(Fotobanko nuotr.)

Jonas Mekas – pakeliui į Namus

Jonas Mekas – pakeliui į Namus

Keturios dienos teskyrė tylų Jono Meko sugrįžimą amžinojo poilsio į gimtąsias Semeniškes ir garsų jo parodos atidarymą Vilniaus „Rupert“ centre. Pastarąją galima laikyti įžanga į šio menininko kūrybai skirtas retrospektyvines parodas, jau suplanuotas visame pasaulyje, taip pat Lietuvoje.

Paroda „Leiskite man svajoti utopijas“ yra viena paskutinių šių metų sausį mirusio menininko idėjų, atskleidžianti ankstyvąsias jo kūrybos šaknis – poeziją ir poetiškumą kasdienybėje.

„Tai buvo ilgesnis pokalbis“, – grįždama į šios parodos gimimo pradžią sakė jos kuratorė, tarpdisciplininio edukacijos, rezidencijų ir parodų centro „Rupert“ direktorė Justė Jonutytė. Su J. Meku ji susipažino beveik prieš dešimtmetį Niujorke. Vėliau J. Jonutytė išvyko dirbti į Londono „Tate“ galeriją, kur ją aplankė ir J. Mekas. Tuo metu meno kuratorė jau žinojo, kad netrukus baigsis jos darbo sutartis Londone, o nauji keliai vėl nuves į Niujorką, tad apie tai užsiminė ir šiame mieste gyvenančiam menininkui.

2012 m., jau atvykusi į Niujorką, J. Jonutytė brūkštelėjo J. Mekui ir netrukus sulaukė atsakingos bei įdomios užduoties – padėti sutvarkyti jo surinktą meno kolekciją. Maždaug 70 metų kauptuose archyvuose buvo ir asmeniškai J. Mekui adresuotų garsių menininkų laiškų, ir senų filmų plakatų, kuriuos šiandien mielai priglaustų bet kuris muziejus. Tvarkydama gausų archyvą J. Jonutytė užtruko maždaug pusmetį – visą tą laiką kone kasdien praleisdavo pas J. Meką.

Vėliau, sulaukusi naujo darbo pasiūlymo, meno kuratorė grįžo į Lietuvą, tačiau ryšiai su Amerikos avangardinio kino krikštatėviu vadinamu menininku nenutrūko. Dažniausiai proga pasimatyti pasitaikydavo Europoje, į kurią jis atvykdavo maždaug porą kartų per metus atidaryti savo parodų. 2013 m. viešėdamas Lietuvoje J. Mekas spėjo apžiūrėti ir meno centrą „Rupert“, kur šiuo metu veikia jo paroda.

„Buvimas šalia J. Meko leido pamatyti, kaip rezultatai pasiekiami ne vien įkvėpimu, bet ir nuolatiniu darbu. Būdamas 90-ies jis visad laikėsi rutinos: devintą ryto sėsdavo rašyti, antrą po pietų eidavo montuoti filmų, vakare prisėsdavo prie knygos. Manau, kad nuolatiniai nauji projektai jį vedė į priekį. Jis iki paskutinės minutės dirbo su skirtingais projektais – tiek parodomis, tiek rinkdamas pinigus Filmų antologijai (nepriklausomo kino produkcijos archyvui – IQ past.)“, – pasakojo J. Jonutytė.

J. Jonutytę su menininku siejo devynerių metų pažintis (Fotobanko nuotr.)

Dalį sukauptos meno kolekcijos J. Mekas svarstė parduoti ir lėšas skirti Filmų antologijai, dalį ketino perduoti muziejams. Į savo kūrybos eksponavimą žvelgė savaip. „Galima sakyti, kad J. Mekui rūpėjo tik nauji jo kūriniai. O į tai, kaip bus pristatyti senieji, visiškai nesikišdavo: absoliučiai pasitikėjo kuratorių, menotyrininkų darbu. Tiesiog atiduodavo viską jiems į rankas nebijodamas, kad kas nors bus ne taip“, – pasakojo J. Jonutytė.

Audra nuplėšė ąžuolo šakas,
išblaškė viesulas plačiai lapus.
Bet su pavasariu jis vėl atbus.
Jis buvo ąžuolas, ir ąžuolas
jis bus.
(J. Mekas)

Po 14 metų

Didesnės J. Meko parodos Lietuvoje nebuvo jau seniai: pastarąjį kartą ji surengta dar 2005 m., kai J. Mekas atstovavo šaliai Venecijos bienalėje. Tada Šiuolaikinio meno centre eksponuotas jo bienalei skirtas projektas. J. Jonutytė spėja, kad vėliau galbūt pritrūko iniciatyvos būtent iš mūsų valstybės pusės: „Dešimtmetį negyvenau Lietuvoje, todėl man sunku pasakyti, kodėl taip nutiko. Bet J. Mekas bet kuriam atėjusiam pas jį ir pasakiusiam, kad jo kūryba įdomi ir kad nori ką nors su tuo daryti, neigiamai atsakydavo labai retai. Beveik visada pritardavo – „darykit“.“

„Rupert“ centre atidarytos parodos idėja ėmė sklandyti maždaug 2017 m. J. Mekas pradėjo kalbėti apie retrospektyvinę ekspoziciją, tačiau šio centro erdvės būtų pernelyg mažos visam plačiam šio menininko portretui išskleisti. Tada J. Mekas svarstė surengti net keturias parodas iš eilės, atspindinčias skirtingus jo gyvenimo etapus. Bet J. Jonutytei kilo mintis paieškoti naujo požiūrio į jo kūrybą ir atrasti kiek mažiau žinomų jos aspektų. Taip galimu atspirties tašku tapo poezija. J. Mekas, išgirdęs šią idėją, pagalvojo ir grįžo su trimis sąsiuviniais anksčiau rinkiniuose nepublikuotų eilėraščių.

(Hollis Melton nuotr.)

Laiške „Rupert“ komandai jis rašė, kad pirmasis kūrybos sąsiuvinis neišliko, tačiau pačiam menininkui tuomet dar trumputėje jo biografijoje žymėjo labai aiškų atspirties tašką. Kartą tą sąsiuvinį klasėje rado J. Meko mokytoja ir garsiai visiems bendramoksliams paskaitė jo eilėraščius. „Staiga aš buvau viešai paskelbtas poetu! Sunku man dabar jums pasakyti, kaip tas įvykis pakeitė visą mano gyvenimą. Ir kiti klasiokai dabar pradėjo žiūrėti į mane kitaip. Turiu pridėti, kad aš tais metais buvau labai menkos sveikatos, buvau labai išdžiūvęs ir nuošalus. Bet dabar aš buvau staiga įmestas į dėmesio centrą… Taip prasidėjo mano gyvenimas poezijoje“, – rašė J. Mekas.

Nors patys pirmieji bandymai neišliko, parodoje pristatoma ir dar gimnazijos periodu rašyta poezija, tai yra maždaug 1937–1939 m. Iš viso pateikiama 120 eilėraščių, aprėpiančių 60 metų kūrybos laikotarpį, kuriuos atrinkti spėjo pats autorius. Deja, nespėjo realizuoti kitų sumanymų: pats iliustruoti kiekvieno eilėraščio lapo – nupiešti gamtos fragmentų, gėlių motyvų. Taip pat parodai norėjo atrinkti ir parodyti Lietuvos vaizdus iš savo filmų bei asmeninių šeimos archyvų.

„Vaizdinės dalies J. Mekas įgyvendinti nesuspėjo. Bet pagalvojome, kad tai galėsime kompensuoti per parodos architektūrą ir rodomus filmus“, – pasakojo J. Jonutytė.

Kadras iš J. Meko filmo „Laiškai iš niekur“

Parodos architektai Ona Lozuraitytė ir Petras Išora bene garsiausio lietuvių menininko kūrybai eksponuoti pasirinko subtilią architektūrinę kalbą. Jų koncepcijos raktu tapo šviesa: dalyje parodos ji – surežisuota, sukurianti tarsi savotiškas mizanscenas asmeniškam susitikimui su J. Meko poezija bei parodoje rodomais jo filmais. Kitoje dalyje prisiminta camera obscura technika: pro mažą skylutę šviesa skverbiasi į tamsią erdvę, ant sienos projektuodama aukštyn kojomis apverstą vaizdą – žalią „Rupert“ supančią pievą ir mėlyną vasaros dangų. Taip į vidinę parodos erdvę įleidžiamas lietuviškos gamtos motyvas – kaip ir norėjo pats J. Mekas.

Iki liepos 21 d. veiksiančios parodos metu taip pat bus organizuojami performansai, diskusijos, filmų peržiūros. Vėliau dalis „Leiskite man sapnuoti utopijas“ persikels į Biržus. J. Jonutytė pasakojo, kad dar prieš parodos atidarymą ja itin domėjosi JAV, Italijos kuratoriai. 2021 m. pasaulyje suplanuota ne viena retrospektyvinė J. Meko paroda, tad jų organizatoriai norėtų į ekspozicijas įtraukti ir šio kūrėjo poeziją.

„Lietuvoje 2021 m. J. Meko retrospektyvinė paroda planuojama Nacionalinėje dailės galerijoje. Galima sakyti, kad mūsiškė – savotiška jos įžanga“, – sakė J. Jonutytė.

Kai mirsiu aš šiandien, o gal rytoj – –
likimas mūsų taip nepastovus…
Prašyčiau užrašyt man antkapio lentoj
kad Mirė Pakeliui jis į Namus.
(J. Mekas)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų