrovėms seikėjamos malonės. Tiesą sakant, jie dažnai gali varžovams iš nepriklausomos žiniasklaidos išmušti pagrindą iš po kojų, apsunkindami finansinę padėtį, ir taip nelengvą dėl senkančios reklamos, agresyvių mokesčių auditų, nepagrįstų baudų ir t. t. Kai nepriklausomos žiniasklaidos kišenėse švilpia vėjai, prezidento bendrams, žinoma, pigiau ją nupirkti ir išrauti dantis.

Tokią metodiką taiko kelios valdančiosios partijos. Daugumą jų naudoja Indija, taip pat Rusija ir Turkija. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu sulaukė kaltinimų, kad vienai telekomunikacijų bendrovei už teigiamus reportažus jos valdomoje naujienų svetainėje pažadėjo palankų reguliavimą. Sausį populiariausias Nikaragvos laikraštis išėjo su tuščiu pirmu puslapiu, iliustruodamas skundą, kad po kritinių reportažų apie valdančiąją sandinistų partiją muitinė staiga paslaptingai sulaikė importuotus dažus, popierių ir kitas medžiagas.

Tokios machinacijos prasiskverbė net į neva demokratinius Europos kraštus. Vengrijos valdančioji partija „Fidesz“ naudodama valstybės pinigus siekia dominuoti nacionaliniuose pokalbiuose. Valstybinėje naujienų agentūroje apstu padlaižių, o jos biuleteniai pinigų stokojančioms žiniasklaidos priemonėms siūlomi nemokamai. „Kai [nepriklausoma] roko muzikos radijo stotis paskelbia svarbią naujieną, tai bus grynai vyriausybės propaganda, nes ji nemokama“, – skundėsi vietos žurnalistas.

J. Khashogi nutildytas ir sukapotas (Scanpix nuotr.)

Nuo 2010 m., kai į valdžią atėjo ministras pirmininkas Viktoras Orbánas, Vengrijos vyriausybės reklamos biudžetas nežmoniškai išsipūtė. Ministro pirmininko bendrai supirko anksčiau narsiai nusiteikusius transliuotojus ir interneto svetaines. „Tai nesustabdomas procesas, – sakė vienas nepriklausomas redaktorius. – Vengrai pripratę prie minties, kad internete naujienos nemokamos. Todėl žiniasklaidos bendrovės tampa priklausomos nuo savininko pinigų. O daugelis verslininkų viešajame gyvenime yra susiję su vyriausybe.“ Pernai 476 žiniasklaidos įmonių savininkai, įskaitant beveik visus vietinius Vengrijos laikraščius, nemokamai jas atidavė didžiuliam naujam fondui, kurį valdo V. Orbáno bičiulis. Stingant pinigų rimtiems žurnalistams sunku dirbti savo darbą. „Beveik neįmanoma ištirti net didžiausių korupcijos istorijų, nes jų labai daug“, – teigė Agnes Urban iš žiniasklaidą stebinčios „Mertek“.

O brandžios demokratijos šalyse senka parama žodžio laisvei, ypač tarp jaunimo, netgi auga priešiškumas jai. Labiausiai tai stulbina JAV universitetuose. Pernai paskelbtoje „Gallup“ apklausoje 61 proc. JAV studentų nurodė, kad dėl jų aukštojoje mokykloje susiklosčiusio klimato žmonės negali pasakyti, kuo tiki, nors prieš metus tai nurodžiusių buvo 54 proc. Kiti duomenys iš tos pačios apklausos gali paaiškinti, kodėl. Net 37 proc. sakė, jog „priimtina“ šūksmais nutildyti tuos, kuriems nepritari, kad niekas jų neišgirstų, ir net 10 proc. pritarė, jog jiems nutildyti galima rinktis smurtą.

Daug studentų tai pateisina teigdami, kad kai kurie kalbėtojai yra rasistai, homofobai arba priešiškai nusistatę prieš kitas nuskriaustas grupes. Kartais taip ir yra. Bet studentai neretai piktinasi ir rimtais, gerbiamais mąstytojais. Antai Heather MacDonald, kuri teigia, kad dėl juodaodžių judėjimo „Black Lives Matter“ protestų policija buvo priversta pasitraukti iš apylinkių, kur didelis nusikalstamumas, ir dėl to padaugėjo žmogžudysčių, teko policijos automobiliu evakuoti iš Klermonto McKennos koledžo Kalifornijoje. Įniršę protestuotojai teigė, kad leisti jai kalbėti reiškia „smurtą“, neigiantį „juodaodžių teisę egzistuoti“.

Kairėje paplito tokie žodiniai iškraipymai. Ne vienas radikalas teigia, kad žodžiai prilygsta „smurtui“, kai jais juodinamos nuskriaustos grupės. Kai kurie priduria, kad tas, kas užgauliotojams suteikia platformą, pritaria jų piktoms idėjoms. Be to, dėl politinio susiskaldymo daug amerikiečių pradėjo supaprastintai skirstyti pasaulį į „gerus“ žmones (kurie su jais sutinka) ir „blogus“ (kurie nesutinka). Dėl to būna keistų susikirtimų. Reedo koledže Portlande, Oregone, homoseksuali mišrios rasės lektorė Lucia Martinez Valdivia, kamuojama potrauminio streso sutrikimo, buvo apkaltinta „priešiškumu juodaodžiams“, nes pasiskundė agresyviais studentais, kurie atsistoję šalia šūkavimais trukdė paskaitas apie antikinę graikų lesbiečių poeziją (triukšmadariams jos nepatiko, nes poetė Sapfo šiandien būtų laikoma baltąja). Kaip knygoje „The Coddling of the American Mind“ („Išpaikinti amerikiečių protą“) teigia Gregas Lukianoffas ir Jonathanas Haidtas:

„Jei kai kurie studentai pradėjo manyti, kad priimtina smogti fašistui arba baltajam suprematistui, o visus, kurie jiems nepritaria, galima pavadinti fašistais arba baltaisiais suprematistais, puikiai matote, kad po tokio retorinio ėjimo žmonės gali sudvejoti, ar aukštosiose mokyklose verta reikšti nesutampančias pažiūras.“

Įprotis ne atsikirsti, o bandyti tildyti kitaip manančius pasklido ne tik universitetuose. Kai Portlande, Oregone, kraštutiniai dešinieji ekstremistai planavo sueigą, kelią jiems turėjo pastoti oponuojantys antifašistai. Abeji degė noru susiremti. Toms pačioms grupėms susidūrus birželį konservatyvus žurnalistas Andy Ngo buvo taip smarkiai sumuštas, kad atsidūrė ligoninėje dėl smegenų kraujavimo.

Panašus nepakantumas išplito ir Europoje. Prancūzijoje protestavusios „geltonosios liemenės“ ne kartą sumušė TV komandas. Jungtinėje Karalystėje diskusijos apie translyčių problemas sukelia tikrą sprogimą. Antai pernai rugsėjį Lidso miesto taryba neleido feminisčių grupei „Woman’s Place UK“ surengti susitikimo, nes aktyvistai jas apkaltino transfobija. (Šios feministės nemano, kad užtenka pasakyti „esu moteris“ ir biologiniams vyrams turi būti leista patekti į moterų erdves, pavyzdžiui, persirengimo kambarius ar žaginimo aukų prieglaudas.)

„Laisvos diskusijos [šia tema] beveik neįmanomos. Neteko matyti nieko panašaus“, – kalbėjo viena „Woman’s Place UK“ steigėjų Ruth Serwotka. Šiandien apie susitikimo vietą grupės nariams praneša likus porai valandų, kad niekas nesutrukdytų. „Lyties prisiskyrimu“ (kai pasakęs, kad esi moteris, teisiškai turėtum automatiškai būti laikomas moterimi) abejojančioms feministėms reguliariai grasinama išžaginimu arba mirtimi. Kartais būna ir organizuotų kampanijų, siekiant, kad kai kurias iš jų išmestų iš darbo, neįleistų į tviterį arba suimtų. Antai kovo mėnesį kažkam pasiskundus, kad katalikų žurnalistė Caroline Farrow kalbėdama apie translytę mergaitę pavartojo netinkamą įvardį, ją apklausė britų policija. Kitą feministę, 60-metę Marią MacLachlan, translytė aktyvistė sumušė Londono „Speakers’ Corner“, kur žodžio laisvė turėtų būti šventa ir neliečiama.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų