„Pakankamai gerai“ – per maža

„Pakankamai gerai“ – per maža

Jei laiko mašina kokį 1990-ųjų Lietuvos pilietį perkeltume į 2018-ųjų Lietuvą, spėju, čia jam irgi pasirodytų „kaip užsienyje“. Neigti pažangą, ypač materialinės gerovės, yra absurdiška ir rodo ypatingą įsikabinimą į sovietinę praeitį. Paklauskite žmonių iš šalies, tų, kurie žiūri CNN, o ne RT, ir jie neabejotinai pasakys, kad pokyčiai yra stulbinantys, o Lietuva yra tikrų tikriausia sėkmės istorija.

Sėkmę lėmė tai, kad nuo 1990-ųjų Lietuva sąmoningai vijosi Vakarus, nuo kurių buvo brutaliai atskirta 1940 m. (o gal net ir 1795-aisiais). Vertinimas „kaip Vakaruose” arba „kaip užsienyje” buvo didelis komplimentas. Nieko nuostabaus. Kai esi smarkiai atsilikęs, kopijuoti gerus ir lengvai nukopijuojamus dalykus yra gudri strategija.

Po Antrojo pasaulinio karo japonai gamino pigias amerikietiškų prekių kopijas. 1950-ųjų reklamos, sakančios: „Pirkite japonišką prekę! Nebijokite, tikrai neblogai!“, dabar atrodo kaip nesusipratimas. Kažką panašaus seniau sakydavome apie korėjietiškus automobilius ir visai neseniai – apie kinų gamybos telefonus.

Dabar makroekonominiais parametrais beveik pasiekėme ES vidurkius (pavyzdžiui, 75 proc. BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą). Konkurencingumo indeksais lenkiame ne vieną šalį. Pagal Pasaulio banko „Doing Business“ indeksą esame 16-oje vietoje pasaulyje. Pagal „Heritage” fondo „Economic Freedom“ – 19-oje. Bet ši situacija yra… labai pavojinga. Ne vienas politikas yra mestelėjęs: „Užteks čia tų reformų“, „Pas mus viskas pakankamai gerai“ ar „Vokietijoje dar didesnė biurokratija“.

Bet „pakankamai gerai“ nėra pakankamai gerai. O „vidutiniškai“ arba „pagal ES vidurkį“ yra apskritai blogai. Nes Lietuva – maža šalis.

Pirma, žiūrint iš ekonominės pusės, maža šalis su maža ir neturtinga rinka nėra tokia įdomi kaip didelė ir (ar) turtinga rinka. Didelės rinkos gali sau leisti būti tik „pakankamai geros“ – į jas investuotojai vis tiek veršis. JAV gali išleisti įstatymą, kad seks kiekvieną investuotoją, ir vis tiek investuotojai norės būti JAV vertybinių popierių biržoje. Kažką panašaus, turbūt, galima pasakyti ir apie Kiniją. Investuotojai Kinijos rinkoje nori būti nepaisant valdžios kišimosi, o ne dėl valdžios kišimosi.

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Kas galima didelei šaliai, to negalima mažai. Beje, tas pats galioja ir turtingoms šalims. Turtingos šalys gali sau leisti „neprotingą“ politiką – dalyti pinigus tingintiems, nes (kol kas) yra turtingos. Neturtingos (kol kas) šalys kaip Lietuva tokių „neprotingų“ sprendimų sau negali leisti. Čia – panašiai kaip su šeimos biudžetu: turtingos šeimos gali sau leisti impulsyvius apsipirkimus, o neturtingos tuoj pat bankrutuotų.

Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui. Kas galima didelei šaliai, to negalima mažai.

Kone vienintelis dalykas, kuriuo mažos šalys gali pritraukti investuotojus, yra lengva ir stabili aplinka kurti, dirbti ir vykdyti ekonominę veiklą. Šveicarija bankus ir indėlininkus pritraukė stabilumu. Singapūras tarptautines bendroves atsiviliojo garantuodamas draugišką aplinką verslui. Pažadų buvo laikomasi, o tai savo ruožtu gerąją žinią paskleidė efektyviau nei valstybių perkama reklama CNN.

Antra, mažos šalys ne tik privalo, bet ir gali greitai reformuotis. Žmonių skaičiumi Lietuva yra pusė Londono ar trečdalis Niujorko. Politiniai lygmenys tik du – centrinė ir vietinė valdžia (nors pagal galių koncentraciją, greičiau tik vienas). Nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl dokumentų tvarkymas leidimui statyti pastatą gauti turėtų užtrukti ilgiau nei paties pastato statyba.

Vėlgi, progreso yra ir šioje srityje. Mano jau minėto Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge nurodoma, kad norint pastatyti nesudėtingą sandėlį, reikia įveikti 13 biurokratinių procedūrų ir tai užtrunka 75 dienas. 2011-aisiais tam reikėjo „sudeginti“ net 160 dienų. Sutrumpėjo biurokratinių kliūčių kelias, tačiau nauji pastatai netapo nesaugūs ar griūvantys. Spėju, būtų galima „kirsti“ dar per pusę ir nieko blogo nenutiktų.

Kad europiečių iniciatyvą yra supančiojusi nereikalinga biurokratija, pripažįsta net patys didžiausi biurokratai – Europos Komisija. Net ji rekomenduoja egzotiškai skambančias teisėkūros taisykles, pavyzdžiui, „vienas priimtas, vienas išmestas“, kuri reiškia, kad, priėmus vieną naują taisyklę, kokios nors senos reikėtų atsisakyti. Arba – „įstatymai su galiojimo pabaigos data“. Tai reiškia, kad priimtas naujas įstatymas galioja dvejus metus. Jei nustojus galioti įstatymui niekas jo nepasigedo, matyt, niekam jo iš tikrųjų ir nereikia.

Suprantu tuos, kurie sako, kad „ne viskas taip paprasta“. Bet su jais nesutinku. Žiūrint objektyviai, pakeisti įstatymus ar į šiukšlių dėžę išmesti trukdančias taisykles yra daug paprasčiau, nei pastatyti namą ar užauginti javų. Visi biurokratiniai ribojimai ir draudimai yra popierius, kurį galima pakeisti politine valia ir balsavimu. Ir atvirkščiai – gali Seime balsuoti, kiek nori, nuo to nei pastate plytos viena ant kitos susidėlios, nei sėklos į dirvą nukris. Tad, jei politikai daugiau dėmesio skirtų taisyklėms ir įstatymams tobulinti, o ne pastatams statyti – visiems būtų daug geriau.

Žilvinas Šilėnas  yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Komentarai

  • Straipsnelis, žinoma, geras, tačiau prašauta pro šalį šmaikštaujant (nuoroda į CNN) – fake news šaltiniais vargu bau ar tinka remtis. Visuotinai priimtas blogo tono ženklas ir standartas jau berods treji metai.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų