Paprastas nepotizmas

Paprastas nepotizmas

Įvykus garsesniam stambaus verslo dalyvavimo viešojoje politikoje skandalui medijose dažnai nuskamba terminas „švogerizmas“ – neva esame, skirtingai nei kitur, paveikti to, kas istoriškai vadinama nepotizmu. Nepotizmas – tai giminystės ar draugystės ryšių įtaka, iškreipianti samdos, atlygio ir kitokius organizacinius sprendimus įstaigose, įmonėse ar organizacijose. Lotyniškas tokių ryšių pavadinimas kilo nuo XVI a. Romos popiežių praktikos į svarbius tuometinio Vatikano valstybės postus skirti artimus gimines – lotyniškai nepotes reiškia sūnėną.

Galime kiek nusiraminti – tai, kad apie šią problemą pradedame kalbėti ir diskutuoti, svarstyti ir numatyti jos sprendimo būdus, yra pilietinės visuomenės brandos ir modernėjimo ženklas. Mat šiuolaikiniai sociologai ir antropologai tvirtai sutaria, jog nepotizmas yra senas ir praktiškai neišvengiamas visų žmogbeždžionių bruožas. Nepotizmas įrašytas mūsų kaip rūšies išgyvenimo istorijoje. Kaip ir kiti primatai, akmens amžiaus žmonės ilgą laiką gyveno mažomis grupėmis sąlyginio bado sąlygomis, tad yra įpratę su „saviškiais“ dalytis maistu ir kitomis gėrybėmis, o „svetimus“ atriboti. Tai išgyvenimo mechanizmas – dėl to ir mūsų evoliucijos suformuotos gerokai imlesnės, išradingesnės smegenys yra prisitaikiusios suvokti ir priimti tik ribotą socialinių ryšių informaciją.

Tą gerai parodo (ir panaudoja reklamai) tokios bendrovės kaip „Facebook“ – apsikeitimas informacija daugiausia vyksta tarp nedidelio skaičiaus vartotojų grupių. Britų antropologas Robinas Dunbaras net yra nustatęs tokių grupių dydžio ribas pagal juos siejančių ryšių tvirtumą – labai artimi ryšiai atsiranda tarp 5–10 dalyvių, o jau daugiau nei 500 žmonių retas kuris suvokia kaip „savus“. Tad nepotizmas yra veik „natūrali“ tendencija pirmenybę teikti artimesnio rato asmenims svetimųjų atžvilgiu.

Bėda ta, kad šiuolaikinėse gausiose ir badą įveikusiose visuomenėse, ypač bandančiose gyventi pagal demokratinius principus, grupinis egoizmas tampa našta ir iššūkiu. Teisiniai ir instituciniai tokių visuomenių principai numato piliečių lygias galimybes ir teisingą atlygį pagal visuomenei ar organizacijoms reikšmingas pastangas – nepotizmas šių principų įgyvendinimą stabdo. Kuo labiau demokratinėse visuomenėse įvairios piliečių grupės bijo netekti joms svarbių išteklių, tuo lengviau imasi nepotizmo – taip didėja nepasitikėjimas viešosios politikos kaip gerovės perskirstymo tarp teisiškai lygiaverčių piliečių mechanizmo skaidrumu ir atskaitomybe.

Nesunku nuspėti, kad demokratinio valdymo kultūra ir institucijos juo stipresnės, kuo geriau jos įgyvendina piliečių lygiavertiškumo principą ir tolygiau perskirsto viešąsias gėrybes, kuo mažiau turi išlikimo instinkto, egoistinio noro užsidaryti ir kaupti gėrybes saviškių ratuose, nesidalijant niekuo su svetimais. Ir atvirkščiai – silpnėjant demokratinių principų galiai, mums nesunku atsiduoti nepotistinei giminės ar artimos draugystės grupių savisaugai.

Šiuo aspektu Lietuva nėra jokia išimtis – mes kuriame demokratiją ne visuomet jai palankiomis globalizacijos ir stiprios konkurencijos sąlygomis. Tad nepotizmo atvejų, kai giminių ir artimų draugų klanai užima pareigas savivaldybės administracijoje arba dalijasi postus įmonėse bei įstaigose, stebėsime vis daugiau. Įžvelgti ir svarstyti apie šias problemas, kaip ir apie smurtą prieš moteris ir vaikus ar dėl ydingų darbo santykių kylančią depresiją, yra modernėjimo ženklas. Tačiau kiek nepotizmo Lietuvoje matome šiandien?

Lietuva nėra jokia išimtis – mes kuriame demokratiją ne visuomet jai palankiomis globalizacijos ir stiprios konkurencijos sąlygomis.

Vilniaus politikos analizės institutas balandžio mėnesį atliko pilotinę apklausą, kurioje dalyvavo privataus ir viešojo sektoriaus darbuotojai bei vadovai. Apklausos tikslas buvo užčiuopti nepotizmo – t. y. giminystės ar draugystės ryšių įtakos, iškreipiančios darbo santykius bei kitus organizacinius sprendimus, ‒ suvokimo tendencijas.

Vienas įdomesnių apklausos rezultatų – kad smulkių ir vidutinių įmonių vadovai, t. y. didžioji dalis verslininkų, nepotizmą laiko neišvengiamu, nors ir pripažįsta šio reiškinio neigiamus padarinius, supranta, kad jis neužtikrina nei geresnės darbo kultūros ar tvarkos, nei didesnio produktyvumo. O dauguma apklaustų samdomų darbuotojų mano, jog priimant į darbą nepotizmo apraiškų esama abiejuose ‒ tiek privačiame, tiek viešajame – sektoriuose, bet pastarajame jos dažnesnės. Viešajame sektoriuje daugiau nepotizmo mato ir šio sektoriaus įstaigų, ir verslo įmonių vadovai. Labiausiai nepotizmui priešinasi nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Esame vidutinė moderni visuomenė ir valstybė – net ir suvokdami, kad mus veikia nepotizmas, nelaikome jo savaime teisingu ir būtinu. Pagaliau gavome progą išaugti iš sėbrų ir „švogerių“ egoizmo. Pakeisti jį tuo, ką žmonija evoliucijos eigoje taip pat išsiugdė – sąžiningumu ir solidarumu, atjauta ir teisingumu, kurių taip reikia mūsų demokratijai.

Algis Davidavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų