(Scanpix nuotr.)

Pasaulinio verslo lėtabalizacija

Pasaulinio verslo lėtabalizacija

Ryškėja nauja pasaulinės komercijos struktūra ir jos kaina

Prieš porą metų JAV pakrypus į protekcionizmą, pasigirdo niūrių įspėjimų, kad laukia tokie vargai kaip XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Šiandien neatrodo, kad grėsmingosios prognozės turėjo pagrindo. Taip, Kinija auga lėčiau. Taip, nukentėjo Vakarų įmonės, kurioms Kinija svarbi, kaip antai „Apple“. Tačiau 2018 m. pasaulio ekonomikos prieaugis buvo neblogas, nedarbas mažėjo, pelnas didėjo. Lapkritį prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė prekybos susitarimą su Meksika ir Kanada. Jei po derybų bus susitarta su Xi Jinpingu, rinkos lengviau atsikvėps ir nuspręs, kad prekybos karas tėra politinis spektaklis ir siekis išpešti nuolaidų iš Kinijos, o ne susprogdinti pasaulinę komerciją.

Tačiau nusiraminti nereikėtų. Prekybos sektoriuje susiklosčiusi įtampa sparčiau stumia ten, kur judama nuo 2008–2009 m. finansų krizės. Toliau paaiškiname, kad tarptautinės investicijos, prekyba, bankų paskolos ir tiekimo grandinės pasaulinio BVP atžvilgiu traukėsi arba nekito. Globalizaciją išstūmė nauja vangumo era. Pasiskolinę olandų rašytojo nukaltą terminą pavadinome ją lėtabalizacija.

1990–2010 m. stojęs globalizacijos aukso amžius buvo vertas pasigėrėjimo. Nukritus prekių gabenimo laivais ir lėktuvais kainai prekyba augo septynmyliais žingsniais, atpigo telefono skambučiai, sumažinti muitai, liberalizuota finansinė sistema. Visame pasaulyje kuriantis bendrovėms, investuotojams dairantis po įvairias šalis, prekybos centruose pirkėjams turint tokį pasirinkimą, koks padarytų įspūdį net pačiam Filijui Fogui, įsisuko pašėlusi tarptautinė veikla.

Šviesos greičiu lėkusi globalizacija pastarąjį dešimtmetį judėjo vis lėčiau, kol pradėjo šliaužti kaip sraigė. Taip įvyko dėl kelių priežasčių. Nebepinga prekių gabenimas. Tarptautinėms bendrovėms paaiškėjo, kad išsiskleidus pasaulyje deginami pinigai, o vietos varžovės neretai gali jas suvalgyti gyvas. Veikla nukreipiama į paslaugas, kurias sunkiau parduoti kitai valstybei: žirkles galima eksportuoti jūriniuose konteineriuose, kirpėjų – ne. O Kinijos gamintojai išmoko geriau apsirūpinti patys, todėl jiems nebereikia importuoti tiek dalių.

Tokiame trapiame fone vyksta D. Trumpo prekybos karas. Paprastai muitai sulaukia daugiausia dėmesio. Jei kovo mėnesį JAV įvykdys grasinimus ir padidins Kinijai taikomus muitus, vidutinis muitas visam JAV importui išaugs iki 3,4 proc. ir bus didžiausias per 40 metų. (Dauguma įmonių planuoja perkelti sąnaudas klientams.) Mažiau į akis krinta, kad visame pasaulyje keičiamos komercijos taisyklės, nors tokios permainos taip pat žalingos. Atsisakoma principo, jog su visais investuotojais ir įmonėmis reikia elgtis vienodai, nepaisant kilmės šalies.

Įrodymų netrūksta. Geopolitinės varžybos apėmė technologijų sektorių, kuris pasaulio vertybinių popierių biržose sudaro apie 20 proc. Išsiskiria privatumo, duomenų ir šnipinėjimo taisyklės. Mokesčių sistemos pritaikomos patriotiniams poreikiams: JAV – siekiant, kad įmonės sugrąžintų kapitalą į tėvynę, Europoje – kovai su Silicio slėniu. JAV ir ES įvedė naują užsienio investicijų tikrinimo tvarką, o Kinija, nors ir smarkauja, nė neketina užsienio įmonėms sudaryti vienodų sąlygų. Valdydamos pasaulio atsiskaitymų doleriais sistemą, JAV šia galia švaistosi kaip ginklu ir baudžia tokius užsieniečius kaip „Huawei“. Žlunga net tokios banalios sritys kaip apskaita ir kova su monopolijomis.

Įmonėms semiant atsargas, kuriomis apsirūpino, kai tikėjosi didesnių muitų, kenčia prekyba. 2019 m. panašių įvykių bus daugiau. Tačiau svarbiausia – ilgalaikiai įmonių investicijų planai, joms pradėjus mažinti priklausomybę nuo didelės geopolitinės rizikos arba permainingomis taisyklėmis pasižyminčių šalių ir sektorių. Jau matyti prasidedančios korekcijos ženklų. 2018 m. Kinija Europoje ir JAV investavo 73 proc. mažiau, o pasaulinė tarptautinių įmonių tarpvalstybinių investicijų vertė nusmuko apie 20 proc.

Naujasis pasaulis veiks kitaip. Lėtabalizacija paskatins glaudesnius regioninių blokų ryšius. Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje tiekimo grandinės ieško grandžių arčiau namų. Azijoje ir Europoje diduma prekybos jau vyksta neperžengiant regiono, ir nuo 2011-ųjų ta dalis auga. 2017 m. didesnė Azijos įmonių užsienio prekybos dalis teko ne JAV, o Azijai. Nykstant pasaulinėms taisyklėms, prekybą ir investicijas pradeda kontroliuoti nestabili regioninių susitarimų ir įtakos sferų įvairovė. Antai ES demonstruoja valdžią bankininkystės, technologijų ir užsienio investicijų srityse. Kinija tikisi šiemet sudaryti regioninį prekybos susitarimą, o tuo metu jos technologijų įmonės plečiasi Azijoje. Tarpvalstybinės įmonių investicijos sudaro 30 trln. JAV dolerių – dalį jų gali tekti perkelti, parduoti arba panaikinti.

Laimė, gyvenimo lygis nebūtinai katastrofiškai nukentės. Žemyninėms rinkoms užtenka dydžio klestėti. Nuo 1990 m. iš absoliutaus skurdo ištraukta apie 1,2 mlrd. žmonių, ir nėra priežasčių manyti, kad beturčių dalis vėl išaugs. Prekyba Vakarų vartotojams toliau negailės grynosios naudos. Kartais regioninė integracija bus gilesnė, nei galėjo būti pasaulinė.

Vis dėlto lėtabalizacija turi du didelius trūkumus. Pirma, dėl jos iškils naujų sunkumų. 1990–2010 m. dauguma besivystančių šalių sugebėjo sumažinti atotrūkį nuo išsivysčiusių. Dabar ne vienai bus sunkiau iš prekybos susikrauti turtus. Be to, prekybai įgaunant regioninį pobūdį kyla trintis su pasauline finansų sistema, kurioje Volstritas ir Federalinė rezervų sistema lemia viso pasaulio rinkų pulsą. Daugumoje šalių palūkanų normos ir toliau reaguos į amerikietiškąsias, net jei prekybos saitų su JAV bus mažiau, todėl galimas finansinis nestabilumas. Mažiau tikėtina, kad Federalinė rezervų sistema kaip paskutinė pasaulinė skolinimo priemonė gelbės užsieniečius, kaip darė prieš dešimt metų.

Antra, lėtabalizacija neišspręs globalizacijos sukurtų problemų. Dėl automatizacijos Vakaruose negrįš laikai, kai darbininkams nestigo darbo. Kiekviename regione įmonės rinksis vietas, kur nekvalifikuota darbo jėga pigiausia. Be pasaulinio bendradarbiavimo bus vis sunkiau kovoti su klimato kaita, migracija ir mokesčių vengimu. O Kinijai lėtabalizacija nei pridės nuosaikumo, nei ją suvaldys, tik leis savame regione dar greičiau pasiekti hegemoniją.

Beveik visi dėl globalizacijos pradėjo gyventi geriau. Bet per mažai stengtasi sumažinti už ją mokamą kainą. Nesprendžiamos integruoto pasaulio problemos visuomenės akyse pasiekė tokį tašką, kai lengva pamiršti pasaulinės tvarkos atneštą naudą. Bet siūlomas sprendimas realiai – ne sprendimas. Lėtabalizacija bus bjauresnė ir ne tokia stabili kaip pirmtakė. Galiausiai ji tik pakurstys nepasitenkinimą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų