Pasakojimas apie Vilniaus grindis

Pasakojimas apie Vilniaus grindis

Tapytojos Eglės Ridikaitės personalinė paroda „Titanike“.

Ornamentuotos senųjų Vilniaus laiptinių grindys yra vienintelis tapytojos E. Ridikaitės personalinės parodos, šiuo metu veikiančios „Titaniko“ parodų salėje, motyvas. Pavadinimas „Atėjai. Pamatei. Išėjai: kultūringos grindys“ suintriguoja. Juk į grindis arba įsistebeilijama, arba jos tiesiog nepastebimos. Kaip tai gali sietis su tapyba? Grindys, toks kasdieniškas funkcionalus daiktas, banalus namų dekoro elementas, pastaruoju metu braute įsibrovė į tapytojos E. Ridikaitės mintis ir jas užvaldė. Ji sukūrė jau daugiau kaip 20 paveikslų su Vilniaus namų grindimis. Banalu, netikėta ar tiesiog naujai atrastas visų pamirštas grožis? Ko gera, viskas kartu. Kaip tik todėl šios didelio formato kompozicijos patraukia ir užburia.

Pirmas įspūdis, pažvelgus į šiuos tapybos darbus, – tai geometrinės abstrakcijos su ritmingomis, vingriai ornamentuotomis plokštumomis. Kai akys apsipranta su mirguliavimu, atbunda žiūrovo atmintis. Kur tai mačiau? Senovės Pompėjos mozaikos? Karalienės Viktorijos laikų Londono rūmų interjerų grindys? Ryga, o gal Vilnius? Paveikslų pavadinimai („Grindys, kurias surado Vilma“) sufleruoja, kad tai mūsų laikų Vilnius. Taip, tai Vilnius, daugeliui pažįstamų laiptinių grindų dekoras. „Kultūros barų“ redakcijos laiptinė Latako gatvėje. Namas A. Vivulskio gatvėje. Kažkieno buto prieangis… Šimtus kartų praeita, bet vis dėlto nepamatyta ir neatrasta. Galbūt todėl, kad laiptinė – tai ta nejauki ir nudėvėta erdvė, kurioje paprastai neužsibūnama. Kažkada tapytojas Arūnas Vaitkūnas Kauno laiptinių vaizdus perkūrinėjo į ekspresyvius, nerimo ir destrukcijos prisotintus vaizdus, kurie jį išgarsino kaip ekspresyviosios tapybos meistrą. E. Ridikaitė, jaunesnės kartos menininkė, Vilniaus laiptinių puošyboje atrado senovinio grožio versmę. Jos paveiksluose tiksliai atkartoti XIX a. ornamentai, bylojantys apie senųjų miestiečių, gyvenusių anuomečiuose daugiabučiuose, estetinį jausmą. Pasirodo, jis buvo subtilus ir išpuoselėtas.

Bet ką kažin kada gyvenusių Vilniaus žmonių estetinis jausmas turi bendra su šiuolaikiniu menu, kuriam atstovauja tapytoja? Juk šiuolaikiniame mene „grožio“ sąvoka beveik išsitrynusi, o jo vietą dar XX a. pabaigoje tapyboje užėmė kone bejausmiai banalios aplinkos vaizdai, dažnai ne nupiešti, bet pertapyti iš nuotraukų. Pati „paveikslo“ samprata dabar smarkiai pasikeitusi. E. Ridikaitė savo ankstesniais kūriniais yra nemažai prie tų permainų prisidėjusi. Jos ankstesnės drobės su sovietinių interjerų motyvais yra skaudoki saviironiški pasakojimai apie menininkės aplinką ir pasaulėjautą. Kasdienybės tyrinėjimas su buitiškumo ir nostalgijos prieskoniais yra atraminiai jos kūrybos stulpai. Ir dabar jie išlieka tvirti, tik štai, susižavėjus tais XIX a. Vilniaus amatininkų dirbiniais, estetinė grožio kategorija vėl tampa svarbiu jos kūrybos elementu. Pirmąsias puikias senovines plyteles, kurios sužavėjo, tapytoja pastebėjo Užupyje: „…pastate prie Vilnelės […] pamačiau stebuklingą grožį. Tai buvo nuostabus kambarėlis, kurio sienos išklijuotos nenusakomo grožio plytelėmis. Ypatingas spalvų santykis. Pasirodo, čia kadais būta žydų pirties – mikvos. […] Anksčiau čia buvo skvotas, jame gyveno menininkai. Negalėjau patikėti, kad tuomet neatkreipiau dėmesio į tokį grožį. Kaip taip galėjo nutikti? Pasirodo, to grožio anksčiau ir nesimatė – sienos buvo uždažytos baltais aliejiniais dažais.“

E. Ridikaitės požiūris į praeitį ir santykis su jos ženklais šiek tiek restauratoriškas, nes jai rūpi tiksliai atkurti istorijos fragmentus.

Patirtas įspūdis įkvėpė sukurti paveikslą su senosios mikvos keramine siena, o jį pabaigusi atkreipė dėmesį ir į grindis. Paskui prasidėjo klajonės po miestą su fotoaparatu ir tikslinga grindų kompozicijų paieška. Darytos ne tik jų nuotraukos, bet ir tikslūs matavimai. Estetiškumas tapytojai yra tik vienas susižavėjimo vilnietiškais grindų motyvais aspektų. Jei rūpėtų tik tai, ji tikriausiai būtų pasistengusi nepastebėti dilimo, irimo pėdsakų. Bet autentiškumas kūrėjai išties svarbus, todėl  drobėse atkurti net ir laiko pėdsakai: ištrupėjimai, nusitrynimai, vėlesni „patobulinimai“ ir naujesnių laikų ženklai. Tikrumo strategijos ji laikosi griežtai – pertapyti realius dydžius, tikrą kompozicijos konfigūraciją laiptinėje. Todėl kompozicijos yra tokių keistų kampuotų siluetų ir jų visuma sukelia labirinto įspūdį.

Paveikslai su drobėse atkurtomis grindimis – ne tik nuoroda į praeitį. Menininkę domina procesas, senojo motyvo prikėlimo iš užmaršties veiksmas – ieškojimas vaikštinėjant po Vilnių, adresai, patirti įspūdžiai, fotografavimas, kompozicijų tyrinėjimas dirbtuvėje ir pastangos preciziškai tikslų vaizdą perkelti ant drobės. E. Ridikaitės kūriniai estetiški klasikiniu atžvilgiu, bet jų atlikimo būdas tolimas įprastiniam tapymo veiksmui. Iš tiesų šios menininkės drobės tik sąlygiškai vadintinos tapyba, nes jos atrasta paviršiaus dengimo spalvomis technologija gerokai nutolusi nuo tapybos kaip „tepimo“ ir artimesnė dažytojų naudojamiems būdams. Dirbdama spalvų užpurškimo būdu, ši šiuolaikinė tapytoja nei teptuku, nei rankomis nesiliečia prie drobės. Išpurkšti dažai tarsi dulkelės sugula drobės paviršiuje. Jokių teptuko pėdsakų, jokių užuominų į kūrėjo emocijas ir gestus. Purškiant sustiprinamas vaizdo savaimingumo, efemeriškumo įspūdis, o prislopintų spalvų žiūrovo sąmonėje asocijuojasi laiko patina aptrauktais praeities vaizdais. Juos atkurdama tapytoja subtiliai žadina šiuolaikinio žmogaus kultūrinę atmintį.

„Kai pamačiau, negalėjau užmiršti (žydų pirtis)“, 2013 m.

E. Ridikaitė kuria kažkur šalia įprastų Lietuvos dabartinės tapybos konvencijų. Artimiausia jos kūrybinė pakeleivė – tapytoja Patricija Jurkšaitytė, jau senokai besidominti išnykimo ir buvusio gyvenimo fenomenu. E. Ridikaitės požiūris į praeitį ir santykis su jos ženklais šiek tiek restauratoriškas, nes jai rūpi tiksliai atkurti istorijos fragmentus. Konceptualiai jos tapyba tampa kultūrinės atminties dalimi. Paveiksluose perteikiamas meninis požiūris ir formuojama dabartinė atminties kultūra.

Kai žiūriu į E. Ridikaitės „Kultūringų grindų“ ciklą, matau tik vieno šimtmečio atodangą. Sakau „tik“, nes šimtas metų Vilniaus istorijoje – tai neseni laikai, ne vienam atrodantys mažiau gerbtini nei, pavyzdžiui, kunigaikščių epocha. Tapytojos drobėse veriasi jau urbanizuoto miesto praeitis, miestietiškas ir kosmopolitinis grožio pojūtis, pasirodo, buvęs būdingas vilniečiams, gyvenusiems daugiau kaip prieš 100 metų. Šie tapybos darbai – ne tik palyginti nesenos istorijos suaktualinimas, ne tik estetinė metafora. Eksponuodama savo „grindis“ vertikaliai, menininkė suardo įprastą suvokimo logiką, bet tik taip jų grožis iš dulkėtos tamsos pakylėjamas į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną. Šiuolaikinis menas apskritai nedaugiažodis. E. Ridikaitės tapyba šiuolaikiška tuo, kad ji neužgriūva sudėtingais daugiasluoksniais vaizdais ir veikia kaip konceptuali nuoroda, kaip siūlymas pažvelgti, prisiminti ir galbūt suprasti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų