Scanpix nuotr.

Pasaulis po „Brexit“

Pasaulis po „Brexit“

Prabėgs nemažai laiko, kol Jungtinė Karalystė, Europa ir visas pasaulis galutinai suvoks visus „Brexit“ referendumo dėl pasitraukimo iš ES padarinius. Žinoma, viskas labiausiai priklausys nuo Bendrijos reakcijos į britų sprendimą. Iš pradžių daugelis manė, kad ES neišdrįs šauti sau į kojas. Juk taikios skyrybos naudingesnės visiems. Bet, kaip dažnai nutinka, šios irgi gali apkarsti.

Prekybos ir ekonomikos integracija naudinga ir Jungtinei Karalystei, ir ES. Ir jei Bendrija rimtai tiki glaudesnių ekonominių ryšių nauda, jos vadovai turėtų siekti kuo artimesnių santykių bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau didžiulių Liuksemburgo pelno mokesčio vengimo sistemų kūrėjas ir dabartinis Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris laikosi kietos linijos. „Pasitraukimas yra pasitraukimas“, – pareiškė jis.

Tikriausiai ši kelio refleksą primenanti reakcija yra suprantama, turint galvoje pavojų, kad J. C. Junckeris gali įeiti į istoriją kaip žmogus, kuriam vadovaujant prasidėjo pirmasis ES iširimo etapas. Jis teigė, kad norėdama atgrasyti kitas šalis nuo pasitraukimo Bendrija negali leistis į kompromisus, todėl Jungtinei Karalystei turi pasiūlyti ne daugiau, nei numatyta Pasaulio prekybos organizacijos sutartyse.

Kitais žodžiais, Europos vienybės nevalia užtikrinti vien nauda, kuri gerokai lenkia išlaidas. Pasak J. C. Junckerio, ekonominės gerovės, solidarumo jausmo ir pasididžiavimo europine tapatybe nepakanka. Ne, Europą būtina vienyti grasinimais, gąsdinimais ir baime.

Tokia pozicija reiškia, kad politikai nieko neišmoko iš Jungtinės Karalystės referendumo ir JAV Respublikonų partijos susirinkimo kandidatams iškelti. Abu šie įvykiai rodo, kad didelė piliečių dalis gyvena prastai. Pastarųjų keturių dešimtmečių neoliberalioji darbotvarkė buvo naudinga tik 1 proc. turtingiausių planetos žmonių. Jau seniai prognozavau, kad ši stagnacija galiausiai turės politinių padarinių. Ta diena išaušo.

Abiejose Atlanto vandenyno pusėse piliečiai dėl savo negandų kaltina prekybos sutartis. Tai pernelyg supaprastintas, bet visai suprantamas požiūris. Šiandien dėl prekybos sutarčių deramasi slapta, jose puikiai atstovaujama korporacijų interesams, bet paprasti piliečiai ir darbuotojai neturi jokio balso. Nenuostabu, kad rezultatai labai vienpusiai: darbuotojų galimybės tartis toliau mažėja ir sustiprina neigiamą poveikį, kurį daro profesinių sąjungų ir darbuotojų teises ribojantys įstatymai.

Prekybos sutartys prisidėjo prie šios nelygybės, bet politinę pusiausvyrą kapitalo naudai nusvėrė ir daug kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės taisyklės sustiprino farmacijos bendrovių galimybes kelti kainas. Tačiau augant korporacijų įtakai rinkoje neišvengiamai mažėja realusis darbo užmokestis, t. y. didėja nelygybė, kuri šiais laikais tapo daugelio pažangių šalių skiriamuoju bruožu.

Daugelyje sektorių auga pramonės (ir rinkos įtakos) koncentracija. Mažėjančio realiojo darbo užmokesčio poveikį sustiprino valstybės taupymas ir grėsmingas viešųjų paslaugų karpymas, nuo kurio priklauso tiek daug vidutines ir žemas pajamas gaunančių darbuotojų.

Minėtos priežastys stiprina darbuotojų ekonominį neužtikrintumą. Dar pridėkime nerimą dėl migracijos ir gausime šiandienį nuodingą raugą. Daugelis pabėgėlių Europoje atsidūrė slėpdamiesi nuo karo ir priespaudos, dėl kurių iš dalies atsakingos ir Vakarų šalys. Moralinę pareigą jiems padėti turime visi, ypač buvusios kolonijinės valstybės.

Nors daugelis tai neigia, auganti žemos kvalifikacijos darbo jėgos pasiūla mažina vidutinį darbo užmokestį (jei tik esama normalių žemyn nukreiptų pasiūlos kreivių). O kai atlyginimų nenorima arba nevalia apkarpyti, didėja nedarbas. Tai aktualiausia šalims, kuriose dėl prasto valdymo nedarbas jau ir taip nemenkas. Pastaruosius kelis dešimtmečius toks netinkamas valdymas būdingas visai Europai, ypač euro zonos šalims, todėl šiandien čia vidutinis nedarbo lygis siekia dviženkles procentines išraiškas.

Kerštingas balsavimas ne tik neišspręs problemų, bet gali dar labiau pabloginti ir taip prastą padėtį.

Nevaržoma migracija Senajame žemyne reiškia, kad valstybės, kurioms geriau sekasi suvaldyti nedarbą, tikėtina, sulauks daugiau pabėgėlių, nei joms priklausytų skirstant sąžiningai. Dėl to  šių šalių darbuotojai turės susitaikyti su mažesniu darbo užmokesčiu, išaugs nedarbas, o darbdaviai pasipelnys iš pigesnės darbo jėgos. Taigi, pabėgėlių našta labiausiai slegia tuos, kurie yra mažiausiai pajėgūs ją atlaikyti.

Žinoma, daug kalbama apie vidinės migracijos naudą. Galbūt tai galioja šalyse, kurios visiems piliečiams teikia palyginti nedaug socialinių garantijų: socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos priežiūros paslaugų ir t. t. Tačiau valstybėse, kur gera socialinio aprūpinimo sistema, padariniai visai priešingi.

Mažėjant atlyginimams ir karpant viešąsias paslaugas nuskurdo vidurinė klasė. Šio proceso padariniai panašūs abiejose Atlanto vandenyno pusėse. Vidurinė ir darbininkų klasės nejaučia naudos iš augančio ūkio. Žmonės supranta, kad 2008 m. krizę sukėlė bankai, ir matė, kaip jiems gelbėti buvo skiriami milijardai, o būstams ir darbo vietoms – nereikšmingos sumos. Kadangi šiuo metu vidutinės realiosios (pagal infliaciją pakoreguotos) visu etatu dirbančio vyro pajamos JAV yra mažesnės nei prieš keturis dešimtmečius, rinkėjų pyktis neturėtų stebinti.

Negana to, permainas žadėję politikai nepadarė, ko iš jų tikėtasi. Paprasti piliečiai žinojo, kad sistema nesąžininga, bet dabar ji atrodo dar labiau iškreipta, todėl visai nebetikima valdžios gebėjimu arba valia ką nors pakeisti. Tai irgi galima suprasti: naujieji politikai elgėsi taip pat kaip ir žadėjusieji, esą globalizacija atneš naudos visiems.

Vis dėlto kerštingas balsavimas ne tik neišspręs problemų, bet gali dar labiau pabloginti ir taip prastą padėtį. Tą patį galima pasakyti apie reakciją į kerštingą balsavimą.

Vienas pagrindinių ekonomikos principų yra negromuliuoti praeities. Abiejose Lamanšo sąsiaurio pusėse politikai turėtų pasistengti suprasti, kas nutiko, kad demokratinės valstybės valdžia taip nesugebėjo pasirūpinti tokia didele piliečių dalimi. Dabar visose ES šalyse vyriausybės turėtų išsikelti tikslą visų pirma pasirūpinti paprastų gyventojų gerove. Neoliberalioji ideologija nebeveikia. Be to, turėtume nustoti painioti tikslus su priemonėmis: pavyzdžiui, tinkamai tvarkoma laisvoji prekyba galėtų atnešti didesnę gerovę visiems, bet jei ji tvarkoma netinkamai, daugelio (gal net daugumos) piliečių gyvenimo lygis smuks.

Esamus neoliberaliuosius susitarimus yra kuo pakeisti. Tos alternatyvos gali suteikti daugiau gerovės visiems. Bet esama ir pasirinkimų, kurie dar labiau pablogintų padėtį, kaip antai Baracko Obamos pasiūlytas Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimas su ES. Šiandien didžiausias iššūkis yra pasimokyti iš praeities ir siekti daugumai naudingų sprendimų.

©„Project Syndicate“

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų