Getty Images nuotr.

Paraštės. Kaip „išravėti“ biblioteką

Paraštės. Kaip „išravėti“ biblioteką

Esu užkietėjęs knygų skaitytojas ir gyvenu nedideliame bute, todėl kas porą mėnesių arba net dažniau pasijuntu užspeistas į kampą asmeninės bibliotekos. O asmeninė biblioteka – tai ne nusibodęs baldas, drabužis ar indų rinkinys. Ji susijusi su žmogaus tapatybe, brendimu, jausmais ir mintimis taip tampriai, kad tampa kone kūno dalimi.

Tuomet, peržvelgus įlinkusias lentynas, ant visų plokščių paviršių sukauptas krūvas, mane apima dvilypis jausmas: irzlumas ir nepasitenkinimas, kad esu apsikrovęs ir tarsi nešulį ant kupros turiu tempti tokią biblioteką, o kartu – ir godulys, sumišęs su gailesčiu ir priklausomybe (noriu turėti ir šitą, ir aną, o toji irgi labai graži ir reikalinga, o anoji kada nors pravers, o štai tą reiks kada nors pagaliau perskaityti).

Aš kaip ir dauguma knygų mylėtojų įsigyju daugiau, nei galiu perskaityti. Esu apžvalgininkas ir gaunu knygas iš leidyklų. Ir lyg to dar būtų negana, skaitau trimis kalbomis (neseniai prisidėjo ketvirtoji – ukrainiečių. Knygos ta kalba taip pat jau atgulė į vieną kuklią lentynėlę). Dar esu vertėjas, todėl žodynai, terminų žodynai, žinynai ir kita profesinė literatūra taip pat užima nemažai vietos.

Manau, kad su panašiomis bėdomis tenka susidurti ne vienam rimtam skaitytojui. Tad ką daryti?

Galiu pasidalyti keletu patarimų. Pirmiausia, pasilikite tik tas knygas, kurias skaitysite antrą kartą. Tos, prie kurių sugrįšite, kurios kelia minčių, su kuriomis norite ginčytis ar pasitarti kaip su draugu, vertos būti jūsų bibliotekoje. Kartais perskaitęs iš karto pajunti, kad knyga dar pravers, o kartais jai reikia šiek tiek pagulėti. Todėl neskubėkite, tegul nusistovi mintys ir jausmai.

Verta pasilikti ir sentimentalią vertę turinčias knygas: tas, kurios atrodė svarbios vaikystėje, paauglystėje, studijų, brendimo ir brandos metais. Tas, kurios apvertė jūsų pasaulį. Jų, tų tikrųjų, nėra tiek daug, kaip galėtų pasirodyti. Jos – neatsiejama biografijos, mūsų „aš“ ir atminties dalis. Išmesdami ar atiduodami tokius leidinius ištriname savo atmintį (na, nebent toks ir būtų tikslas).

O ką daryti su knygomis, paveldėtomis iš tėvų ar senelių? Jas reikėtų atrinkti kruopščiai ir negailestingai, pasilikti tikrai senas ir vertingas (ir tik tas, kurios pravers ir jums), taip pat – su autografais ir įrašais. Visa kita galima padovanoti bibliotekoms, knygynams, žmonėms.

Tas pats principas galioja ir savoms knygoms su autografais. Neišmeskite jų ir neatiduokite (blogiausiu atveju – tik į biblioteką), verčiau, jei yra galimybė, išvežti jas kur nors saugoti. Nežinia, kada jos pravers. Galų gale reti spaudiniai reikalingi tik tada, jei esate rimtas kolekcionierius, istorikas ar knygų istorikas.

Šiais laikais mes skaitome daugybę madingų, vienkartinių, trumpam aktualių knygų. Nes esame reklamos aukos ir susigundome. Be to, dažnai skaitome tai, ką skaito pasaulis,  kad „neiškristume iš konteksto“, neatrodytume žiopli ar netašyti. Na, ir, žinoma, neretai nugali smalsumas – ar tikrai ta knyga gera? Šie vienadieniai drugeliai – didžiausia grėsmė gerai bibliotekai. Todėl kartą per mėnesį vertėtų atlikti reviziją ir jas negailestingai „išravėti“.

Tokias vienadienes geriau skaityti elektroniniu formatu – planšetiniame kompiuteryje, skaityklėje, telefone. Perskaitei, ištrynei, pamiršai. Nereikia turėti iliuzijų, kad vienkartinių knygų neskaitote – skaitote. Apsidairykite kambaryje. Tai juk tas pats prieš miegą suvalgytas saldainis.

Knygų mes tikrai perkame per daug ir nespėjame skaityti. Juk ne vieno namuose dar guli iš Vilniaus knygų mugės parsitemptas maišelis su žūtbūt reikalingais, bet taip ir neatsiverstais spaudiniais. Vieni juos saugo rudeniui, kiti – žiemai, treti – atostogoms…

Patarčiau apsiriboti viena lentyna, dėkite jas atskirai, kad matytumėte. Vos tik viršijate limitą, tučtuojau skaitykite. Po truputį. Arba padovanokite.

O svarbiausia – nepamirškite naudotis biblioteka, nes visko, ko jums reikia ir ko norite, niekada nesukaupsite. Bibliotekos tam ir yra, kad jūs namuose neuždustumėte po knygų kalnais. Atsikratymas nereikalingomis ar pasenusiomis – savotiškas psichoterapijos ir pokalbio su savimi seansas. Sverdamas delne knygą, įvertini ir save: kaip pasikeitei, kiek sužinojai, kas tau dabar svarbu, o kas ne.

Dalykitės. Atiduokite knygas draugams, mokyklų, vaikų namų, kalėjimų ir kitoms bibliotekoms. Dalytis ne ką mažesnis džiaugsmas, nei skaityti. Tik atiduokite tvarkingas. Prisipažinsiu, man smagu tarp senų puslapių rasti atvirukų, laiškų, bilietėlių, bet gal aš vienas toks? Pastabas paraštėse atiduodant knygą verta palikti tik tada, jei esate ar manote, kad esate garsus ir protingas, galvojate, kad jos pavers ateities kartoms.

Asmeninė biblioteka – gyvas organizmas. Ji auga ir traukiasi, sensta ir stebuklingai atjaunėja. Metas, matyt, man vėl peržiūrėti lentynas. Galbūt pagaliau išdrįsiu atsisakyti dalies mokslinės fantastikos kolekcijos, knygų, kurių neatsiverčiu jau kelerius metų. Išvešiu į kaimą. Ir skaitysiu nuobodžiais vakarais…

Daugiau leidinio naujienų